Pabandykite įsivaizduoti antį,
kuri veda prancūzų kalbos pamoką,

stalo teniso partiją orbitoje
aplink juodąją skylę,

ar delfiną, nosimi balansuojantį ananasą.

Iš tiesų, tikriausiai nesate matę
nei vieno iš šių dalykų.

Tačiau akimirksniu galėjote juos
įsivaizduoti.

Kaip mūsų smegenys sukuria
vaizdinį to, ko mes niekada nematėme?

Galbūt neatrodo sudėtinga,

bet tik todėl, kad esame
prie to įpratę.

Iš tiesų, tai – sudėtinga užduotis,

reikalaujanti įgudusios koordinacijos
mūsų smegenyse.

Nes, kad sukurtų šiuos keistus vaizdinius,

mūsų smegenys turi sujungti
atskirus matytus vaizdus i vieną,

kaip koliažą iš daugybės atskirų
fotografijų dalių.

Smegenys turi žongliruoti 
tūkstančius elektrinių signalų,

taip, kad visi pasiektų paskirties
vietą tiksliai tuo pačiu metu.

Kuomet žiūrite į objektą,

jūsų viršutinėje momentinėje smegenų 
skiltyje suaktyvėja tūkstančiai neuronų.

Šie neuronai perduoda įvairiausią
informaciją apie objektą,

pavyzdžiui: spygliuotas, vaisius, ruda, 
žalia ir geltona.

Neuronams sinchroniškai suaktyvėjus,
jungtys tarp jų sustiprėja,

ir jie susijungia į taip vadinamą 
neuronų ansamblį,

šiuo atveju – reprezentuojantį ananasą.

Neurologijoje, tai vadinama
Hebbo taisykle –

neuronai, kurie suaktyvėja kartu, 
susijungia.

Jei vėliau mėginsite įsivaizduoti ananasą,

neuronų ansamblis suaktyvės, sukurdamas
vieną užbaigtą vaizdą jūsų mintyse.

Delfiną reprezentuoja
kitas neuronų ansamblis.

Kiekvienas jūsų 
kada nors matytas objektas

yra susijęs su skirtingu 
neuronų ansambliu,

kurių kiekvienas susidarė 
neuronams kartu suaktyvėjus.

Tačiau ši taisyklė nepaaiškina
begalinio skaičiaus objektų,

kuriuos galime įsivaizduoti, nors
niekados nesame jų matę.

Neuronų ansamblio, susijusio su delfinu,
nosimi balansuojančiu ananasą, nėra.

Tai kodėl vis tiek galime tai įsivaiduoti?

Viena hipotezė, pavadinimu
Mintinės sintezės teorija,

teigia, kad svarbiausia – laiko tikslumas.

Jei neuronų ansambliai, skirti 
delfinui ir ananasui,

suaktyvėja tuo pačiu metu,

mes galime suvokti du atskirus
vaizdus, kaip vieną vaizdinį.

Tačiau kažkas smegenyse privalo
koordinuoti šį suaktyvėjimą.

Tikėtina, kad tai –
apatinė kaktinės skilties smegenų dalis,

atsakinga už visas sudėtingas
kognityvines funkcijas.

Apatinės kaktinės skilties neuronai
jungiasi su viršutine momentine skiltimi

ilgomis neuronų ataugomis – aksonais.

Pasak Mintinės Sintezės Teorijos, 
kaip lėlininkas, tampantis virveles,

apatinės kaktinės skilties neuronai
siunčia elektrinius signalus

šiais aksonais,

daugybei ansamblių viršutinėje 
momentinėje smegenų srityje.

Taip suaktyvuodama juos unisonu.

Jeigu neuronų ansambliai
aktyvuojami tuo pačiu metu,

mintyse patiriame vaizdinį taip,
lyg iš tikrųjų būtume anksčiau jį matę.

Ši sąmoninga ir tikslinga

skirtingų neuronų ansamblių 
sinchronizacija

vadinama mintine sinteze.

Kad mintinė sintezė įvyktų,

elektriniai signalai privalo pasiekti abu
neuronų ansamblius vienu metu.

Tačiau kai kurie neuronai

yra kur kas toliau nuo apatinės
kaktinės srities, nei kiti.

Jei signalas išsiunčiamas iš 
abiejų aksonų tuo pat metu,

jie pasieks tikslą skirtingu metu.

Mes negalime pakeisti šių jungčių ilgio,

tačiau mūsų smegenys,
ypač vystydamosis vaikystėje,

turi būdą pakeisti
signalų laidumo greitį.

Aksonus juosia riebalinė medžiaga – 
mielino dangalas.

Tai – izoliatorius,

kuris pagreitina elektroninius signalus,
keliaujančius aksonu.

Kai kurie aksonai turi net
100-ą mielino dangalo sluoksnių.

Kiti – vos kelis.

Aksonai, turintys daugiau mielino,

gali perduoti signalus 100-ą, 
ar daugiau kartų, greičiau,

nei aksonai, turintys mažiau mielino.

Kai kurie mokslininkai mano, 
kad būtent šie mielino dangalo skirtumai

yra atsakingi už uniforminių 
signalų siuntimą smegenyse.

O taip pat ir mūsų mintinės 
sintezės gebėjimus.

Dauguma mielino dangalų
susiformuoja vaikystėje,

tad galbūt jau nuo mažumės

mūsų lakios vaizduotės turi 
daug įtakos formuojant smegenis,

kur kruopščiai mielinu 
dengtos jungtys

visą gyvenimą kuria 
vaizdingas simfonijas.