Pradėsiu nuo paprasto klausimo:

Kodėl vargšai priima 
tiek prastų sprendimų?

Žinau, tai nemalonus klausimas,

bet pažiūrėkite į faktus.

Jie daugiau skolinasi, mažiau sutaupo,

daugiau rūko, mažiau sportuoja, 
daugiau geria,

prasčiau maitinasi.

Kodėl?

Na, tipinį atsakymą

apibendrino britų ministrė pirmininkė, 
Margaret Thatcher.

Ji skurdą pavadino „asmenybės defektu.“

(Juokas.)

Iš esmės tai charakterio neturėjimas.

Manau, kad daugelis jūsų 
nebūtų tokie tiesmuki.

Bet toks mąstymas, 
kad kažkas negerai su pačiais vargšais,

būdingas ne vien poniai Thatcher.

Kai kurie gal manote,
kad vargšai patys kalti

dėl savo klaidų.

Kiti galvojate, kad turime juos išmokyti
priimti teisingus sprendimus.

Bet užslėpta mintis yra ta pati:

kažkas su jais yra negerai.

Jei tik galėtume juos pakeisti,

jei tik galėtume juos išmokyti, 
kaip reikia gyventi,

jei tik jie paklausytų.

Atvirai,

tai ir aš taip visada mąsčiau.

Ir tik prieš keletą metų supratau,

viskas, ką maniau žinantis apie skurdą,
buvo netiesa.

Tai prasidėjo, kai aptikau tokį straipsnį,

parašytą amerikiečių psichologų.

Jie nukeliavo beveik 13 000 km,
iki pačios Indijos,

kad atliktų įspūdingą tyrimą.

Tai buvo eksperimentas 
su cukranendrių augintojais.

Turėtumėte žinoti, 
kad apie 60 procentų savo metinių pajamų

tie ūkininkai gauna iš karto,

tuoj po derliaus nuėmimo.

Tai reiškia, kad vienu laikotarpiu
jie yra nepasiturintys,

o kitu – turtingi.

Mokslininkai paprašė jų atlikti IQ testą 
prieš ir po derliaus nuėmimo.

Ką jie po to sužinojo, 
visiškai mane nustebino.

Ūkininkai testą atliko daug prasčiau
prieš derliaus nuėmimą.

Pasirodo, kad gyvenimas skurde

atitinkamai sumažina IQ 14 taškų.

Kad geriau įsivaizduotumėte,

tai prilygsta parai be miego

arba alkoholizmo padariniams.

Po kelių mėnesių sužinojau, 
kad Eldar Shafir,

Prinstono universiteto profesorius
bei vienas iš šio tyrimo autorių,

atvyksta į Olandiją, kur aš gyvenu.

Mes susitikome Amsterdame

aptarti jo revoliucinę skurdo teoriją.

Ją galiu apibendrinti dviem žodžiais:

stygiaus mentalitetas.

Pasirodo, kad žmonės skirtingai elgiasi,

kai galvoja, kad ko nors stinga.

O ko stinga, tai visai nesvarbu.

Ar neužtenka laiko, maisto, ar pinigų.

Visi žinote tą jausmą,

kai turite per daug darbo

ar kai atidedate pietų pertrauką

ir krenta cukraus kiekis kraujyje.

Tai verčia sutelkti dėmesį į skubų stygių:

sumuštinį, kurį turit dabar suvalgyti,

susitikimą, kuris prasidės už 5 minučių,

ar sąskaitas, 
kurios turi būti ryt apmokėtos.

Taigi ilgalaikis planas 
nueina šuniui ant uodegos.

Tai galima palyginti su nauju kompiuteriu,

kuris vienu metu 
vykdo 10 sudėtingų programų.

Jis veikia vis lėčiau ir lėčiau, klysta.

Pagaliau užlūžta.

Ne todėl, kad kompiuteris prastas,

o todėl, kad vienu metu
reikia daug ką atlikti.

Vargšai susiduria su ta pačia problema.

Jie priima kvailus sprendimus, 
ne todėl, kad yra kvaili,

bet todėl, kad gyvena tokioje padėtyje,

kurioj bet kas priimtų kvailus sprendimus.

Taigi aš staiga supratau,

kodėl tiek daug mūsų
kovos su skurdu programų neveikia.

