Chrisas Andersonas (CA):
Buvote fenomenalus matematikas.

Jaunystėje dėstėte Harvardo universitete
ir Masačusetso technologijos institute.

O vėliau jus susirado NSA. 
Ko jie norėjo?

Jimas Simonsas (JS):
Nacionalinio saugumo agentūra (NSA)

pati manęs neieškojo.

NSA turėjo centrą Prinstone
ir samdė matematikus.

Norėjo, kad nulaužinėtume kodus 
ir panašiai.

Apie šį centrą buvau girdėjęs.
NSA siūlė labai geras darbo sąlygas.

Pusę savo laiko galėjai dirbti sau
ir tik pusę reikėjo dirbti jiems.

O mokėjo daug.

Buvo sunku atsispirti.

Nuėjau ir pasiprašiau darbo pats.

CA: Buvote kodų laužytojas...
JS: Taip.

CA: Tačiau paskui jus atleido.
JS: Tas tiesa.

CA: Už ką?

JS: Už ką?

Mane atleido, nes...

Vyko Vietnamo karas.

Mano pagrindinis bosas 
buvo šio karo aistringas šalininkas.

Jis išspausdino pagrindinį straipsnį
žurnale „New York Times“.

Aiškino, kaip Amerikai
laimėti Vietnamo karą.

O man šis karas nepatiko –
laikiau jį kvailyste.

Todėl parašiau į „Times“ žurnalą.

Rašiau, kad ne visi 
Maxwello Tayloro darbuotojai,

jei atsimenat tokį generolą Taylorą,

pasisako už šį karą.

Tuomet išdėsčiau,
ką apie šį karą galvoju aš...

CA: Dabar man aišku, kodėl...

JS: O galvojau kitaip 
nei generolas Tayloras.

Tačiau iš pradžių niekas nieko nesakė.

Tik kai man buvo 29-eri,

pas mus į centrą atėjo toks vaikis
iš „Newsweek“ savaitraščio.

Norėjo paimti iš manęs interviu
ir sužinoti, ar tebesprendžiu karo dilemą.

Paaiškinau, kad dabar sprendžiu
matematines problemas,

o karui pasibaigus, 
spręsiu NSA užduotis.

Tądien pasielgiau protingai
tik po interviu.

Pasakiau apie interviu savo vadovui.

Jis paklausė, apie ką kalbėjom,
ir aš išsipasakojau.

Jis pasakė turįs paskambinti Taylorui.

Paskambino. Jų pokalbis truko 10 minučių.

Dar po penkių buvau atleistas.

CA: Aišku.
JS: Tačiau tai neišėjo į bloga...

CA: Tiesa. Juk įsidarbinote 
Stony Brook universitete.

Ėmėte kilti 
matematinės karjeros laiptais.

Čia jūsų darbo partneris.

Gal galite apie jį papasakoti?

JS: [Shiingas-Shenas] Chernas.

Vienas puikiausių 
šio šimtmečio matematikų.

Susipažinome, kai Berklyje
mokiausi magistrą.

Pasidalinau savo mintimis su Chernu
ir Chernui jos patiko.

Ekrane aiškiai matote, kuo užsiėmėm.

Kaip juodu ant balto.

CA: Dviese parašėte 
žymų mokslinį straipsnį.

Gal galėtumėte kažkaip paaiškinti,
apie ką?

JS: Negalėčiau.

(Juokas.)

JS: Galėčiau paaiškinti
vienam kitam žmogui...

(Juokas.)

CA: O gal tuomet paaiškintumėt...

JS: Tik nedažnas suprastų.

CA: Minėjot, jei neklystu,
kad rašėte apie sferinius kūnus.

Gal nuo jų ir pradėkime?

JS: Galim, bet prieš tai...

Rašiau apie tuos sferinius kūnus,
bet pradėkime ne nuo jų.

Čia buvo puikus matematinis straipsnis.

Juo ir aš, ir Chernas 
buvome labai patenkinti.

