Prieš metus Jeruzalėje išsinuomavau automobilį tam,

kad galėčiau surasti žmogų, kurio niekada nebuvau sutikęs,

kuris vėliau pakeitė mano gyvenimą.

Aš neturėjau jo telefono numerio, kad paskambinčiau ir pasakyčiau, kad atvykstu.

Neturėjau ir tikslaus adreso,

bet žinojau jo vardą - Abedas,

žinojau, kad jis gyvena 15 tūkst. gyventojų mieste Kfar Kara

ir žinojau, kad prieš 21-erius metus

jis sulaužė man kaklą.

Taigi, vieną debesuotą Sausio rytą aš patraukiau į šiaurę

sidabriniu "Chevy", norėdamas surasti šį žmogų ir kartu ramybę.

Kelias susiaurėjo ir aš palikau Jeruzalę.

Tuomet aš apsukau ratą, kur jo mėlynas sunkvežimis,

pakrautas keturiomis tonomis grindų plytelių,

priartėjo dideliu greičiu prie autobusiuko kairiojo kampo užpakalinės dalies,

kur aš sėdėjau.

Tuo metu man buvo 19-a metų.

Buvau paaugęs penkis colius ir padaręs per 20 tūkst. atsispaudimų

per aštuonis mėnesius ir naktį, prieš įvykstant avarijai,

gėrėjausi savo nauju kūnu,

žaidžiau krepšinį su draugais

iki vidurnakčio gegužį.

Savo didele dešine ranka pagriebiau kamuolį

ir kuomet ta ranka palietė lanką pasijaučiau nenugalimu.

Įsėdau į autobusą ir važiavau picos, kurią laimėjau žaidimo aikštelėje.

Aš nemačiau artėjančio Abedo .

Iš savo vietos aš žvelgiau į akmeninį miestą

ant kalno, apšviestą vidurdienio saulės,

kai iš paskos pajaučiau didelį smūgį,

tokį garsų ir stiprų tarsi tai būtų buvusi bomba.

Mano galva staigiai atkrito ant mano raudonos sėdynės.

Mano ausies būgnelis sprogo. Batai nuskrido.

Aš taip pat nuskridau, mano galva šoktelėjo ant sulaužytų kaulų

ir kuomet nusileidau buvau suparalyžuotomis rankomis ir kojomis.

Ateinančiais mėnesiais išmokau pats kvėpuoti,

tada atsisėsti ir atsistoti bei pavaikščioti,

bet dabar mano kūnas buvo vertikaliai padalintas.

Buvau hemiflegiškas ir grįžęs namo į Niujorką

keturis viso savo mokymosi koledže metus sėdėjau neįgaliojo vežimėlyje.

Pabaigęs koledžą, metams grįžau į Jeruzalę.

Ten aš pakilau iš vežimėlio visam laikui,

persisvėriau per savo lazdą ir pažvelgiau atgal,

surasdamas visus mano autobuso pakeleivius

avarijos nuotraukose

ir kuomet aš pamačiau šią nuotrauką

aš nemačiau kruvino ir nejudančio kūno.

Aš mačiau sveiką trikampio pavidalo korpusą

ir gedėjau, tai praradęs,

gedėjau visko ko dar nepadariau,

bet kas dabar buvo neįmanoma.

Ir tuomet aš perskaičiau Abedo liudijimą, kurį jis davė

tą rytą po avarijos,

kuomet jis vairavo žemyn dešine magistralės puse link Jeruzalės.

Skaitydamas jo žodžius, aš tryškau pykčiu.

Tai buvo pirmas kartas, kuomet pajutau pyktį šiam žmogui

ir mano galvoje gimė stebuklingos mintys.

Ant šio ksenografinio popieriaus lapo,

avarija dar net neįvyko.

Abedas dar galėjo pasukti vairą kairėn,

tuomet pamatyčiau jį prašvilpiant šalia mano lango

ir būčiau nenukentėjęs.

"Būk atsargus, Abedai, pažiūrėk. Sulėtink."

Bet Abedas nesulėtino

ir ant šio ksenografijos būdu padaryto popieriaus lapo mano kaklas vėl lūžo

ir vėl aš likau be pykčio.

Aš nusprendžiau surasti Abedą

ir kuomet aš pagaliau tai padariau

į mano Hebrajišką pasisveikinimą jis atsakė taip nerūpestingai,

kad atrodė, jog jis laukė mano skambučio.

Ir gal jis iš tiesų laukė.

