Ačiū. Kartą Indijoje gyveno karalius, Maharadža, ir per savo gimtadienį jis išleido įsaką, kad visi vadai privalo jam atnešti dovanų Kai kurie atnešė puikaus šilko, kiti atnešė išdabintų kardų, dar kiti – aukso. Pats paskutinis atėjo senas susiraukšlėjęs senukas, kuris keliavo pėsčiomis keletą dienų pakrante Jam priėjus, karaliaus sūnus paklausė: „Kokių dovanų atnešei karaliui?“ Senukas lėtai atvėrė savo delną, kuriame buvo graži kriauklė su violetiniais, geltonais, mėlynais ir raudonais verpetais Karaliaus sūnus sako „Tai ne dovana Karaliui! Kas čia per dovana?“ Senukas lėtai pakėlė žvilgsnį ir sako „Ilgas pasivaikščiojimas yra dovanos dalis“ (Juokas.) Netrukus jums duosiu dovaną, dovaną, kuri yra verta skleisti. Bet prieš tai, eime pasivaikščioti. Kaip ir daugelis jūsų, kažkada buvau mažu vaiku Keli iš jūsų buvo mažais vaikais? Gimėte maži? Apie pusė... gerai. (Juokas.) O kiti? Gimėte suaugusiais? Norėčiau sutikti jūsų mamas! Ir aš čia kalbu apie neįmanomą... Būdamas mažu vaiku, aš visada norėjau daryti neįmanomą. Šiandien yra diena, kurios laukiau daugelį metų, nes šiandien aš pabandysiu padaryti neįmanoma priešais jūsų akis. Štai čia, TEDxMaastricht'e. Pradėsiu įteikdamas jums dovaną, atskleisdamas kalbos pabaigą. Aš jums įrodysiu, kad neįmanoma yra įmanoma. Pabaigsiu jums įteikdamas dovaną, kuri yra verta skleisti. Parodysiu jums, kad jūs galite daryti neįmanomą savo gyvenime. Ieškodamas, kaip padaryti neįmanomą, supratau, kad yra dvi bendros žmonių savybės visame pasaulyje Visi turi baimių, ir visi turi svajonių. Ieškodamas, kaip padaryti neįmanomą, supratau, kad per daugelį metų, dariau tris dalykus, kurie man padėjo daryti neįmanomą: kvadratas, arba kaip jūs jį vadinate, Trefbal supermenas, ir uodas. Tai mano trys raktažodžiai. Dabar žinote, kaip aš darau neįmanomą savo gyvenime. Aš jus kviečiu į kelionę, ilgą pasivaikščiojimą, nuo baimių, į svajones. nuo žodžių iki kardų, nuo Kvadrato, iki Supermeno, iki Uodo. Tikiuosi jums parodyti, kaip daryti neįmanomą jūsų gyvenime. 2007-aisiais, spalio 4-ąją, mano širdis stipriai plakė, mano keliai virpėjo, kai aš užlipau ant scenos Sanders teatre. Harvard universitete priimti 2007 Ig Nobelio apdovanojimo medicinoje už kartu rašytą darbą, pavadinimu "Kardų rijimas... ir pašaliniai poveikiai". (juokas) Jis buvo išspausdintas mažame žurnale, kurio nebuvau skaitęs British Medical Journal. Man tai buvo neįmanomos svajonės išsipildymas, netikėtas siurprizas, tai buvo garbė, kurios niekada nepamiršiu. Bet tai nebuvo nepamirštamiausias dalykas mano gyvenime. 