Kiekvienas yra ir mokinys,
ir mokytojas.
Štai čia aš besižavintis
savo pirmąja mokytoja,
savo mama,
ir čia aš, dėstantis
Įvadin5 kursą apie dirbtinį intelektą
200-tams studentų
Stanfordo universitete.
Ir man, ir studentams
patiko kursas,
tačiau atėjo suvokimas, kad
dėstomas dalykas
yra sudėtingas
ir modernus,
bet pats mokymo būdas nėra toks.
Iš tikrųjų, aš naudoju
tas pačias technologijas,
kaip ši 14 amžiaus klasė.
Pastebėkite, kad yra knyga,
išminčius ant pakylos,
ir miegantysis
pačiame gale. (Juokas)
Visai kaip šiandien.
Taigi su savo kolega dėstytoju
Sebastian Thrun galvojome,
kad turi būti geresnis būdas.
Mes išsikėlėme tikslą
sukurti internetinį kursą,
kuris būtų toks pats geras arba geresnis
už mūsų Stanfordo kursą,
ir padaryti jį prieinamą bet kam
pasaulyje už dyka.
Kvietimą į šį kursą paskelbėme liepos 29,
ir per dvi savaites užsiregistravo
50 000 žmonių.
Ir toliau augo iki 160 000 studentų
iš 209 šalių.
Mes labai apsidžiaugėme surinkę
tokią auditoriją,
ir šiek tiek išsigandome,
kad dare nebaigėme rengti visos mokymo medžiagos. (Juokas)
Taigi pradėjome darbą.
Išnagrinėjome, kas padaryta kitų,
ką galėtume pritaikyti ir ką pakeisti.
Benjamin Bloom parodė,
kad individualus (vienas su vienu) mokymas yra efektyviausias,
todėl būtent tai mes bandėme atkartoti,
panašiai kaip kadais - aš ir mano mama,
netgi suvokdami,
jog iš tikrųjų tai bus mokymas santykiu vienas prie tūkstančių.
Štai čia kamera virš galvos
įrašinėja mane kalbantį
ir rašantį ant popieriaus lapo.
Vienas studentas pasakė: "Šis kursas buvo lyg
sėdėjimas bare
su labai protingu draugu,
kuris kažką aiškina,
ko tu dar nesupratai, bet tuoj tuoj suprasi."
Ir tai yra būtent tai, ko mes siekiame.
Iš Kano akademijos (Khan Academy) pasimokėme,
kad trumpi 10 minučių vaizdo įrašai
veikia daug geriau nei bandymas
įrašyti valandą trunkančią paskaitą
ir įdėti ją į mažo formato ekraną.
Mes nusprendėme dar sutrumpinti
ir pridėti interaktyvumo.
Tipiškas mūsų įrašas dviejų minučių,
kartais trumpesnis, bet ne ilgesnis
nei 6 minutės, ir tada mes sustojame -
kad pateiktume užduotį, tokiu būdu mokymas
tampa panašus į individualų.
Čia aš aiškinu, kaip kompiuteris
naudoja anglų kalbos gramatiką
sakiniam nagrinėti, ir čia
daroma pauzė, kad studentas
apmąstytų, suprastų, kas vyksta
ir teisngai sužymėtų varneles
prieš žiūrėdamas toliau.
Studentai mokosi geriausiai,
kai jie aktyviai praktikuojasi.
Mes norėjome juos sudominti, savarankiškai išsiaiškinti
daug klausimų ir padėti jiems patiems
atlikti esminių idėjų sintezę.
Mes paprastai vengiame štai tokių klausimų:
"Čia yra formulė,
pasakykite, kokia yra Y reikšmė,
jeigu X reikšmė yra 2."
Mes labiau mėgstame atvirus klausimus.
Vienas studentas parašė: "Dabar aš matau
Bayes tinklus ir žaidimų teorijos
pavyzdžius visur, kur tik pažiūriu."