Aš nepaminėjau Abedui jo ankstesnės vairavimo patirties -

27 padaryti pažeidimai iki 25-erių metų,

ir galiausiai, tą Gegužės dieną, jo nesugebėjimo sulėtinti sunkvežimio greičio -

ir nepaminėjau mano ankstesnės patirties -

suparalyžuotų kojų ir rankų bei kateterių,

nesaugumo ir praradimo -

ir kuomet Abedas pradėjo pasakoti, kaip jis susižeidė per avariją,

aš nepasakiau, žinojęs iš policijos ataskaitos,

kad jis išvengė rimto sužeidimo.

Aš pasakiau, norintis susitikti.

Abedas tarė, kad aš jam paskambinčiau už kelių savaičių,

ir kuomet tai padariau, įrašas man pasakė,

kad šis numeris atjungtas.

Aš palikau Abedą ir avariją ramybėje.

Praėjo daug metų.

Keliavau su savo lazda ir kulkšnies sąvarža bei kuprine

per šešis kontinentus.

Padavinėjau kamuolį per petį kas savaitę vykstančiame mažojo beisbolo žaidime,

kurį pradėjau žaisti centriniame parke,

ir namie Niujorke aš tapau žurnalistu ir autoriumi,

spausdinau šimtus tūkstančius žodžių vienu pirštu.

Vienas mano draugas atkreipė dėmesį, kad visos mano didelės istorijos

atspindėjo mano pačio. Kiekviena jų susikoncentruojanti ties gyvenimu,

kuris pasikeitė per akimirką,

liekant skolingu, jei ne avarijai, tai tuomet paveldėjimui,

lazdos siubavimui, langinės uždarymui, areštui.

Kiekvienas mūsų turėjo prieš ir po.

Aš praėjau daug ką.

Tačiau Abedas buvo toli nuo mano minčių, kuomet praėjusiais metais

grįžau į Izraelį norėdamas rašyti apie avariją

ir knyga, kurią parašiau tuomet "Pusė gyvenimo"

buvo beveik pabaigta, kai supratau,

vis dar norintis susitikti Abedą

ir pagaliau supratau kodėl:

norėjau išgirsti šį žmogų, tariant du žodžius: "Aš atsiprašau".

Žmonės ir už mažiau atsiprašo.

Taigi policininkas man patvirtino, kad Abedas vis dar gyvena

kažkur tame pačiame mieste

ir dabar aš važiavau į tą miestą su vazonine geltona rože ant galinės sėdynės,

kai staiga gėlės pasirodė kvailiausia dovana.

Bet ką nuvežti žmogui, kuris sulaužė tavo kaklą?

(Juokas)

Aš pasukau į Abu Ghosh miestą

ir nupirkau turkiškų saldumynų pakelį:

pistacijas sustingdytas rožių vandenyje. Taip geriau.

Grįžęs į magistralę, pradėjau įsivaizduoti kas manęs laukia.

Abedas apkabins mane. Abedas spjaus į mane.

Abedas pasakys: "Aš atsiprašau".

Ir tuomet, kaip ir daugelį kartų anksčiau, pradedu klausti savęs,

koks skirtingas būtų buvęs mano gyvenimas,

jei šis žmogus nebūtų manęs sužeidęs,

ar mano genams būtų duota skirtinga patirtis.

Kas aš?

Ar aš tas pats žmogus, koks buvau prieš avariją,

prieš tai, kol šis kelias padalino mano gyvenimą kaip atviros knygos stuburą?

Ar aš buvau tas, kas man buvo padaryta?

Aš mes visi esame rezultatas tų dalykų, kurie mums buvo padaryti,

tėvų ar sugyventinio neištikimybės,

paveldėtų pinigų?

Ar vietoje to mes esame kūnai, jų įgimti talentai ar trūkumai?

Atrodė, kad mes nesame daugiau nei genai ar patirtis,

bet kaip ištraukti vieną nuo kito?

Jeitsas užduoda tą patį universalų klausimą:

"O kūnas supuojamas muzikos, o šviesėjantis žvilgsnis,

kaip mums atskirti šokėją nuo šokio?"

Vairavau jau valandą,

kuomet pažiūrėjau į užpakalinį veidrodėlį ir pamačiau savo šviesėjantį žvilgsnį.

Šviesa mano akyse buvo tol, kol jos buvo mėlynos.

