„Atsiprašau, mano telefonas išsikrovė.“
„Nieko tokio. Man viskas gerai.“
„Šiek kaltinimai yra visiškai nepagrįsti.“
„Įmonė nežinojo
apie jokį neteisėtą veiksmą.“
„Myliu tave.“
Kasdien išgirstame nuo 10 iki 200 melų
ir ilgą laiką praleidome ieškodami būdų,
kaip tuos melus atpažinti:
nuo viduramžių kankinimo prietaisų
iki poligrafų,
kraujospūdžio ir kvėpavimo matuoklių,
balso įtampos analizuotojų,
akių sekimo įtaisų,
infraraudonųjų spindulių smegenų skanerių
ir net beveik 200 kilogramų
elektroencefalografų.
Nors šie prietaisai
tam tikromis aplinkybėmis veikė,
su tinkamu pasiruošimu
daugumą buvo įmanoma apgauti
ir nei vienas nebuvo pakankamai patikimas
naudojimui teismo salėje.
Gal problema slypi ne metoduose,
bet prielaidoje,
kad melavimas sukelia fizinius pokyčius?
O jei į problemą pažvelgtume tiesiogiai
ir panaudotume komunikacijos mokslą
patiems melams analizuoti?
Psichologiniame lygmenyje meluojame tam,
kad pagerintume išorinį įvaizdį,
sujungtume savo fantazijas
ir asmeninį idealą,
ne esamąją realybę.
Kol mūsų smegenys svajoja,
daug signalų praleidžiami.
Mūsų sąmonė kontroliuoja
tik apie 5% pažinimo funkcijos,
įskaitant bendravimą,
kol kiti 95% veikia be mūsų suvokimo,
o remiantis realybės stebėsenos tyrimais,
įsivaizduotų patirčių istorijos
yra kokybiškai skirtingos
realiems išgyvenimams.
Tai parodo, jog netikros istorijos kūrimas
asmenine tema yra darbas
ir to išeiga yra
struktūriškai kitokia kalba.
Technologija,
vadinama lingvistine teksto analize,
padėjo identifikuoti
keturis tokius kalbos modelius
nesąmoningoje apgaulės kalboje.
Pirma, melagiai mini save rečiau,
kai pasisako apgaulingai.
Jie dažniau rašo ar kalba apie kitus,
neretai vartoja trečią asmenį,
kad nutoltų ir atsiribotų nuo netiesos.
Kas skamba labiau dirbtina:
„Joks vakarėlis nevyko šiuose namuose“
ar „aš čia nerengiau vakarėlio“?
Antra, melagiai linkę būti negatyvesniais,
nes nesąmoningai jaučiasi kalti.
Pavyzdžiui, melagis galėtų sakyti:
„Atsiprašau, mano kvaila telefono
baterija išseko. Nekenčiu jos.“
Trečia, melagiai linkę
įvykius aiškinti paprastai,
nes smegenims sunku
sukurpti sudėtingą melą.
Kritika ir vertinimas
yra komplikuoti smegenų procesai.
Vienas JAV prezidentas atkakliai tvirtino:
„Aš neturėjau seksualinių santykių
su ta moterimi.“
Galiausia, nors melagių apibūdinimai
būna kuklūs,
jie linkę vartoti ilgesnę ir veltą
sakinio struktūrą,
įterpti nereikalingų žodžių
ir nesvarbių detalių, kad palaikytų melą.
Kitas prezidentas skandalo
akivaizdoje skelbė:
„Galiu pasakyti kategoriškai,
jog šis tyrimas parodo,
kad niekas iš Baltųjų rūmų personalo,
niekas iš dirbančiųjų administracijoje
nebuvo įsitraukę
į šį neįprastą incidentą.“
Pritaikykime lingvistinę analizę
keliems žinomiems pavyzdžiams.
Paimkime septyniskart
Tour de France čempioną Lensą Armstrongą.
Lyginant 2005 metų interviu,
kuriame neigė dopingo vartojimą,
su 2013 metų interviu,
kuriame prisipažino,
asmeninio įvardžio vartojimas padidėjo
beveik 3/4 karto.
Pastebėkime kontrastą
jo dviejose citatose.
Pirmoji: „Gerai, žinot, kažkoks vaikinas
Paryžiaus laboratorijoje
atidaro tavo mėginį, žinot,
Jean-Francis toks ir toks, ir testuoja.
Tada gauni skambutį iš laikraščio,
kuris skelbia
„Šešis kartus tavo mėginyje rado
EPO hormono.“
Antroji: „Aš pasimečiau visame tame.
Aš žinau, kad yra kitų žmonių,
kurie nesusivaldytų,
bet aš tikrai negalėjau susivaldyti
ir aš buvau pripratęs
kontroliuoti viską savo gyvenime.
Aš kontroliavau kiekvieną rezultatą
savo gyvenime.“
Neigdamas tiesą Armstrongas apibūdino
hipotetinę situaciją,
sutelktą į kažką kitą,
visai pašalino save iš situacijos.
O prisipažindamas
jis kalba už save,
gilinasi į savo potyrius ir motyvus.
Bet asmeninių įvardžių vartosena
tėra vienas apgavystės rodmuo.
Paimkime kitą pavyzdį – buvusį senatorių
ir JAV kandidatą į prezidentus
Džoną Edvardsą:
„Aš tik žinau,
kad šis tėvas yra viešai pasakęs,
jog yra kūdikio tėvas.
Aš taip pat nebuvau įsitraukęs
į jokią veiklą,
kuri reikalautų, nutartų ar remtų
bet kokius mokėjimus
tai moteriai
ar šiam kūdikio tėvui.“
Ne tik ištemptai pasakyta,
jog „kūdikis nėra mano“,
bet Edvardsas niekad neįvardina
kitų pusių,
vietoj to vadina „kūdikiu“, „moterimi“
ir „šiuo tėvu“.
Pažiūrėkime, ką jis vėliau pasakė
pripažindamas tėvystę:
„Aš esu Kvin tėvas.
Aš darysiu viską savo galioje,
kad jai suteikčiau
meilę ir paramą, kurių ji verta.“
Šis pareiškimas trumpas ir aiškus,
vaiką pavadina vardu
ir nusako savo vaidmenį jos gyvenime.
Taigi, kaip pritaikyti
šiuos melo atpažinimo būdus savo gyvenime?
Pirma, prisiminkite,
kad dauguma kasdien sutinkamų melų
yra daug nerimtesni nei pavyzdžiuose
ir galbūt net nekenksmingi.
Bet vis vien verta būti atidiems
signalinėms užuominoms
kaip minimalus savęs minėjimas
ir negatyvi kalba,
kuklūs paaiškinimai
bei chaotiškas frazavimas.
Tai gali padėti išvengti
pervertintų akcijų,
prastos prekės ar net siaubingų santykių.