Kiekvienas yra ir mokinys,

ir mokytojas.

Štai čia aš besižavintis

savo pirmąja mokytoja,

savo mama,

ir čia aš, dėstantis

Įžangą į dirbtinį intelektą

200-tui studentų

Stanfordo universitete.

Ir man, ir studentams

patiko kursas,

bet man atėjo į galvą, kad

dėstomas dalykas

yra sudėtingas

ir modernus,

bet pats mokymo būdas nėra.

Iš tikrųjų, aš naudoju

tas pačias technologijas,

kaip ši 14 amžiaus klasė.

Pastebėkite, kad yra knyga,

išminčius priešais,

ir miegantysis

pačiame gale. (Juokas)

Visai kaip šiandien.

Taigi su savo kolega dėstytoju

Sebastian Thrun pamanėme,

kad privalo būti geresnis būdas.

Mes išsikėlėme tikslą

sukurti internetinį kursą,

kuris būtų toks pats arba geresnis,

už mūsų Stanfordo kursą,

bet padaryti jį prieinamą bet kam

pasaulyje už dyką.

Mes paskelbėme apie šį kursą liepos 29,

ir per dvi savaites 50 000 žmonių

užsirašė.

Ir tai išaugo į 160 000 studentų

iš 209 šalių.

Mes labai apsidžiaugėme surinkę

tokią auditoriją,

ir tik šiek tiek išsigandę,

kad nesame pabaigę medžiagos. (Juokas)

Taigi pradėjome darbą.

Išnagrinėjome, kas padaryta kitų,

ką galėtume pasisavinti ir ką pakeisti,

Benjamin Bloom parodė,

kad individualus mokymas yra efektyviausia,

todėl būtent tai mes bandėme atkartoti,

kaip ir su manimi ir mano mama,

nepaisant to, kad žinojome,

jog iš tikrųjų tai mokymas tūkstančiams.

Štai čia kamera virš galvos

įrašinėja mane kalbantį

ir rašantį ant popieriaus lapo.

Vienas studentas pasakė: "Šis kursas buvo lyg

sėdėjimas bare

su labai protingu draugu,

kuris kažką aiškina,

ko tu dar nesupratai, bet tuoj tuoj suprasi."

Ir tai yra būtent tai, ko mes siekiame.

Iš Kano akademijos (Khan Academy) pasimokėme,

kad trumpi 10 minučių vaizdo įrašai

veikia daug geriau nei bandymas

įrašyti valandą trunkančią paskaitą

ir įdėti ją į mažo formato ekraną.

Mes nusprendėme dar sutrumpinti

ir pridėti interaktyvumo.

Tipiškas mūsų įrašas dviejų minučių,

kartais trumpesnis, bet ne ilgesnis

nei 6 minutės, ir tada mes sustojame

užduoti klausimą, kad mokymas

būtų panašus į individualų.

Čia aš aiškinu, kaip kompiuteris

naudoja anglų kalbos gramatiką

nagrinėti sakinius, ir čia

ateina pauzė ir studentas

turi apmąstyti, suprasti, kas vyksta

ir sužymėti teisingas varneles

prieš žiūrėjimą toliau.

Studentai mokosi geriausiai,

kai jie aktyviai praktikuojasi.

Mes norėjome juos įtraukti, priversti juos susiimti

su dviprasmiškumais ir padėti jiems patiems

jungti esmines idėjas.

Mes paprastai vengiame tokių klausimų kaip

"Štai formulė,

pasakyk koks yra Y

kai X lygu dviems."

Mes labiau mėgstame atvirus klausimus.

Vienas studentas parašė, "Dabar aš matau

Bayes tinklus ir žaidimų teorijos

pavyzdžius visur, kur tik pažiūriu."

Ir man patinka toks atsakas.

Tai yra būtent tai, ko siekiame.

Nenorėjome, kad studentai įsimintų formules;

norėjome pakeisti kaip

jie mato pasaulį.

Ir mums pavyko.

Ar gal turėčiau sakyti, moksleiviams pavyko.

Ir tai šiek tiek ironiška,

kad mes pasišovėme sugriauti tradicinį švietimą,

ir tai darydami mes

savo internetinį kursą mes padarėme

daug panašesniu į tradicinę koledžo klasę,

nei kiti internetiniai kursai.

Daugumoje tokių kursų įrašai yra visados prieinami.

Juos žiūrėti galima kada tik panorėjus.

Bet jei galima tai padaryti bet kada,

reiškia, kad galima padaryti ir ryt,

ir jei galima ryt,

na, gali ir niekad

neprisėsti. (Juokas)

Todėl mes grąžinome inovaciją kaip

galutinis terminas atsakymams. (Juokas)

Galite pažiūrėti įrašus

kada norite per savaitę,

bet iki jos pabaigos

privalote turėti pabaigtus namų darbus.

Tai motyvavo studentus tęsti mokymąsi, ir, taip pat,

reiškė, kad visi dirba

su tuo pačiu dalyku tuo pačiu metu,

taigi nuėjus į diskusijų forumą

galėtum gauti kito mokinio atsakymą per kelias minutes.

Dabar parodysiu keletą forumų, daugumą kurių

įkūrė patys mokiniai.

Iš Daphne Koller ir Andrew Ng išmokome

klasės "apvertimo" sąvoką.

Moksleiviai pažiūri įrašus

patys, ir tada jie

susirenka kartu juos aptarti.

Iš Eric Mazur aš išmokau apie klasiokų mokymąsi,

kad klasiokai gali būti geriausi mokytojai,

nes būtent jie patys

atsimena, ką reiškia nesuprasti.

Sebastianas ir aš kai ką iš to jau pamiršome.

Savaime suprantama, mes negalėjome

daryti klasės diskusijų

su 10 000 mokinių,

todėl skatinome ir puoselėjome šiuos forumus.

Ir galiausiai, iš "Mokyk Amerikai"

išmokau, kad klasė nėra

visų pirma informacija.

Dar svarbiau yra motyvavimas ir nusiteikimas.

Esminis dalykas buvo, kad mokelsiviai matė,

kaip mes dėl jų stengiamės ir

kaip jie vieni kitiems padeda.

Šie kursai truko 10 savaičių,

ir pabaigoje apie pusė iš 160 000 moksleivių žiūrėjo

bent vieną įrašą kas savaitę,

ir virš 20 000 pabaigė visus namų darbus,

įdėdami nuo 50 iki 100 valandų darbo.

Jie gavo šį baigimo diplomą.

Taigi ką mes išmokome?

Na, išbandėme keletą senų idėjų

ir keletą naujų, ir sudėjome jas kartu,

bet yra dar daugiau, kurias galima išbandyti.

Sebastianas šiuo metu veda dar vieną kursą.

Aš vieną vesiu rudenį.

Stanfordo Coursera, Udacity, MITx

ir kiti žada dar daugiau kursų.

Tai itin jaudinantis metas.

Bet man pačiam įdomiausias dalykas

yra duomenys, kuriuos renkame.

Renkame tūkstančius

moksleivių interakcijų per pamoką,

milijardus interakcijų kartu sudėjus,

ir dabar galime pradėti tai analizuoti,

ir kai iš to pasisemsime žinių,

paeksperimentuosime,

būtent tada prasidės tikroji revoliucija.

Ir jūs pamatysite visiškai naujos

nuostabių studentų kartos rezultatus.

(Aplodismentai)