1967-aisiais, spalio 4-ąją šis išsigandęs, nedrąsus, liesas, berniukas, kentėjo didelę baimę. Kai jis lipo į sceną, jo širdis stipriai plakė, jo keliai drebėjo, jis prasižiojo, norėdamas kalbėti, bet neišėjo nė garso. Jis virpėjo per ašaras, suparalyžiuotas ir apimtas panikos, sustingęs iš baimės. Šis išsigandęs, nedrąsus, silpnas berniukas kentėjo nuo didelių baimių. Jis bijojo tamsos, aukščio, vorų, gyvačių... Keli iš jūsų bijo vorų ir gyvačių? Aha, keli iš jūsų. Jis bijojo vandens ir ryklių, gydytojų, seselių ir dantistų, adatų, gręžtuvų ir aštrių įrankių. Bet labiausiai jis bijojo žmonių. Tas išsigandęs, nedrąsus, liesas berniukas buvau aš. Bijojau nesėkmių ir atstūmimo, turėjau nepilnavertiškumo kompleksą ir kai ką, ko net nežinojau, kad galima turėti tais laikais – sociofobiją. Dėl mano baimių, kiti vaikai iš manęs šaipėsi ir mane mušdavo. Jie iš manęs juokdavosi ir visaip vadindavo. Jie niekad neleisdavo man prisijungti prie jų briedžių žaidimų. A, jie mane leisdavo prisijungti prie vieno žaidimo... Kvadrato. Nebuvau geras žaidėjas. Mane pašaukdavo vardu, aš atsisukdavau ir matydavau raudonus kamuolius, skriejančius į mane dideliu greičiu bem, bem, bem! Prisimenu, kaip daugelį dienų, eidavau iš mokyklos raudonu skaudančiu veidu ir raudonom spengiančiom ausim. Mano akys perštėdavo nuo ašarų, o jų žodžiai degindavo ausis. Kas tai bebūtų pasakęs, „Lazdos ir akmenys gali sulaužyti man kaulus, bet žodžiai neužgaus”... tai melas. Žodžiai gali pjauti kaip peilis. Žodžiai gali kirsti kaip kardas. Žodžiai gali palikti gilias žaizdas, kurios yra nematomos. Turėjau baimių. Bet didžiausias mano priešas buvo žodžiai. Ir vis dar taip yra. Taip pat turėjau svajonių. Grįždavau namo ir panirdavau į Supermeno komiksus ir skaitydavau knygas apie Supermeną. Norėjau tapti tokiu pačiu didvyriu kaip Supermenas. Norėjau kovoti už tiesą ir teisingumą. Norėjau kovoti prieš piktadarius ir kriptonitą, Norėjau skraidyti aplink pasaulį, darydamas žygdarbius ir gelbėdamas gyvybes Taip pat mane domindavo ir tikri dalykai. Skaitydavau Gineso Rekordų knygą ir Riplio „Gali tikėti, gali netikėt“. Ar kas nors iš jūsų yra skaitęs šias knygas? Dievinu tas knygas! Mačiau žmones darant tikrus žygdarbius. Ir aš to norėjau. Lai jie neleidžia man žaisti jų sporto žaidimuose. Aš norėjau užsiimti magija, tikrais žygdarbiais. Norėjau daryti ką nors ypatingo, ko pikti vaikai nesugebėtų. Norėjau rasti savo gyvenimo tikslą, norėjau suteikti savo gyvenimui prasmę. Norėjau daryti kažką nepakartojamo ir pakeisti pasaulį. Norėjau įrodyti, kad neįmanoma yra įmanoma. Po 10 metų, savaitė prieš mano 21-ąjį gimtadienį. Per vieną dieną atsitiko 2 dalykai, kurie pakeitė mano gyvenimą. Gyvenau Tamil Nadu, pietų Indijoje. buvau misionierius. Mano mokytojas, draugas paklausė „Ar turi Thromes, Danieliau?” Ir aš atsakiau: „Thromes? Kas tai?” Jis atsakė: „Thromes yra didieji gyvenimo tikslai. Svajonių ir tikslų kombinacija, jeigu galėtum daryti ką panorėjęs, nuvykti kur panorėjęs, tapti kuo panorėjęs, Kur vyktum? Ką darytum? Kuo taptum?” Atsakiau „Negaliu to daryti, nes bijau. Turiu per daug baimių!” Tą naktį pasiėmiau savo ryžių kilimėlį, pakilau ant savo namelio