Polinkiai ir impulsai, stūmę mane,

kuomet buvau vaikas, kai nepastebimai praslinkau į laivą Čikagos ežere,

kurie stūmė mane, kuomet buvau paauglys,

iššokti į laukinę Cape Cod įlanką po audros.

Bet aš taip pat pamačiau savo atspindyje tai,

kad, jeigu Abedas nebūtų manęs sužalojęs,

aš dabar tikriausiai būčiau gydytoju

ir vyru bei tėvu.

Man mažiau rūpėtų laikas ir mirtis

ir aš nebūčiau neįgalus,

nekentėčiau tūkstančio savo likimo strėlių ir svaidyklių.

Dažnas mano penkių pirštų susiraitymas, nuolaužos mano dantyse

atsirado kandžiojant daugelį daiktų,

kurių atskira ranka negaliu atidaryti.

Šokėjas ir šokis buvo beviltiškai susipynę.

Artėjo 11-a valanda, kuomet aš pasukau į dešinę

link Afula, pravažiavau didelį karjerą

ir greitu laiku jau buvau Kfar Kara.

Pajutau, kad nervuojuosi.

Bet radijas grojo Šopeną, septynias nuostabias mazurkas,

ir aš pasukau į aikštelę prie degalinės

paklausyti ir nusiraminti.

Man buvo pasakyta, kad Arabų mieste

tau tereikia paminėti vietinio vardą

ir jis bus atpažintas.

Ir aš minėjau Abedą ir save,

tyčia pabrėždamas, kad čia atvažiavau su taika,

šio miestelio žmonėms,

kuomet vidurdienį prie pašto sutikau Mohamedą.

Jis išklausė manęs.

Žinote, dažniausiai kuomet kalbėdavausi su žmonėmis,

aš klausdavau savęs, kur aš pasibaigiau ir kur prasidėjo mano neįgalumas,

kadangi daugelis žmonių sakė man tai, ko niekam kitam nesakydavo.

Daugelis verkė.

Ir vieną dieną, kai moteris, kurią sutikau gatvėje, padarė tą patį

ir vėliau aš jos paklausiau kodėl,

ji man pasakė, kaip geriausiai mokėjo pasakyti, kad jos ašaros

turėjo kažką bendro su mano laime ir stiprybe,

bet taip pat ir pažeidžiamumu.

Aš klausiau jos žodžių. Spėju, jie buvo tikri.

Aš buvau savimi,

bet dabar aš buvau savimi nepaisant galūnės

ir tai, spėju, buvo tai kas mane padarė manimi.

Bet kuriuo atveju Mohamedas pasakė man,

ko jis tikriausiai nebūtų pasakęs kitam nepažįstamajam.

Jis palydėjo mane iki kreminės spalvos namo ir nuvažiavo.

Ir kuomet aš sėdėjau, mąstydamas, ką pasakyti,

prie manęs priėjo moteris juodu šaliku ir juodu apdaru.

Aš išlipau iš savo mašinos ir pasisveikinau "Šalom"

ir prisistačiau,

ji pasakė, kad jos vyras Abedas

pareis iš darbo tik po keturių valandų.

Jos Hebrajų kalba nebuvo puiki ir ji vėliau prisipažino,

galvojusi, kad aš atėjau įvesti interneto.

(Juokas)

Aš išvažiavau ir grįžau 4:30 val.,

būdamas dėkingas kelyje sutiktam minaretui,

kuris man padėjo surasti kelią atgal.

Kai artėjau prie priekinių durų,

Abedas pamatė mane, mano džinsus, flanelines kelnes ir lazdą,

ir aš pamačiau Abedą, vidutiniškai atrodantį vidutinio ūgio vyrą.

Jis buvo apsirengęs juodai ir baltai: šlepetes ant kojinių,

treningo kelnes, margą megztinį,

dryžuotą slidinėjimo kepurę, užsmaugtą ant kaktos.

Jis manęs laukė. Mohamedas paskambino.

Mes iš karto paspaudėme rankas vienas kitam ir nusišypsojome

ir aš jam padaviau savo dovaną

ir jis man pasakė, kad aš esu svečias jo namuose

ir mes sėdėjome vienas šalia kito ant medžiaginės sofos.

Ir tuomet Abedas iš karto pradėjo kalbėti apie

liūdną istoriją, kurią jis pradėjo telefonu

prieš 16-a metų.

Jam ką tik buvo atlikta akių operacija, pasakė jis.

Jis turėjo problemų su nugara ir taip pat kojomis

ir jis prarado dantis per avariją.

Ar aš norėjau pamatyti juos?

