Man penkeri ir aš labai savimi didžiuojuosi.

Mano tėvas ką tik pastatė geriausią išvietę

mūsų mažame kaime Ukrainoje.

Viduje - smirdanti skylė,

bet išorėje - baltas plastikas,

kuriame, tiesiogine to žodžio prasme, žaidžia saulės spinduliai.

Aš jaučiuosi labai išdidi ir svarbi,

todėl aš paskiriu save vaikų grupės lydere

ir skiriu užduotis.

Mes klaidžiojame iš namų į namus,

ieškodami musių, įstrigusių voratinkliuose,

ir jas išlaisviname.

Prieš keturis metus, kai man buvo vieneri,

po Černobilio katastrofos

lietus tapo juodas.

Mano seseriai pluoštais slinko plaukai,

o aš devynis mėnesius praleidau ligoninėje.

Ten lankytojai buvo neįleidžiami,

todėl mano mama papirko ligoninės darbuotoją.

Ji įsigijo slaugės uniformą

ir kiekvieną vakarą įsmukdavo pasėdėti prie manęs.

Po penkerių metų mums nusišypsojo netikėta sėkmė.

Černobilio dėka mes gauname prieglobstį Jungtinėse Valstijose.

Man šešeri ir aš visiškai neverkiu, kai mes paliekame namus

ir atvažiuojame į Ameriką,

kadangi tikiuosi, kad tai bus vieta pripildyta retais

ir nuostabiais dalykais, tokiais kaip bananai, šokoladas

ar Bazooka kramtomoji guma.

Bazooka kramtomoji guma su įvyniotais lipdukais viduje.

Bazooka, kurios mes Ukrainoje gaudavome kartą per metus,

todėl kramtydavome tą vienintelį gabalėlį ištisą savaitę.

Taigi, pirmą dieną, kai mes atvykome į Niujorką,

mano močiutė ir aš radome centą,

gulėjusį ant grindų benamių prieglaudoje, kurioje mūsų šeima buvo apsistojusi.

Tiesa, mes nežinojome, kad tai benamių prieglauda.

Galvojome, kad tai viešbutis. Viešbutis su daug žiurkių.

Taigi, mes radome seną centą ant grindų

ir pamanėme, kad jį pamesti galėjo tik turitingas žmogus,

nes paprasti žmonės juk nepameta pinigų.

Laikiau tą centą savo delne.

Jis buvo lipnus ir aprūdijęs,

bet nepaisant to, jaučiausi lyg laikydama didžiausią turtą.

Nusprendžiau nusipirkti tik sau vienai

Bazooka gumos gabalėlį.

Tuo momentu aš jaučiausi lyg milijonierė.

Maždaug po metų, aš vėl galėjau pasijausti taip pat,

kai tarp šiukšlių radome pilną maišą pliušinių gyvūnų.

Staiga aš gavau daugiau žaislų,

negu esu turėjusi per visą savo gyvenimą.

Ir dar kartą tas jausmas mane aplankė,

kai į mūsų duris Brukline kažkas pasibeldė

ir aš su seserimi atidariusios duris pamatėme

picos išvežiotoją su pica, kurios mes neužsisakėme.

Mes pasiėmime picą, mūsų pačią pirmąją picą gyvenime,

ir prarijome gabaliuką po gabaliuko

žiūrint picų išvežiotojui, stovinčiam tarpduryje.

Jis mums liepė susimokėti, bet mes nemokėjome angliškai.

Tada atėjo mama ir išvežiotojas paprašė pinigų iš jos,

bet ji neturėjo pakankamai.

Ji kiekvieną dieną vaikščiodavo po 50 kvartalų į darbą,

kad nereikėtų leisti pinigų važinėjimui autobusu.

Tada pasirodė mūsų kaimynė

ir iš pykčio paraudonavo, nes suprato,

kad tie imigrantai iš apačios

kažkokiu tai būdu pasisavino jos picą.

Visi nusiminė,

bet pica buvo labai skani.

Tik po metų supratau, kiek mažai mes turėjome.

Per mūsų dešimtąsias metines Jungtinėse Valstijose,

mes nusprendėme užsisakyti kambarį

viešbutyje, kuriame apsistojome vos tik atvykę į Valstijas.

Žmogus, stovėjęs priešais, pradėjo juoktis ir tarė:

jūs negalite čia užsisakyti kambario. Juk čia benamių prieglauda.

Mes buvome šokiruoti.

Mano vyras Brian taip pat buvo benamis vaikystėje.

Jo šeima visko neteko, kai jam buvo vienuolika metų.

Jis buvo priverstas gyventi moteliuose kartu su savo tėčiu.

Motelių darbuotojai pasisavindavo visą jų maistą

ir laikydavo jį iki tol, kol jie galėdavo apmokėti sąskaitą.

Vieną kartą, pagaliau atgavęs savo

dribsnių dėžutę, jis pamatė, kad joje pilna tarakonų.

Bet jis turėjo vieną ypatingą daiktą.

Jis turėjo batų dėžę, kurią nešiodavosi visur su savimi.

Joje buvo devynios komiksų knygelės,dvi žaislines figūrėlės,

kurios buvo nudažytos taip, kad atrodytų kaip Žmogus Voras,

ir penki žaisliniai Gobots transformeriai. Tai buvo visas jo turtas.

Tai buvo jo nuosavų herojų būrys,

kuris saugojo jį nuo narkotikų, gaujų

ir padėjo siekti savo svajonių.

Aš jums ketinu papasakoti apie dar vieną

mūsų šeimos narį, kuris praeityje taip pat buvo benamis.

Tai Scarlett.

Anksčiau Scarlett buvo naudojama kaip masalas šunų kovose.

Ji būdavo surišama ir įmetama į ringą tam, kad

kiti šunys ją pultų ir prieš kovą taptų labiau agresyvūs.

Dabar ji valgo organišką maistą,

miega ortopedinėje lovelėje su savo vardu ant jos,

bet, kai mes pilame vandenį į jos dubenėlį,

ji vis dar pažiūri į mus ir vizgina uodegą iš dėkingumo.

Kartais Brian ir aš vaikščiojame po parką su Scarlett.

Ji voliojasi žolėje,

o mes tiesiog žiūrime į ją.

Kai mūsų žvilgsniai susitinka,

mes jaučiame jos dėkingumą.

Mes pamirštame visas mus slegiančias viduriniosios klasės bėdas

bei nusivylimus

ir tiesiog jaučiamės milijonieriais.

Ačiū.

(plojimai)