stogo ir gulėjau po žvaigždėm, stebėjau, kaip šikšnosparniai medžioja uodus. Mąsčiau apie thromes, svajones ir tikslus, ir priekabiautojus su kamuoliais. Po kelių valandų prabudau. Mano širdis stipriai plakė ir virpėjo keliai Šįkart ne iš baimės. Visas mano kūnas drebėjo. Sekančias 5 dienas protarpiais prarasdamas sąmonę, gulėjau lovoj, kovodamas už savo gyvybę. Mano smegenys degė nuo maliarijos karštinės. Kai tik atgaudavau sąmonę, mąsčiau apie thromes. Mąsčiau, kuo norėčiau tapti. Galiausiai, dieną prieš savo 21-ąjį gimtadienį, man atėjo mintis, aš supratau, kad mažytis uodas, Anopheles Stephensi, tas mažas uodas, kuris svėrė mažiau nei 5 mikrogramus, mažiau nei druskos kruopelė, jeigu tas uodas sugebėjo nukauti 80 kg sveriantį vyrą, jis buvo mano kriptonitas. Tuomet suvokiau, kad, ne, ne, tai net ne uodas, bet mažas parazitas uode, Plasmodium Falciparum, nužudo daugiau nei milijoną žmonių per metus. Tuomet supratau, kad, ne, ne, tai kai kas mažesnio, nors man atrodė tokia didžiulė. Supratau, kad baimė buvo mano kriptonitas, mano parazitas, kuris mane luošino ir paralyžiavo visą gyvenimą. Yra skirtumas tarp pavojaus ir baimės. Pavojus yra tikras. Baimė yra pasirinkimas. Suvokiau, kad turiu pasirinkimą. Galėjau gyventi baimėje ir mirti nugalėtas, arba numarinti savo baimes ir pasiekti savo svajones, galėjau išdrįsti gyventi. Buvimas arti mirties tave pakeičia. Mirties artumas suteikia tikrą norą gyventi. Supratau, kad visi miršta, bet ne visi tikrai gyvena. Mes gyvename mirti. Kai išmoksti numirti, išmoksti tikrai gyventi. Nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą tą naktį. Nenorėjau mirti. Aš sakiau maldą, „Dieve, jeigu leisi man sutikti 21 gimtadienį, aš nebeleisiu baimei valdyti mano gyvenimo. Aš numarinsiu savo baimes. Aš sieksiu savo svajonių, noriu pakeisti savo požiūrį, noriu daryti ką nors ypatinga su savo gyvenimu, noriu rasti savo tikslą, noriu žinoti, kad neįmanoma nėra neįmanoma.” Nesakysiu, ar išgyvenau tą naktį, leisiu jums nuspręsti patiems. (Juokas.) Tą naktį padariau 10-ties Thromes sąrašą: Norėjau aplankyti visus didžiuosius kontinentus, aplankyti 7 pasaulio stebuklus, išmokti keletą kalbų, pagyventi negyvenamoje saloje, laive viduryje vandenyno, pagyventi su indėnų gentim Amazonėje, užlipti į aukščiausią kalną Švedijoje, pamatyti Everesto kalną kylant saulei, padirbti muzikos srityje Nešvilyje, padirbėti cirke, ir iššokti iš lėktuvo. Per sekančius 20 metų aš pasiekiau daugumą tų tikslų. Kaskart išbraukdamas vieną iš savo Throme tikslų pridėdavau 5 ar 10 daugiau, mano sąrašas ilgėjo. Sekančius 7 metus gyvenau mažoje Bahamų saloje, apie 7 metus, šiaudinėje trobelėje, medžiodamas ryklius ir rajas maistui, vienintelis saloje, Tarzano stilium, išmokau plaukioti su rykliais. Iš ten, persikėliau į Meksiką, o tuomet prie Amazonės upės Ekvadore, Pujo Pongo Ekvadore, gyvenau su gentimi, ir po truputį, mano thromes suteikė man pasitikėjimo. Persikėliau į muzikos sritį Nešvilyje, tuomet į Švediją, persikėliau į Stokholmą, dirbau muzikos srityje, kur pakilau į Kebnekaise viršūnę virš Poliarinio Rato. Išmokau būti klounu, žongliravimo, vaikščiojimo virve, važiavimo vienaračiu, ugnies ir stiklo valgymo. 