„Atsiprašau, mano telefonas išsikrovė.“ „Nieko tokio. Man viskas gerai.“ „Šiek kaltinimai yra visiškai nepagrįsti.“ „Įmonė nežinojo apie jokį neteisėtą veiksmą.“ „Myliu tave.“ Kasdien išgirstame nuo 10 iki 200 melų ir ilgą laiką praleidome ieškodami būdų, kaip tuos melus atpažinti: nuo viduramžių kankinimo prietaisų iki poligrafų, kraujospūdžio ir kvėpavimo matuoklių, balso įtampos analizuotojų, akių sekimo įtaisų, infraraudonųjų spindulių smegenų skanerių ir net beveik 200 kilogramų elektroencefalografų. Nors šie prietaisai tam tikromis aplinkybėmis veikė, su tinkamu pasiruošimu daugumą buvo įmanoma apgauti ir nei vienas nebuvo pakankamai patikimas naudojimui teismo salėje. Gal problema slypi ne metoduose, bet prielaidoje, kad melavimas sukelia fizinius pokyčius? O jei į problemą pažvelgtume tiesiogiai ir panaudotume komunikacijos mokslą patiems melams analizuoti? Psichologiniame lygmenyje meluojame tam, kad pagerintume išorinį įvaizdį, sujungtume savo fantazijas ir asmeninį idealą, ne esamąją realybę. Kol mūsų smegenys svajoja, daug signalų praleidžiami. Mūsų sąmonė kontroliuoja tik apie 5% pažinimo funkcijos, įskaitant bendravimą, kol kiti 95% veikia be mūsų suvokimo, o remiantis realybės stebėsenos tyrimais, įsivaizduotų patirčių istorijos yra kokybiškai skirtingos realiems išgyvenimams. Tai parodo, jog netikros istorijos kūrimas asmenine tema yra darbas ir to išeiga yra struktūriškai kitokia kalba. Technologija, vadinama lingvistine teksto analize, padėjo identifikuoti keturis tokius kalbos modelius nesąmoningoje apgaulės kalboje. Pirma, melagiai mini save rečiau, kai pasisako apgaulingai. Jie dažniau rašo ar kalba apie kitus, neretai vartoja trečią asmenį, kad nutoltų ir atsiribotų nuo netiesos. Kas skamba labiau dirbtina: „Joks vakarėlis nevyko šiuose namuose“ ar „aš čia nerengiau vakarėlio“? Antra, melagiai linkę būti negatyvesniais, nes nesąmoningai jaučiasi kalti. Pavyzdžiui, melagis galėtų sakyti: „Atsiprašau, mano kvaila telefono baterija išseko. Nekenčiu jos.“ Trečia, melagiai linkę įvykius aiškinti paprastai, nes smegenims sunku sukurpti sudėtingą melą. Kritika ir vertinimas yra komplikuoti smegenų procesai. Vienas JAV prezidentas atkakliai tvirtino: „Aš neturėjau seksualinių santykių su ta moterimi.“ Galiausia, nors melagių apibūdinimai būna kuklūs, jie linkę vartoti ilgesnę ir veltą sakinio struktūrą, įterpti nereikalingų žodžių ir nesvarbių detalių, kad palaikytų melą. Kitas prezidentas skandalo akivaizdoje skelbė: „Galiu pasakyti kategoriškai, jog šis tyrimas parodo, kad niekas iš Baltųjų rūmų personalo, niekas iš dirbančiųjų administracijoje nebuvo įsitraukę į šį neįprastą incidentą.“ Pritaikykime lingvistinę analizę keliems žinomiems pavyzdžiams. Paimkime septyniskart Tour de France čempioną Lensą Armstrongą. Lyginant 2005 metų interviu, kuriame neigė dopingo vartojimą, su 2013 metų interviu, kuriame prisipažino, asmeninio įvardžio vartojimas padidėjo beveik 3/4 karto. Pastebėkime kontrastą jo dviejose citatose. Pirmoji: „Gerai, žinot, kažkoks vaikinas Paryžiaus laboratorijoje atidaro tavo mėginį, žinot, Jean-Francis toks ir toks, ir testuoja. Tada gauni skambutį iš laikraščio, kuris skelbia „Šešis kartus tavo mėginyje rado EPO hormono.“ Antroji: „Aš pasimečiau visame tame. Aš žinau, kad yra kitų žmonių, kurie nesusivaldytų, bet aš tikrai negalėjau susivaldyti ir aš buvau pripratęs kontroliuoti viską savo gyvenime. Aš kontroliavau kiekvieną rezultatą savo gyvenime.“ Neigdamas tiesą Armstrongas apibūdino hipotetinę situaciją, sutelktą į kažką kitą, visai pašalino save iš situacijos. O prisipažindamas jis kalba už save, gilinasi į savo potyrius ir motyvus. Bet asmeninių įvardžių vartosena tėra vienas apgavystės rodmuo. Paimkime kitą pavyzdį – buvusį senatorių ir JAV kandidatą į prezidentus Džoną Edvardsą: „Aš tik žinau, kad šis tėvas yra viešai pasakęs, jog yra kūdikio tėvas. Aš taip pat nebuvau įsitraukęs į jokią veiklą, kuri reikalautų, nutartų ar remtų bet kokius mokėjimus tai moteriai ar šiam kūdikio tėvui.“ Ne tik ištemptai pasakyta, jog „kūdikis nėra mano“, bet Edvardsas niekad neįvardina kitų pusių, vietoj to vadina „kūdikiu“, „moterimi“ ir „šiuo tėvu“. Pažiūrėkime, ką jis vėliau pasakė pripažindamas tėvystę: „Aš esu Kvin tėvas. Aš darysiu viską savo galioje, kad jai suteikčiau meilę ir paramą, kurių ji verta.“ Šis pareiškimas trumpas ir aiškus, vaiką pavadina vardu ir nusako savo vaidmenį jos gyvenime. Taigi, kaip pritaikyti šiuos melo atpažinimo būdus savo gyvenime? Pirma, prisiminkite, kad dauguma kasdien sutinkamų melų yra daug nerimtesni nei pavyzdžiuose ir galbūt net nekenksmingi. Bet vis vien verta būti atidiems signalinėms užuominoms kaip minimalus savęs minėjimas ir negatyvi kalba, kuklūs paaiškinimai bei chaotiškas frazavimas. Tai gali padėti išvengti pervertintų akcijų, prastos prekės ar net siaubingų santykių.