Pavyzdžiui, investavimas į švietimą
dažnai būna visiškai neefektyvus.

Skurdas nėra žinių trūkumas.

Neseniai atlikta 201 tyrimo analizė

apie mokymo valdyti pinigus efektyvumą

atskleidė, kad tai 
neturi beveik jokios įtakos.

Nesupraskit manęs klaidingai.

Tai nereiškia, kad vargšai 
nieko neišmoksta.

Jie tikrai gali įgauti žinių.

Bet to nepakanka.

Arba kaip profesorius Shafir man pasakė:

„Tai kaip išmokyti ką nors plaukti

ir tada įmesti juos į audringą jūrą.“

Vis dar pamenu, kaip ten sėdėjau,

sumišęs.

Ir tada supratau,

mes galėjome tai išsiaiškinti 
prieš dešimtmečius.

Psichologams neprireikė atlikti 
jokių sudėtingų smegenų skenavimų;

jiems užteko tik nustatyti ūkininkų IQ,

o IQ testai buvo sukurti 
daugiau kaip prieš 100 metų.

Iš tiesų, supratau, kad jau skaičiau 
apie skurdo psichologiją anksčiau.

George Orwell, vienas geriausių
visų laikų rašytojų,

pats išgyveno skurdą 1920-aisiais.

„Skurdo esmė“, – rašė jis tada,

yra „naikinti ateitį“.

Ir jis stebėjosi, cituoju,

„Kokie žmonės yra įsitikinę,
kad jie turi teisę tau pamokslauti

ir melstis už tave

vos tik tavo pajamos 
krenta žemiau tam tikro lygio.“

Šie žodžiai visiškai tinkami ir šiandien.

Žinoma, pagrindinis klausimas yra:

Ką galima padaryti?

Šių laikų ekonomistai atsargoje
turi keletą pasiūlymų.

Galėtume padėti vargšams su dokumentais

arba nusiųsti jiems SMS
ir priminti susimokėti sąskaitas.

Tokie sprendimai yra labai mėgstami
šiuolaikinių politikų,

dažniausiai todėl,

kad jie beveik nieko nekainuoja.

Tokie sprendimai, manau, 
simbolizuoja šią erą,

kurioje mes taip dažnai gydome simptomus,

bet ignoruojame jų priežastį.

Taigi svarstau:

Kodėl mums nepakeitus padėties, 
kurioje gyvena vargšai?

Arba grįžtant prie kompiuterio analogijos:

Kam žaisti su programine įranga,

kai galime lengvai išspręsti problemą 
įdiegę papildomos atminties?

Tada profesorius Shafir 
žiūrėjo bereikšmiu žvilgsniu.

Ir po kelių sekundžių jis pasakė:

„O, suprantu.

Turi omeny, nori tiesiog 
išdalinti pinigus vargšams

ir išnaikinti skurdą.

Aišku, gerai būtų.

Bet deja tokia kairioji politika,

kokią turite Amsterdame,

Valstijose neegzistuoja.“

Bet ar tai tikrai yra 
atgyvenusi kairiųjų idėja?

Prisiminiau skaitęs apie seną planą.

Kai ką, kas jau buvo pasiūlyta 
geriausių mąstytojų istorijoje.

Filosofas Thomas More apie tai 
užsiminė jau savo knygoje „Utopija“,

daugiau kaip prieš 500 metų.

Šios idėjos šalininkų ratas apėmė
tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius.

Nuo pilietinių teisių aktyvisto 
Martin Luther King

iki ekonomisto Milton Friedman.

Tai neįtikėtinai paprasta idėja:

bazinių pajamų garantija.

Kas tai yra?

Na, viskas paprasta.

Tai mėnesinė išmoka, kurios užtenka
pagrindinėms reikmėms:

maistui, pastogei, išsilavinimui.

Ji visiškai be jokių sąlygų,

taigi niekas neaiškins, 
ką turite padaryti už ją

ir niekas neaiškins, 
ką turite daryti su ja.

Bazinės pajamos yra ne malonė, o teisė.

Čia nėra jokios gėdos.

Taigi sužinojęs apie 
tikrąją skurdo prigimtį,

negalėjau liautis mąstyti:

Ar čia ta idėja, 
kurios visi laukėme?

Ar viskas gali būti taip paprasta?