Straipsnis net davė pradžią
naujai matematikos šakai.

Ji sėkmingai vystoma toliau.

Tačiau įdomiausia,
kad straipsnis tiko ir fizikai.

Fizikai! Apie ją neišmanėm 
nei aš, nei Chernas.

Aš buvau visiškas pradžiamokslis,
o Chernas irgi žinojo ne kažką.

Praėjo maždaug 10 metų po šio straipsnio

ir Edwardas Wittenas iš Prinstono
pritaikė šį straipsnį stygų teorijai,

Rusijos mokslininkai – 
kondensuotų medžiagų fizikai.

Šiandien šie vadinamieji 
„Cherno ir Simonso invariantai“

dažnai sutinkami fizikoje.

Buvo nuostabu.

Nieko neišmanėm apie fiziką.

Nebūčiau pagalvojęs, 
kad mūsų straipsniu naudosis fizikai.

Tačiau taip jau yra su matematika:
niekada nežinai, kur ji nuves.

CA: Neįtikėtina.

Kalbėjom, kaip evoliucija
keičia žmonių mąstymą.

Nežinome, ar esame pajėgūs
suvokti tiesą.

Jūs sukūrėte matematinę teoriją,

nieko nežinojote apie fiziką,

o po dvidešimties metų su jūsų teorija

galima iš pagrindų apibūdinti
materialųjį pasaulį.

Kaip tai įmanoma?

JS: Vienas Dievas težino.

(Juokas.).

Tačiau žymus fizikas [Eugene] Wigneris

parašė esė apie protu nepaaiškinamą
matematikos efektyvumą.

Naudojamės matematika
kasdieniniame gyvenime.

Visi išmoksta skaičiuoti, matuoti...

Tačiau matematikai 
nereikia realaus pasaulio.

Tai mums prireikia matematikos pagalbos.

Paimkime bendrąją reliatyvumo teoriją.

Einsteinui į rankas pakliuvo 
Minkowskio geometrija:

„Eureka! Ji puikiai tiks
mano reliatyvumo teorijai.“

Niekada nežinosi.

Sunku paaiškinti.

CA: Prieš mus ekrane –
neįtikėtina matematinė savybė.

Apibūdinkite ją.

JS: Prieš jus – kamuolys.
Tiksliau – sferinis kūnas,

sudalintas į keturkampius.

Šią savybę pirmasis pastebėjo
[Leonhardas] Euleris,

žymusis XVIII-to amžiaus matematikas.

Bėgo laikas ir ši savybė darėsi 
vis svarbesnė matematikoje:

algebrinėje topologijoje, geometrijoje...

Straipsnis, kurį matėte ekrane,
prasidėjo nuo šios savybės.

Šis rutulys turi 8 viršūnes,
12 briaunų, 6 sienas.

Iš viršūnių atėmę briaunas
ir pridėję sienas, gausime skaičių 2.

Na, 2 tai 2. Du – gražus skaičius.

Galime sudalinti rutulį ir trikampiais.

Turime 12 viršūnių, 30 briaunų

ir 20 sienų – plokštumų.

Iš viršūnių atėmę briaunas
ir prie skirtumo pridėję sienas,

vis tiek gauname skaičių 2.

Kuo beapvyniotume šį rutulį, –

daugiakampiais, trikampiais,
trikampiais ir daugiakampiais, –

atėmę iš viršūnių briaunas
ir pridėję sienas, gausime skaičių 2.

Štai čia matome kitokį erdvinį kūną.

Toras, dar žinomas kaip spurga.

16 viršūnių, 32 briaunos, 16 sienų.

Atėmę ir sudėję ką reikia,
gausime nulį – visada.

Kokiais kvadratais ar trikampiais
bedangstytume šį torą, gausime nulį.

Čia vadinamoji Oilerio charakteristika.

Ji – topologinis invariantas.

Tiesiog neįtikėtina.

Dėliok nedėliojęs – 
rezultatas vienas ir tas pats.