Ir man patinka toks atsakas.
Tai yra būtent tai, ko siekiame.
Nenorėjome, kad studentai įsimintų formules;
norėjome, kad į pasaulį
jie pažvelgtų naujai.
Ir mums pavyko.
Nors gal turėčiau sakyti, kad studentams pavyko.
Ir tai šiek tiek ironiška,
kad mes buvome pasišovę sugriauti tradicinį švietimą,
bet tai darydami mes užbaigėme tuo,
kad mūsų internetinis kursas
tapo daug panašesnis į tradicinę koledžo klasę,
negu kiti internetiniai kursai.
Daugumoje tokių kursų įrašai yra visados prieinami.
Juos žiūrėti galima kada tik panorėjus.
Bet jei galima tai padaryti bet kada,
reiškia, kad galima padaryti ir ryt,
ir jei galima ryt,
vadinasi, galima ir niekada
neprisėsti. (Juokas)
Todėl į savo invaciją sugrąžinome terminus
atsakymams pateikti. (Juokas)
Galite pažiūrėti įrašus
kada norite per savaitę,
bet iki jos pabaigos
privalote turėti pabaigtus namų darbus.
Tai motyvavo studentus tęsti mokymąsi, ir taip pat
reiškė, kad visi dirba
su tuo pačiu dalyku tuo pačiu metu,
taigi nuėjus į diskusijų forumą
gali gauti kito mokinio atsakymą per kelias minutes.
Dabar parodysiu kelis forumus, daugumą kurių
sukūrė patys studentai.
Iš Daphne Koller ir Andrew Ng išmokome
klasės "apvertimo" sąvoką.
Moksleiviai pažiūri įrašus
patys, ir tada jie
susirenka kartu juos aptarti.
Iš Eric Mazur išmokau metodo, kada studentai moko studentus,
ir kad grupės draugai gali būti geriausi mokytojai,
nes būtent jie geriausiai žino
ir atsimena, ką reiškia nesuprasti.
Sebastianas ir aš kai ką iš to jau pamiršome.
Savaime suprantama, mes negalėjome
daryti klasės diskusijų
su 10 000 mokinių,
todėl skatinome ir puoselėjome šiuos forumus.
Ir galiausiai, iš "Mokyk Amerikai"
išmokau, kad klasė nėra
visų pirma informacija.
Dar svarbiau yra motyvavimas ir nusiteikimas.
Esminis dalykas buvo tas, kad moksleiviai matė,
kaip mes dėl jų stengiamės ir
kaip jie vieni kitiems padeda.
Šie kursai truko 10 savaičių,
ir pabaigoje apie pusė iš 160 000 moksleivių žiūrėjo
bent vieną įrašą kas savaitę,
ir virš 20 000 pabaigė visus namų darbus,
kuriam atlikti reikėjo skirti nuo 50 iki 100 valandų darbo.
Jie gavo šį baigimo diplomą.
Taigi, ką mes išmokome?
Na, išbandėme keletą senų idėjų
ir keletą naujų, ir sudėjome jas kartu,
bet jų yra dar daugiau, kurias galima išbandyti.
Sebastianas šiuo metu veda dar vieną kursą.
Aš vieną vesiu rudenį.
Stanfordo Coursera, Udacity, MITx
ir kiti žada dar daugiau kursų.
Tai itin jaudinantis metas.
Bet man pačiam įdomiausias dalykas
yra duomenys, kuriuos renkame.
Mes surenkame tūkstančius
moksleivių interakcijų per pamoką,
milijardus interakcijų kartu sudėjus,
ir dabar galime pradėti tai analizuoti,
ir kai iš to pasisemsime žinių,
kada paeksperimentuosime,
tada prasidės tikroji revoliucija.
Ir jūs pamatysite visiškai naujos
nuostabių studentų kartos rezultatus.
(Plojimai)