Abedas atsikėlė ir įjungė televizorių,

kad jam išėjus iš kambario aš nelikčiau vienas,

ir grįžo su polaroidinėmis avarijos nuotraukomis

ir savo senomis vairuotojo teisėmis.

"Aš buvau patrauklus", - pasakė jis.

Mes pažiūrėjome į jo laminuotą puoduką.

Abedas buvo mažiau patrauklus nei realybėje

su storais juodais plaukais, apvaliu veidu ir plačiu kaklu.

Tai buvo tas jaunuolis, kuris 1990 metų gegužės 16-ą dieną

sulaužė du kaklus, tame tarpe ir mano,

sumušė vieno smegenis ir atėmė vieną gyvybę.

Praėjus 21-eriems metams, dabar jis buvo plonesnis nei jo žmona,

jo oda suglebo ant veido

ir žvelgiant į Abedą, žiūrintį į save jauną,

aš prisiminiau save, žiūrintį į savęs jauno fotografiją

po avarijos ir atpažinau jo ilgesį.

"Avarija pakeitė mūsų abiejų gyvenimus", - tariau aš.

Abedas tuomet parodė man jo sutraiškyto sunkvežimio nuotrauką

ir pasakė, kad avarija buvo kairėje eismo juostoje buvusio autobuso vairuotojo,

kuris jo nepraleido, kaltė.

Aš nenorėjau atnaujinti prisiminimų apie avariją su Abedu.

Aš tikėjausi kažko paprastesnio:

pasimainyti turkišku skanumynu už du žodžius ir keliauti atgal.

Taigi aš nepasakiau, kad jo paties liudijime

tą rytą po avarijos

Abedas net nepaminėjo autobuso vairuotojo.

Ne, aš buvau ramus. Aš buvau ramus, nes aš neatėjau tiesos.

Aš atėjau sąžinės graužaties.

Taigi aš atėjau ieškodamas gailėjimosi

ir nusviedžiau tiesą po autobusu.

"Aš suprantu", - pasakiau. "Kad avarija nebuvo tavo kaltė,

bet ar tave liūdina, kad kiti nukentėjo?"

Abedas pasakė tris greitus žodžius.

"Taip, aš nukentėjau".

Tuomet Abedas pasakė man, kodėl jis kentėjo.

Jis gyveno nuodėmingą gyvenimą prieš avariją

ir todėl Dievas nulėmė avariją,

bet dabar, jis tarė, esantis tikintis ir Dievas yra patenkintas.

Ir tada Dievas įsikišo:

TV naujienos parodė automobilio avariją įvykusią prieš kelias valandas šiaurėje ir

nužudžiusią 3 žmones.

Mes žiūrėjome į nuolaužas.

"Keista", - pasakiau.

"Keista", - sutiko jis.

Aš pagalvojau, kad tenai kelyje 804

buvo kaltininkai ir aukos,

avarijos susaistyti antrininkai.

Kai kurie, kaip ir Abedas, pamirš šią datą.

Kai kurie, kaip aš, ją prisimins.

Reportažas baigėsi ir Abedas prakalbo.

"Gaila", - pasakė jis. "Kad policija

šioje šalyje nėra pakankamai griežta vairuotojams".

Aš buvau suglumęs.

Abedas pasakė kažką nepaprasto.

Ar taip norėta pabrėžti tai, kuo jis teisino save dėl avarijos?

Ar tai buvo kaltės įrodymas, tvirtinimas,

kad jis turėjo kalėti ilgiau?

Kalėjime jis sėdėjo šešis mėnesius, sunkvežimio teises prarado prieš dešimtmetį.

Aš pamiršau savo taktiškumą.

"Hm, Abedai", - pasakiau aš.

"Maniau, kad tu prieš avariją turėjai keletą vairavimo problemų".

"Gerai", - pasakė jis. "Kartą aš važiavau 60 km/per valandą, kai greitis buvo 40".

Ir dar 27 pažeidimai -

važiavimas per raudoną šviesą, vairavimas per greitai,

važiavimas neteisinga užtvaros puse

ir galiausiai, važiavimas nestabdant žemyn tuo kalnu -

sumažėjo iki vieno.

Ir tuomet aš supratau, kad nepaisant to, kokia akivaizdi bebūtų realybė,

žmogus sutalpina viską į tokį pasakojimą, kuris jam priimtinas.

Avis tampa herojumi. Kaltininkas tampa auka.

Ir tuomet aš supratau, kad Abedas niekada neatsiprašys.