Iš šios charakteristikos, galima sakyti,
XVIII-to amžiaus vidury

atsirado šiandieninė algebrinė topologija.

CA: O jūs šią charakteristiką pritaikėte
aukštesnių dimensijų teorijai ir kūnams.

Atradote naujus invariantus.

JS: Aukštesnių dimensijų invariantai 
jau buvo atrasti.

Pontryagino klasės...
Tiksliau, Cherno klasės.

Invariantų buvo visokiausių.

Norėjau vienos klasės invariantus
suvesti kombinatoriškai.

Kas paprastai nedaroma.

Šitaip gimė šis straipsnis
ir atradome naujus invariantus.

Tačiau jei ne ponas Euleris,

kuris parašė apie 70 matematikos knygų

ir turėjo trylika vaikų, –

jis supdavo juos ant kelių rašydamas, –

jei ne ponas Euleris,
nežinia, ar turėtume šiuos invariantus.

CA: Dabar jau žinome šį bei tą
apie šį nepaprastą matematiką.

Pakalbėkime apie „Renaissance“.

Remdamasis nepaprastuoju matematiku
ir savo kodų laužytojo patirtimi NSA,

jūs ėmėte laužyti kodus finansų rinkoje.

Tikriausiai nesivadovavot 
efektyvios rinkos teorija.

Kažkaip sugebėjote užtikrinti
labai puikią investicijų grąžą 20 metų.

Kažkas aiškino,
kad stebinote ne vien grąžos dydžiu.

Stebinote aukšta grąža
su mažu kintamumu ir rizika.

Apribotos rizikos fondams tas nebūdinga.
Po šimts, Džimai? Kaip jums pavyko?

JS: Visų pirma subūriau
nuostabių žmonių komandą.

Pasinėriau į prekybą biržoje
jau kiek pavargęs nuo matematikos.

Buvau netoli keturiasdešimties,
pinigais nesiskundžiau.

Pradėjau prekiauti ir man puikiai sekėsi.

Iš pradžių užsidirbau
grynai iš atsitiktinumo.

Bent jau man taip atrodo.

Tikrai nesinaudojau
jokiais matematiniais modeliais.

Tačiau po kurio laiko mūsų informacijoje
ėmiau įžvelgti šiokią tokią struktūrą.

Pasisamdžiau keletą matematikų
ir kartu ėmėmės kurti modelius.

Kaip kadaise Gynybos tyrimų institute.

Sukuri algoritmą 
ir išbandai jį kompiuteriu.

Veikia? Neveikia?

CA: Pasigilinkime.

Štai čia matome tipišką prekės grafiką.

Pažiūrėjęs pasakyčiau,
kad kreivė tai kyla, tai leidžiasi.

Gal matyti šioks toks bendras augimas.

Tačiau vykdyti finansines operacijas, 
remiantis šia kreive?

Kaip atskirti dėsnius nuo atsitiktinumų?

JS: Seniau, kai naudodavomės 
tokiais grafikais,

prekės ir valiuta kisdavo kryptingai.

Nebūtinai kaip čia į vieną pusę,
o periodais.

Gali pabandyti nuspėti ateitį
pagal kreivės 20 dienų kitimą.

Jei pasiseks, užsidirbsi.

Tiesą sakant, ši sistema kadaise veikė.

Veikė ne visada, bet veikė.

Tai uždirbdavai, tai pralošdavai,
tai vėl uždirbdavai.

Turėjai tiek dienų, kiek jų metuose,
ir per metus šį bei tą užsidirbdavai.

Ši sistema labai elementari.

CA: Tyrinėdavot skirtingus laiko tarpus

ir ieškodavot, ar ateitį leis nuspėti
10 dienų, ar 15 dienų duomenys.

JS: Žinoma. Ieškodavai, 
kol rasdavai tinkamiausią variantą.

Kintamumo sekimas veikė 
7-tuoju dešimtmečiu.

Neprastai veikė ir 8-tajame dešimtmetyje.

Tik ne 9-tajame.

