Matthew Ritchie : "Ryto linija" (*"Morning line"*)
Paskutinius kelis metus, tyriau idėją,
kaip perkelti piešinį į aplinką.
Tam tikra prasme, kai pradėjau dirbti vis daugiau ir daugiau su didelėmis institucijomis ir architektais,
tai tapo gana aiškiu, kad architektūrinis susitarimas labai svarbi šio proceso dalis.
Tuo pačiu metu, aš norėjau išlaikyti šią idėją kaip labai būdingą mano darbui--
Atsitiktinumo idėja arba susidūrimo galimybė.
Akivaizdu, šie du dalykai labai skirtingi, nes architektūra yra rūšis susitelkusi
ties įsitikinimu, kad viskas visada lieka taip pat -- pastatas nesugriūva.
Čiaupai veikia, langai atsidaro... Viskas turi būti pastovu.
Taigi, kūrinys kaip *"The Morning Line"*, tu pradedi sujungti tikrai stiprią dinamiką su
galimybių jėgomis, kurias tu gali kontroliuoti galerijoje, ir jėgomis, kurių tu iš vis negali valdyti.
Kaip lietus ir vėjas, ir erozija...
Taip pat aukšti instituciniai lūkesčiai didelėms grupėms žmonių.
Kai tik išneši kūrinius laukan, žmonės nebesielgia kaip galerijoje.
Tuomet klausimu tampa, ar tu gali pridėti prie to, susidūrimo galimybės būdu.
Ar gali padidinti pasaulio atsitiktinumus
ir sukurti aplinką, kurioje malonumas gali išlikti tokiame atsitiktinume.
Ir tai padaro tai prasminga.
Gali tik būti ant gatvės kampo ir mėtyti kiaušinius į žmones. Tai taip patgana atsitinktina [juokas]
Bet tu nori sukurti kažką, kas turi didesnę prasmę ir sukurti, iš dalies, daugiau gilumo.
Bet iš tiesų atnešti tai į pasaulį nei paslėpti galerijos skliaute.