1997-aisiais perskaičiau, kad teliko mažiau nei 12 kardų rijikų ir paskiau, „Privalau tuo užsiimti!” Susitikau vieną kardų rijiką ir paprašiau man duoti patarimų. Jis sako „Tau duosiu 2 patarimus: Pirmasis: tai labai pavojinga, kai kurie žmonės mirė tai darydami. Antrasis: Nebandyk to!” (Juokas.) Pridėjau tai prie mano thromes sąrašo. Pradėjau praktikuotis 10 ar 12 kartų per dieną, kasdien keturis metus. Suskaičiavau visus kartus... 4 x 365 x 12 Apie 13 000 nesėkmingų bandymų kol pagaliau 2001-aisiais prarijau pirmąjį kardą Tuomet nusistačiau dar vieną throme tapti pasauliniu kardų rijimo ekspertu. Susiradau visas knygas, žurnalų ir laikraščių straipsnius, visas medicinines ataskaitas, išstudijavau fiziologiją, anatomiją, Kalbėjausi su gydytojais ir seselėmis, subūriau visus kardų rijikus kartu į Tarptautinę Kardų Rijikų Asociaciją, ir parašiau 2 metų medicinos mokslinį darbą Kardų Rijimas ir to Pašaliniai Poveikiai, kuris buvo išspausdintas British Medical Journal (Juokas.) Ačiū. (Plojimai.) Sužinojau neįtikėtinų dalykų apie kardų rijimą. Apie kai kuriuos iš jų niekad nepagalvojote, bet po šiąnakt, galvosite. Kai kitąkart namie pjausite kepsnį peiliu ar kardu, ar jūsiškiu „bestek”, galvosite. Kardų rijimas prasidėjo Indijoje – būtent ten ir mačiau pirmą kartą, kai tebuvau 20 metų vaikas – prieš 4000 metų, apie 2000 prieš Kristų. Per pastaruosius 150 metų, kardų rijikai buvo naudojami medicinos ir mokslo srityse išrandant endoskopą 1868-aisiais daktaro Adolf Kussmaul, Freiburge, Vokietijoje. 1906-aisiais, išrandant elektrokardiogramą Velse, tiriant rijimo ir virškinimo sutrikimus, bronchoskopą ir pan. Bet taip pat per pastaruosius 150 metų, buvo daug susižalojimų ir mirčių... Štai endoskopas, kurį išrado daktaras Adolf Kussmaul. Per pastaruosius 150 metų, buvo 29 mirtys, vienas iš jų šis kardų rijikas iš Londono, kuris persmeigė sau širdį kardu. Sužinojome, kad kasmet būna 3-8 rimti kardų rijimo susižalojimai. Žinau, nes man skambina kasmet. Neseniai gavau 2, vieną iš Švedijos, o kitą iš Orlando, per pastarąsias savaites, kardų rijikai, kurie guli ligoninėje su susižalojimais. Tai labai pavojinga. Taip pat sužinojau, kad kardų rijimas užtrunka 2-10 metų, kol išmoksti praryti kardą daugeliui žmonių. Bet įdomiausias dalykas, kurį sužinojau, yra kaip kardų rijikai išmoksta daryti neįmanoma. Išduosiu jums mažą paslaptį: Nesitelkite ties 99.9% neįmanomo. Telkitės ties tuo .1% įmanomu, ir raskite, kaip tai padaryti įmanoma. Leiskite jus pasiimti į kelionę į kardų rijiko mintis. Tam, kad