CA: Dėsningumus ėmė matyti visi.

Kaip jums pavyko išsiskirti iš minios?

JS: Išlikome priešakyje
griebdamiesi naujų būdų.

Kartais ieškodavom 
trumpesnio laikotarpio strategijų.

Bet dažniausiai prisirinkdavom 
nežmoniškus kiekius duomenų.

Tais laikais rašyti tekdavo ranka.

Eidavom į JAV centrinį banką
nurašinėti palūkanų normų istorijas.

Tais laikais 
kompiuteriais jų nepasiekdavai.

Turėjom kalnus duomenų
ir nepaprastai sumanius darbuotojus.

Svarbiausi buvo darbuotojai.

Nežinojau, kokius žmones samdyti
būtent prekybai rinkoje.

Buvau nusisamdęs kelis brokerius.
Vieni uždirbo, kiti – ne.

Nemokėjau iš maklerių 
susukti verslo.

O kokius mokslininkus samdyti, žinojau.

Mokslui turiu šiokią tokią uoslę.

Mokslininkus ir nusisamdžiau.

Mūsų modeliai 
pamažu gerėjo, vystėsi, tobulėjo.

CA: „Renaissance“ sukūrėte 
šį tą nepaprasto.

Sukūrėte kultūrą ir subūrėte darbuotojus,
kokių pinigais neišsiviliosi.

Jūsų darbuotojams svarbiausi buvo
matematika ir mokslas.

JS: Taip, ir aš taip galvojau, bet...

Vieniems rūpėjo pinigai.
CA: Jie užsidirbo kalnus pinigų.

JS: Negaliu sakyti, kad pinigai nerūpėjo
nei vienam mano darbuotojui.

Kaip tik manau, kad daugumą
atsiviliojau pinigais.

Pinigais ir įdomiu darbu.

CA: Kokį vaidmenį jūsų darbe
atliko sistemų mokymasis?

JS: Sakyčiau, pagrindinį.

Peržvelgęs kalnus duomenų,
imi kurti įvairius ateities modelius.

Juos bekurdamas, mokaisi ir tobulėji.

Ne visi mūsų modeliai davė vaisių,
bet sistema veikė.

CA: Įvairūs ateities modeliai gali būti
visiškai nenuspėjami ir chaotiški.

Juk remdavotės viskuo?

Orų prognozėmis, suknelių ilgiu, 
politinėmis nuomonėmis...

JS: Tik ne suknelių ilgiu.

CA: Tai kuo gi?

JS: Na, viskuo.

Svarbu yra viskas, tik ne apdarų ilgis.

Oras, metinės, ketvirtinės ataskaitos, 
istorija, informacijos kiekiai...

Tinka viskas, ką gali gauti.

Per dieną surenkame
terabaitus informacijos.

Kaupiame ir ruošiame duomenis analizei.

Ieškome anomalijų.

Ieškome...

Juk minėjai, kad efektyvios rinkos teorija
yra neteisinga.

CA: Tačiau kaip anomaliją atskirti
nuo paprasčiausio atsitiktinumo?

Reikia ieškoti ne anomalijos,
o pasikartojančių anomalijų?

JS: Įmanoma anomaliją
sumaišyti su atsitiktinumu.

Tačiau duomenų kiekis parodo,
kada anomalija nėra atsitiktinumas.

Jeigu anomalija kartojasi,
tikriausiai ji – ne atsitiktinumas.

Tačiau su laiku anomalijos blėsta.
Čia jos yra, o čia jų nėra.

Turi išlaikyti budrumą.

CA: Daugeliui žmonių šiais laikais
apribotos rizikos fondai kelia šoką.

Čia tiek daug pinigų,
sutraukta tiek talentingų žmonių.

Ar jūsų negąsdina šie fondai
ir finansų industrija bendrai?

Ar ji nėra kaip nevaldomas traukinys,
skatinantis ekonominę nelygybę?

Ar turite kokių pagiriamų žodžių
apribotos rizikos fondams?