Ir per pastaruosius 3-ejus metus

perskaičiau viską, ką radau
apie bazines pajamas.

Išstudijavau begales eksperimentų,

kurie buvo atlikti visame pasaulyje,

ir neilgai trukus aptikau istoriją
apie miestą,

kuriam pavyko –
ten tikrai buvo išnaikintas skurdas.

Bet tada...

Beveik visi apie tai pamiršo.

Istorija prasideda Dofine, Kanadoje.

1974-aisiais visi šio miestelio gyventojai
gavo bazines pajamas,

tai užtikrino, kad niekas neatsidurs 
žemiau skurdo ribos.

Eksperimento pradžioje

į miestelį atvyko visa armija mokslininkų.

4-erius metus viskas vyko sklandžiai.

Bet tada buvo išrinkta nauja valdžia

ir naujoji Kanados Vyriausybė 
nematė naudos iš brangaus eksperimento.

Taigi, kai tapo aišku, 
kad neliko pinigų ištirti rezultatus,

mokslininkai nusprendė susikrauti 
dokumentus atgal į apytiksliai 2000 dėžių.

Praėjo 25-eri metai,

ir tada Evelyn Forget, 
kanadiečių profesorė,

rado tuos įrašus.

3-ejus metus ji teikė duomenis 
įvairiai statistinei analizei

ir nesvarbu, ką ji bandė,

rezultatai visada būdavo tokie patys:

eksperimentas buvo nepaprastai sėkmingas.

Evelyn Forget nustatė,

kad Dofino žmonės 
tapo ne tik turtingesni,

bet protingesni ir sveikesni.

Vaikų mokymosi rezultatai
itin pagerėjo.

Hospitalizavimas krito 8,5 procento.

Sumažėjo smurto šeimoje atvejų

bei nusiskundimų psichine sveikata.

O žmonės nemesdavo darbų.

Mažiau dirbo tik neseniai
pagimdžiusios motinos ir studentai,

kurie toliau mokėsi.

Panašūs rezultatai buvo pastebėti

galybėje eksperimentų, 
atliktų visame pasaulyje,

nuo JAV iki Indijos.

Taigi...

Štai ką sužinojau.

Kai kalbame apie skurdą,

mes, turtingieji, turėtume liautis
apsimetinėję, kad viską išmanome.

Mes turėtume nebesiųsti 
batų ir meškiukų vargšams,

žmonėms, kurių nė nepažįstame.

Ir turėtume atsikratyti viso būrio
paternalistinių biurokratų,

o jų algas galėtume išdalinti vargšams,

kuriems, jie tariamai padeda.

(Plojimai.)

Turiu omeny, kad pinigų gerumas yra tame,

jog žmonės gali nusipirkti tai, 
ko jiems reikia,

o ne tai, ko tariami ekspertai 
galvoja, kad jiems reikia.

Įsivaizduokit, kiek puikių mokslininkų, 
verslininkų ir rašytojų,

kaip George Orwell,

dabar skendi nepritekliuje.

Įsivaizduokit, kiek jėgos 
ir talento išlaisvintume,

jei atsikratytume skurdo visiems laikams.

Manau, kad bazinės pajamos 
veiktų kaip rizikos kapitalas žmonėms.

Ir mes neišgalime to nedaryti,

nes skurdas yra labai brangus.

Pavyzdžiui, pažiūrėkit, 
kiek kainuoja vaikų skurdas JAV.

Apskaičiuota, kad per metus atsieina 
500 milijardų dolerių

dėl sveikatos priežiūros išlaidų,
vaikų, nebaigusių mokyklos,

ir didesnio nusikalstamumo.

Na, o tai yra neįtikėtinas 
žmogiškojo potencialo švaistymas.

Pakalbėkime apie tai, kas neduoda ramybės.

Kaip mes išgalėsime 
garantuoti bazines pajamas?

Na, tiesa pasakius, 
tai jau ne taip ir brangu.

Ką jie padarė Dofine, tai finansavo 
su neigiamuoju pajamų mokesčiu.

Tai reiškia, kad pajamos yra padidinamos

vos tik atsiduriate žemiau skurdo ribos.