prarytum kardą, reikia mintys aukščiau materijos meditacijos, aštraus susikaupimo, tikslumo, „matyti” vidinius organus ir išvengti kūno refleksų su smegenų ląstelių pagalba ir raumenų atmintim, per nuolatinę praktiką, daugiau nei 10 000 kartų. Leiskite jus pasiimti į kelionę į kardų rijiko kūną. Kad praryčiau kardą, turiu praleisti kardą per liežuvį, sulaikyti atpylimo refleksą stemplėje, padaryti 90 laipsnių posūkį antgerklyje, pereiti viršutinį stemplės sfinkterį, sulaikyti peristaltikos refleksą, įstumti kardą į krūtinės įdubą tarp plaučių. Tuomet turiu pastumti į šalį savo širdį. Jeigu atidžiai pažvelgsite, pamatysit kaip mano širdis plaka kartu su kardu nes kardas remiasi į ją juos skiria tik poros cm storio stemplės audinys Tai nėra kažkas, ką gali suklastoti. Tuomet nuleidžiu jį per krūtinkaulį, per žemąjį stemplės sfinkterį, į skrandį, sulaikyti žiaugčiojimo refleksą, į dvylikapirštę žarną. Lengva. (Juokas.) Jeigu pasakočiau toliau, kardas eina į kiaušintakius, (kalba olandiškai) Vaikinai, galit paklausti savo žmonų apie tai... Žmonės man sako, „Turbūt reikia didžiulės drąsos, kad rizikuotum gyvybe, pastumtum savo širdį ir prarytum kardą. Ne. Tikra drąsa yra, kai tas išsigandęs, nedrąsus vaikas, rizikuodamas suklupti ir būti atstumtas, atveria savo širdį, praryja savo išdidumą, ir stovėdamas priešais krūvą nepažįstamųjų, pasakoja savo istoriją apie savo baimes ir svajones. jis rizikuoja čia išlieti savo žarnyną. Matote – ačiū. (Plojimai.) Matote, kas tikrai nuostabu, yra tai, kad aš visada norėjau daryti ką nors neįtikėtina, ir tą dabar darau. Bet kas yra tikrai neįtikėtina, yra ne tai, kad galiu praryti 21 kardą vienu kartu, 6 metrai po vandeniu, kartu su 88 rykliais ir rajom Riplio „Gali tikėti ar netikėti” knygai ar 1500 laipsnių įkaitintą kardą Steno Lee „Antžmogiai” kaip „Plieninis vyras” jis buvo tikrai karštas! Ar mašinos traukimas su kardu skrandyje Ripliui, ar Ginesui, America's Got Talent finalas, ar 2007 Ig Nobel apdovanojimas Medicinoje. Visa tai nėra neįtikėtina, Taip tik žmonės mano. Ne, ne, ne. Tai ne tai. Kas tikrai neįtikėtina, yra tai, kad Dievas paėmė tą išsigandusį, nedrąsų vaiką, kuris bijojo aukščio, kuris bijojo vandens ir ryklių, gydytojų ir seselių, adatų ir aštrių daiktų, ir kalbėtis su žmonėmis, ir jis skraidina tą vaiką aplink pasaulį 9 km aukštyje, tas vaikas ryja aštrius daiktus kartu su rykliais, kalbasi su gydytojais ir seselėmis, ir su auditorijomis žmonių, kaip jūs. Tai yra neįtikėtina. Visada norėjau daryti neįmanoma, Ačiū. (Plojimai.) Ačiū. (Plojimai.) Visada norėjau daryti neįmanoma ir dabar tai darau. Norėjau daryti neįtikėtina, ir pakeisti pasaulį, ir dabar tai darau. Visada norėjau skraidyti aplink pasaulį darydamas žygdarbius, gelbėdamas gyvybes ir tai darau Žinote, ką? Viduje vis dar yra maža to vaiko didelės svajonės dalis giliai viduje. (Juokas ir