JS: Per pastaruosius ketvertą metų
šių fondų veikla nevyko labai sklandžiai.

Mums sekėsi, bet pati fondų industrija
nerodė stebuklingų rezultatų.

Kaip žinom, akcijų rinkos augo ir klestėjo,
kainos ir pajamų santykis kilo.

Tačiau pastarųjų metų turtai 
neatkeliavo dėka apribotos rizikos fondų.

Žmonės dažnai klausia manęs,
kas yra apribotos rizikos fondas.

Atsakau: „Vienas ir dvidešimt“.
Šiandien, tiesa, „Du ir dvidešimt“.

2 % – nekintantis mokestis nuo turto
ir 20 % nuo uždirbtos investicinės grąžos.

Priklauso nuo fondo.

CA: Girdėjau, kad taikote
aukštesnius tarifus.

JS: Kadaise taikėme
aukščiausius tarifus pasaulyje.

Prašome 5 ir 44.

CA: 5 ir 44.

5 % – nekintantis mokestis nuo turto
ir 44 % nuo uždirbtos investicinės grąžos.

Ir vis tiek jūsų investitoriai
stebuklingai praturtėjo.

JS: Tas tiesa.

Investitoriai putodavo:
„Jūs – plėšikai!“

„Tai eikit kitur,“ – sakydavau.

Jie neidavo, nes norėdavo
užsidirbti kuo daugiau...

(Juokas.).

Tačiau su laiku mums teko supirkti
visas investuotojų akcijas.

Fondo dydis yra ribotas.

CA: Ar nebaisu,
kad apribotos rizikos fondai

prisivilioja tuntus puikiausių 
pasaulio matematikų, kitų ekspertų?

Juk šie žmonės galėtų spręsti
daug svarbesnes pasaulio problemas.

JS: Kalbame ne vien apie matematikus.
Taip pat samdome astronomus ir fizikus.

Nemanau, kad vertėtų pergyventi.

Ši industrija dar labai maža.

Tiesą sakant, mokslininkams ėmus dirbti
finansų rinkoje, pasaulis tik pagerėjo.

Sumažėjo rinkos kintamumas,
išaugo likvidumas.

Skirtumai irgi mažėja,
nes investoriai jais ėmė prekiauti.

Nesuksiu sau galvos, jei Einšteinai 
ims atidarinėti rizikos fondus.

CA: Neseniai ėmėtės investuoti
į kitą pasiūlos grandį.

Jūsų dėka Amerikoje suklestėjo 
matematikos mokslas.

Čia jūsų žmona Marilyn –
dviese užsiimate filantropija.

Papasakokite plačiau apie šią veiklą.

JS: Viską pradėjo Marilyn.

Štai ir ji – mano gražuolė žmona.

Ji įkūrė labdaros fondą
prieš maždaug 20 metų, 1994-aisiais.

Mano galva, buvo 1993-ieji,
o Marilyn nuomone – 1994-ieji.

Tad buvo 1993-1994.

(Juokas.).

Įkūrėme fondą, 
kad būtų lengviau aukoti labdarai.

Buhalterija užsiėmė mano žmona.

Iš pradžių nežinojome, ką remsime,
bet ilgainiui apsisprendėme.

Apsisprendėme remti matematiką,
mokslą, mokslinius tyrimus.

Juos ir rėmėme.

Prieš maždaug šešerius metus iškeičiau 
„Renaissance“ į darbą labdaros fonde.

„Math for America“...

Investuojate į Amerikos 
matematikos mokytojus.

Remiate juos pinigais,
organizuojate profesinius kursus.

Siekiate produktyvumo,
norite mokytojus įkvėpti darbui.

JS: Teisingai. 
Netikusių mokytojų nemušame.

Mušimas tik pridarė žalos motyvacijai
švietimo sistemai.

Ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams.

Mes skatiname pažangius mokytojus,
išvedame juos į dienos šviesą.

Remiame juos ir pinigais –
15 000 dolerių per metus.