O tokiu atveju,

pasak mūsų ekonomistų 
geriausių apskaičiavimų,

už 175 milijardus,

ketvirtį JAV kariuomenės išlaidų,
1 procentą BVP,

visi skurstantys amerikiečiai 
galėtų atsidurti aukščiau skurdo ribos.

Būtų galima iš tikrųjų išnaikinti skurdą.

Štai toks turėtų būti mūsų tikslas.

(Plojimai.)

Mažų idėjų ir švelnių stumtelėjimų 
laikas jau praėjo.

Tikrai tikiu, kad atėjo metas 
radikalioms idėjoms,

o bazinės pajamos – tai ne
dar viena eilinė strategija.

Tai ir visiškas permąstymas,
kas iš tiesų yra darbas.

O toks požiūris

išlaisvins ne tik vargšus,

bet ir mus visus.

Šiais laikais milijonai žmonių galvoja,

kad jų darbas yra bereikšmis ar beprasmis.

Neseniai atlikta apklausa 
su 230 000 darbuotojų

iš 142-jų šalių

parodė, kad tik 13 proc. darbuotojų 
mėgaujasi savo darbu.

Kita apklausa atskleidė, 
kad net 37 proc. britų darbuotojų

dirba darbą, kuris, jų manymu, 
net nereikalingas.

Viskas kaip Brad Pitt sakė „Kovos klube“:

„Dažnai dirbame nekenčiamus darbus 
ir perkame mėšlą, kurio mums nereikia.“

(Juokas.)

Nesupraskit manęs klaidingai.

Nekalbu apie mokytojus ar šiukšlininkus,

ar slaugos darbuotojus.

Jei jie nebedirbtų,

patektume į bėdą.

Kalbu apie tuos gerai apmokamus 
profesionalus su nepriekaištingais CV,

kurie užsidirba iš...

strateginių tarpusavio sandorių susitikimų

ir „brainstormina“ apie pridėtinę 
griaunamosios inovacijos vertę

informacinėj visuomenėj.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Ar kažką tokio.

Dar kartą įsivaizduokite,
kiek talentų iššvaistome

vien todėl, kad sakome savo vaikams,
jog jie turės „užsidirbti pragyvenimui.“

Ar pamąstykit, dėl ko apgailestavo 
matematikos genijus, dirbantis Facebook:

„Geriausi mano kartos protai

mąsto, kaip pritraukti žmones 
paspausti ant reklamų.“

Aš istorikas.

Ir jei istorija mus ko išmoko,

tai kad viskas gali būti kitaip.

Niekas nėra nusistovėję

šiandieninėje mūsų visuomeninėje 
ir ekonominėje santvarkoje.

Idėjos ne tik gali, bet ir keičia pasaulį.

Manau, kad ypač 
per pastaruosius keletą metų

pasidarė visiškai aišku,

jog negalime laikytis status quo.

Mums reikia naujų idėjų.

Žinau, kad daugelis jūsų
galite žiūrėti pesimistiškai

į ateitį su augančia nelygybe,

ksenofobija

ir klimato kaita.

Bet nepakanka žinoti, 
prieš ką mes esame.

Turime ir už kažką kovoti.

Martin Luther King nesakė:
„Aš turiu košmarą.“

(Juokas.)

Jis turėjo svajonę.

(Plojimai.)

Taigi...

Štai mano svajonė:

tikiu ateitimi,

kurioje tavo darbo vertė 
priklauso ne nuo to,

kokia tavo alga,

o nuo to, kiek laimės skleidi

ir kiek prasmės suteiki.

Tikiu ateitimi,

kurioje išsilavinimo tikslas yra paruošti 
tave ne eiliniui beprasmiam darbui,

o gerai nugyventam gyvenimui.

Tikiu ateitimi,

kurioje gyvenimas be skurdo 
yra ne privilegija,

o mūsų visų nusipelnyta teisė.

Taigi mes jau čia.

Mes jau čia.

Turime tyrimus, turime įrodymus

ir turime tam priemones.

Dabar, daugiau kaip po 500-ų metų, 
kai Thomas More paminėjo bazines pajamas

ir 100-as metų po to, kai George Orwell
atrado tikrąją skurdo prigimtį,

mums visiems reikia pakeisti savo požiūrį,

nes skurdas – ne charakterio neturėjimas.

Skurdas yra pinigų trūkumas.

Ačiū.

(Plojimai.)