Kaip Adolfas Hitleris,
tironas, surengęs vieną didžiausių
genocido atvejų žmonijos istorijoje,
galėjo ateiti į valdžią demokratinėje
šalyje?
Istorija prasideda Pirmo Pasaulinio
Karo pabaigoje.
Prasidėjus sėkmingam 1918 m.
Sąjungininkų puolimui
Vokietija suprato, jog karo nebelaimės
ir pasirašė paliaubų sutartį,
taip nutraukdama kariavimą.
Kai žlugo jos imperinė valdžia,
civiliniai neramumai ir darbininkų
streikai siaubė visą valstybę.
Bijant komunistų revoliucijos,
dauguma partijų susijungė,
kad išvengtų sukilimų,
taip suformuojant parlamentinę
Weimaro Respubliką.
Viena pirmųjų užduočių buvo
Sąjungininkų primestos taikos sutarties
vykdymas.
Negana to, kad armija buvo nuginkluota
ir prarasta virš dešimtadalio teritorijos,
Vokietija turėjo prisiimti visą atsakomybę
už karą bei sumokėti reparacijas,
kas dar labiau sekino
ir taip silpną ekonomiką.
Daugelis nacionalistų bei veteranų
žiūrėjo į tai kaip į paženiminimą.
Jie klaidingai manė, jog karas galėjo
būti laimėtas
jei politikai ir protestuotojai nebūtų
išdavę armijos.
Apsėstas šių pažiūrų, fanatizmo
bei paranoiškų iliuzijų, Hitleris
sumetė visą kaltę ant žydų.
Jo žodžiai visuomenėje, kurioje netrūko
antisemitiškų žmonių, susilaukė atskambio.
Tuo metu šimtai tūkstančių žydų
buvo integravęsi į Vokiečių visuomenę,
tačiau daugelis Vokiečių toliau žiūrėjo
į juos kaip į pašaliečius.
Po Pirmojo pasaulinio karo, žydų sėkmė
buvo nepagrįstai apšmeižta
nelegalia veikla ir pasipelnymu iš karo.
Privalu pabrėžti, kad šios
sąmokslo teorijos gimė
iš baimės,
pykčio
ir fanatizmo,
o ne iš faktų.
Nepaisant to, Hitleriui šios teorijos
pasiteisino.
Kai jis prisijungė prie mažos
nacionalistų politinės partijos,
jo manipuliatyvios viešos kalbos
greitai iškėlė jį į lyderius
ir traukė vis didesnes minias.
Jungdami antisemitizmą su
populistišku nepasitenkinimu,
Naciai atmetė tiek komunizmą,
tiek kapitalizmą,
kaip tarptautines žydų konspiracijas,
skirtas sunaikinti Vokietiją.
Iš pradžių nacių partija nebuvo
populiari.
Po to kai jie nesėkmingai bandė
perimti valdžią,
partija buvo uždrausta,
o Hitleris buvo pasodintas į
kalėjimą už išdavystę.
Tačiau kai jį po metų paleido,
jis iškart pradėjo atstatinėti
judėjimą.
Ir tada, 1929 m.,
įvyko Didžioji Depresija.
Amerikos bankai susigrąžino
paskolas iš Vokietijos,
todėl ir taip stringanti Vokietijos
ekonomika supliuško pernakt.
Hitleris pasinaudojo žmonių pykčiu
pasiūlydamas patrauklų atpirkimo ožį
ir pažadėdamas atstatyti buvusią
Vokietijos galybę.
Pagrindinės partijos negalėjo susidoroti
su prasidėjusia krize,
o kairioji opozicija buvo per daug
susiskaldžiusi dėl vidinių ginčų.
Todėl dalis sutrikusios visuomenės
pasisuko link Nacių.
Per du metus jie padidino savo balsus
parlamente nuo 3% iki 18%.
1932 Hitleris kandidatavo į prezidentus,
tačiau pralaimėjo rinkimus apdovanotam
karo veteranui generolui Von Hindenburgui.
Tačiau su 36% balsų, Hitleris pademonstravo
savo paramos apimtį.
Kitais metais patarėjai
ir verslo lyderiai įtikino
Hindenburgą paskirti Hitlerį kancleriu,
viliantis pasinaudoti jo pupuliarumu
saviems tikslams.
Nors kancleris buvo tik administracinė
parlamento galva,
Hitleris pastoviai didino savo
turimos pozicijos galią.
Kol jo pasekėjai kūrė sukarintas grupes,
kurios dalyvavo susirėmimuose
su protestuotojais gatvėse,
Hitleris didino įsibaiminimą
dėl komunistų sukilimo
ir teigė, kad tik jis gali atstatyti
tvarką ir teisingumą.
Tada 1933 metais
jaunas darbininkas buvo nuteistas
dėl parlamento pastato padegimo.
Pasinaudodamas šiuo įvykiu
Hitleris įtikino valdžią
jam suteikti kritinės padėties
įgaliojimus.
Per kelis mėnesius buvo panaikinta
spaudos laisvė.
Kitos partijos buvo išardytos
ir buvo įteisinti
antisemitiniai įstatymai.
Daugelis ankstyvųjų, radikalių Hitlerio
pasekėjų buvo suimti ir nužudyti,
kurtu su potencialiais konkurentais.
Kai 1934 rugpjūtį mirė
Prezidentas Hindenburgas
tapo aišku, kad naujų rinkimų nebus.
Neramu tai, kad daug ankstyvųjų Hitlerio
norų įvykdymui net nereikėjo represijų.
Jo kalbos išnaudojo žmonių baimę
ir įtūžį,
ir didino jo ir Nacių partijos palaikymą.
Tuo tarpu, verslininkai ir intelektualai
norėdami būti teisingoje
viešosios nuomonės pusėje
rėmė Hitlerį,
tikinandami save ir kitus,
kad jo labiau kraštutinė retorika
tėra dėl pasirodymo.
Po dešimtmečių, Hitlerio pakilimas
lieka įspėjimu, parodančiu
kokios trapios demokratinės institucijos,
gali tapti prieš įniršusias mases,
ir lyderį, kuris skatina žmonių įniršį
ir pasinaudoja jų baimėmis.