Mūsų branduolį sudaro 800 matematikos
ir tiksliųjų mokslų mokytojų

Niujorko valstybinėse mokyklose.

Jie džiaugiasi tuo, ką daro,
toliau dirba mokytojais.

Už metų šių mokytojų bus jau 1000 –
10 % visų Niujorko valstybinių mokyklų.

(Plojimai.)

CA: Džimai, o kaip jūsų parama
tyrimams apie gyvybės atsiradimą?

Ką matome ekrane?

JS: Neskubėkime.
Ateis laikas ir pasakysiu.

Kaip atsirado gyvybė
yra labai įdomus klausimas.

Tiesą pasakius, 
klausimų yra du, o ne vienas.

Kaip geologija nuvedė mus iki biologijos?
Tai yra, kaip atsiradome?

Paskui, iš ko išaugome?
Jei iš medžiagos, tai kokios?

Šie du klausimai yra nepaprastai įdomūs.

Kaip vystėsi vingiuotoji kelionė
nuo geologijos iki RNR?

Ir kokių medžiagų turėjome po ranka?
Turėjome jų daugiau, nei atrodo.

Štai čia matome
besiformuojančią žvaigždę.

Kiekvienais metais Paukščių Take
su 100 milijardų žvaigždžių

gimsta po dvi naujas žvaigždes.

Nežinau kaip – gimsta ir tiek.

Ir tik po milijono metų
jos pilnai susiformuoja.

Taigi, turime apie du milijonus 
nuolat besivystančių žvaigdžių.

Ši žvaigždė jau beveik
baigia formavimąsi.

Aplink ją sukasi begalė šiukšlių –
kosmoso dulkės, tas ir anas.

Iš šios žvaigždės gal išaugs
nauja saulės sistema...

Bet ne tai svarbiausia.

Šios besivystančios žvaigždės dulkėse
aptikta svarbių organinių molekulių.

Ne vien metano, 
bet ir metanalio bei cianido.

Šias molekules galime vadinti
gyvybės pamatais, jos sėklomis.

Galbūt čia nėra nieko nepaprasta.

Galbūt visose visatos planetose
pradžioje būna šių molekulių.

Ar tai reiškia, kad bus ir gyvybė? Gal.

Tačiau nežinia,
kokia vingiuota bus ši kelionė

nuo pabirų sėklyčių 
iki pačios gyvybės.

Dauguma šių sėklų nusės
ant nederlingų planetų.

CA: Vadinasi, norėtumėte
rasti atsakymą į pradžios klausimą.

Norėtumėte sužinoti,
kaip viskas vyko.

JS: Labai norėčiau.

Dar norėčiau sužinoti, ar ši kelionė
tokia vingiuota ir tokia nepaprasta,

kad kokia bebūtų jos pradžia,
be mūsų visatoje daugiau nieko nėra.

Nors aplink mus tiek organinių dulkių,
kad tikriausiai nesame visatoje vieni.

Būtų puiku žinoti.

CA: Džimai, prieš porą metų
turėjau progą pasikalbėti su Elonu Musku.

Paklausiau, koks jo sėkmės receptas.

Jis atsakė, kad žiūrėjo į fiziką rimtai.

Manau, jūsų požiūriai sutampa.

Jūs visą gyvenimą 
žiūrėjote į matematiką rimtai.

Iš matematikos susikrovėte turtus
ir dabar galite investuoti

į tūkstančių vaikų ateitis
Amerikoje ir už Amerikos ribų.

Vadinasi, mokslas veda į tiesą?

Matematika veikia?

JS: Be abejonės. 
Matematika tikrai veikia.

Tačiau man patiko
ir darbas su Marilyn.

Patiko labdara.

CA: Ši mintis mane labai įkvepia...

Žiūrėk į žinias rimtai ir jos atsipirks.

Ačiū jums už šį pokalbį
ir jūsų nepaprastą gyvenimą.

Jimas Simonsas!

(Plojimai.)