Abedas ir aš atsisėdome prie kavos puodelių.

Mes drauge praleidome 90 minučių

ir man jis buvo pažįstamas.

Jis nebuvo ypatingai blogas žmogus

ar ypatingai geras žmogus.

Jis buvo ribotas žmogus,

kuris savyje rado jėgų būti man malonus.

Pagal žydišką paprotį

jis man pasakė, kad aš turėčiau gyventi iki 120 metų.

Bet man buvo sunku save susieti su tuo, kuris

visiškai nusiplovė rankas nuo savo pražūtingo poelgio

iki to, kurio gyvenimas buvo toks neštyrinėtas, kad jis netgi pasakė

galvojęs, kad avarijoje žuvo du žmonės.

Norėjau pasakyti Abedui tiek daug.

Norėjau jam pasakyti, kad jei jis būtų pripažinęs mano neįgalumą,

tai būtų viskas tvarkoje,

nes žmonės yra neteisūs stebėdamiesi

tokiais, kaip aš, kurie šypsosi šlubuodami.

Žmonės nežino, kad jie išgyveno dar blogesnius laikus,

kad širdies problemos trenkia daug didesne jėga nei pabėgęs sunkvežimis,

kad proto problemos yra gerokai didesnės,

labiau kenksmingos, nei šimtai sulaužytų kaklų.

Aš norėjau jam pasakyti, kad, kas daugelį mūsų sudaro

didžiąją dalimi -

tai ne mūsų protai ir ne mūsų kūnai

ir ne tai, kas mums atsitinka,

bet tai, kaip mes reaguojame į tai, kas mums nutinka.

"Tai", - rašė psichiatras Viktoras Franklas.

"Yra paskutinė iš žmonijos laisvių:

pasirinkti požiūrį bet kuriuo tau duotų aplinkybių metu".

Aš norėjau pasakyti jam, kad ne tik paralyžuotieji

ir paralyžuojantys privalo tobulėti, susitaikyti su realybe,

bet mes visi privalome -

senstantys ir susirūpinę, išsiskyrę ir plinkantys,

bankrutuojantys ir visi.

Aš norėjau jam pasakyti, kad žmogus nebūtinai turi sakyti,

kad blogas dalykas yra geras,

kad avarija yra Dievo siųsta ir kad avarija yra gerai,

sulaužytas kaklas yra gerai.

Jis gali pasakyti, kad blogi dalykai užknisa,

bet kad šis tikras pasaulis vis dar turi daug dydybės.

Norėjau jam pasakyti, kad galiausiai, mūsų įsipareigojimas yra aiškus:

mes turime pakilti aukščiau blogo likimo.

Mes turime gyventi gėryje ir mėgautis tuo gėriu,

studijos ir darbas, nuotykiai ir draugystė - taip, draugystė

ir bendruomenė ir meilė.

Bet labiausiai norėjau jam pasakyti,

ką parašė Hermanas Melvilis,

kad "siekiant iš tikrųjų mėgautis žmogiška šiluma,

tam tikra maža Jūsų dalis privalo būti šalta,

kadangi nėra tokios kokybės šiame pasaulyje,

kuri nėra tai, kas paprasčiausiai yra kontrastas".

Taip, kontrastas.

Jei tu esi atidus tam, ko tu neturi,

tu gali būti iš tiesų atidus tam, ką turi,

ir jei Dievai yra geri, tu gali iš tiesų džiaugtis tuo, ką turi.

Tai yra vienintelė dovana, kurią galėtumei gauti,

jeigu kenti bet kuriuo egzistenciniu būdu.

Jūs žinote mirtį ir todėl atsibuskite kiekvieną rytą

pulsuodami laukiančiu gyvenimu.

Tam tikra Jūsų dalis yra šalta,

o kita dalis galėtų iš tikrųjų džiaugtis tuo, kas yra šilta,

arba net šalta.

Kuomet vieną rytą, po avarijos praėjus daugeliui metų,

aš užmyniau ant akmens ir po mano kaire koja

pajutau šalčio žybsnį, nervai pagaliau atsibudo,

tai buvo gaivinantis sniego gūsis.

Bet aš Abedui nepasakiau šių dalykų.

Aš jam pasakiau, kad jis nužudė vieną žmogų, ne du.

Pasakiau jam ir to žmogaus vardą.

Ir tuomet tariau: "Viso geriausio".

Ačiū.

(Plojimai)

Labai dėkoju.

(Plojimai)