plojimai.) Žinote, visada norėjau rasti savo pašaukimą ir tikslą ir jį radau. Bet spėkite, ką? Ne kardais, ne tai, ką manote, ne su stiprybėmis. Bet su savo silpnybėmis ir žodžiais. Mano tikslas ir pašaukimas yra pakeisti pasaulį perskrodžiant baimę kardas po kardo, žodis po žodžio, peilis po peilio, gyvenimas po gyvenimo. įkvėpti žmones būti didvyriais ir išmokyti juos daryti neįmanoma. Mano tikslas yra padėti žmonėms surasti jų tikslą Koks tavasis? Koks yra tavo tikslas? Kas tau yra skirta daryti? Tikiu, kad visi mes esame didvyriais. Kokia yra tavo galia? Iš daugiau nei 7 milijardų žmonių pasaulyje tėra likę mažiau nei 12 kardų rijikų, tavęs yra tik vienas. Esate unikalūs. Kokia yra tavo istorija? Kuo tu skiriesi nuo kitų? Papasakok savo istoriją, net jei tavo balsas dreba. Kokie yra tavieji thromes? Jeigu galėtum daryti ir būti kuo panorėjus, Ką darytum, kur eitum? Kuo būtum? Ką norėtum daryti gyvenime? Kokios yra tavo svajonės? Apie ką svajojai, kai buvai vaiku? Pamąstyk. Nenorėjau būti tuo, kuo esi dabar. Tavo pašėlusios svajonės? kurios atrodė keistos ir neįmanomos? Manau, kad po manęs, jūsų svajonės ne tokios ir keistos. Kas yra tavasis kardas? Kiekvienas iš jūsų turi kardą aštriakraštį baimių ir svajonių kardą. Praryk savo kardą, kad ir koks jis bebūtų. Sekite savo svajones, ponai ir ponios, Niekada nėra per vėlu tapti tuo, kuo norėjote būti. Štai tiems vaikams su kamuoliais, tiems vaikams, kurie manė kad niekada negalėsiu daryti neįmanoma, turiu pasakyti tik viena: Ačiū. Jei ne tie piktadariai, neturėtume didvyrių. Esu čia įrodyti, kad neįmanoma yra įmanoma. Tai labai pavojinga, tai gali mane nužudyti. Tikiuosi, kad jums patiks. (Juokas.) Man reikės jūsų pagalbos. Auditorija: du, trys... Ne, ne, man reikia jūsų pagalbos skaičiuojant, visų jūsų, gerai? (Juokas.) Jei žinote žodžius, gerai? Skaičiuokime kartu. Vienas. Du. Trys. Ne, tai du, bet supratote. Auditorija: vienas. Du. Trys. (Aikčiojimai.) (Plojimai.) Yeah! (Plojimai.) Labai jums ačiū. Ačiū, ačiū, ačiū. Ačiū iš visos širdies. Tiesą sakant, ačiū iš viso skrandžio. Sakiau jums, kad atėjau daryti neįmanoma, ir tai padariau. Bet tai nėra neįmanoma. Aš tai darau kasdien. Neįmanoma yra tas išsigandęs, nedrąsus vaikas, kuris, nepaisant savo baimių, stovi čia ant TEDx scenos. ir keičia pasaulį kardas po kardo, žodis po žodžio. Kardas po kardo, gyvenimas po gyvenimo. Jeigu jus priverčiau mąstyti kitaip, priverčiau jus patikėti kad neįmanoma yra įmanoma, jeigu priverčiau jus suvokti, kad galite daryti neįmanoma, tuomet atlikau savo darbą, o jūsiškis tik prasideda. Niekada nenustokite svajoti. Nenustokite tikėti. Ačiū, kad manimi tikite. ir ačiū, kad esate mano svajonės dalimi. Štai mano dovana jums: Neįmanoma nėra... Auditorija: neįmanoma. Ilgas pasivaikščiojimas yra dovanos dalis. (Plojimai.) Ačiū. (Plojimai.) (Auditorija šėlsta.) Ačiū, Dan Meyer, oho!