Dabar 73-ųjų kovo 17 diena.

Mes lankomės senovės Romoje,
kad pažiūrėtume Liberaliją –

kasmetinį festivalį,
Romos piliečių laisvės šventę.

Mes matome septyniolikmetį
Liucijus Popidius Secundus.

Jis ne iš skurdžios šeimos,
tačiau gyvena Suburos regione,

vienoje iš vargesnių kaimynysčių,
tačiau arti Romos miesto centro.

(Gongas.)

Šių butų nuomininkai susigrūdę,

(Niurnėjimas.)

o tai kelia riziką.

Gaisrai dažni, o rytinis
pelenų ir dūmų kvapas – ne naujiena.

Liucijus, pabudęs su aušra,
šiandien turi pareigų šeimoje.

(Džiūgavimas.)

Jo penkiolikmetis brolis tampa suaugusiu.

Pusė senovės Romos vaikų miršta
nesulaukę pilnametystės,

taigi toks gimtadienis –
itin svarbus pasiekimas.

Liucijus žiūri į savo brolį,
pasipuošusį su nauja toga,

stovintį prie namų altoriaus
su saugančiomis dievybėmis,

jis padeda savo „bulą“, saugantį amuletą,

dėkojimo maldos altoriuje.

„Bula“ suveikė. Jį apsaugojo.

Priešingai nei daugelis,
jis išgyveno ir tapo suaugusiu.

Septyniolikmetis Lucijus
jau beveik įgavęs išsilavinimą.

Išmokęs gerai kalbėti,
sakyti viešas kalbas

ir skaityti bei rašyti
tiek lotyniškai, tiek graikiškai.

Jo tėvas išmokė to,

ko nesužinosi klasėje:

kaip bėgti,

plaukti

ir kovoti.

Liucijus, būdamas septyniolikos,
gali rinktis tapti kariniu tribūnu

ir komanduoti kariams
imperijos pakraščiuose.

Bet iš kitos pusės,
Liucijus – vis dar vaikas.

Jam nepatikima rengti verslo sandorių.

Jo tėvas tuo rūpinsis iki sukaks 25.

Ir tėvas sutars dėl Liucijaus santuokos
su dešimtmečiu jaunesne mergaite.

Tėvas jau užmatęs šeimą
su septynmete dukterimi.

Atgal į Liberaliją.

Liucijui paliekant šeimą,

parduotuvės atidarytos
ir populiacija rūpinasi savo reikalais.

Gatvės pilnos klajoklių pirklių,
siūlančių niekučius,

ir žmonių,
skubančių iš vienos vietos į kitą.

Masyvūs vagonai mieste neleidžiami
iki devintos valandos,

tačiau gatvės vis vien sausakimšos.

Tėvai ir dėdės lydi vaikus
į Augusto forumą,

kad apžiūrėtų garsių Romos karių statulas,

kaip Anėjo, vedusio trojiečius,
romėnų protėvius, į Italiją.

Ir Romulo, Romos įkūrėjo.

Bei visų didžių respublikos generolų
šimtmetį ir daugiau atgal.

Galime meiliai įsivaizduoti
tėvus ir globėjus

su savo jau suaugusiais vaikais

menančius Romos šlovės istorijas

ir perpasakojančius kilnius poelgius
bei didžių praeities vyrų posakius:

pamokas apie gerą gyvenimą

ir kaip įveikti jaunystės kvailumą.

Šioje vietoje jaučiama istorija
aktuali iki dabarties

Romėnai sukūrė imperiją
be pabaigos laike ir erdvėje.

(Dundesys.)

Romai amžinybė buvo lemta per kariavimą.

Karai buvo gyvenimiškas faktas,
net 73–aisiais.

Veržtasi į šiaurės Angliją ir Škotiją,

Dunojaus šiaurę Rumunijoje

ir apie Sirijos sieną su Iraku rytuose.

Dabar aštunta valanda – metas į termas.

Liucijus su šeima
keliauja Via Lata (plačiąja gatve)

į Campus Martius
ir didžiąsias Agripos vonias.

Šeimos nariai palieka
klientus ir laisvuosius išorėje,

įeina į termas su savo bičiulių grupe.

Termų buvo visokių:
nuo tamsių, garingų patalpų iki šviesių.

Romėnai buvo ištobulinę langų stiklą.

Visi juda iš šaltos patalpos

į apyšiltį

ir į labai karštą.

Vyras: „Oi!“

Vėliau nei po valandos, išsimaudę išeina

pamasažuoti, ištrinti aliejumi,

(Švilpavimas.)

gerai nušveisti,

kad būtų pašalintas likęs purvas.

Devintą valandą,
septynios valandos po išėjimo iš namų,

vyrai grįžta šventinei vakarienei.

Vakarienė – tai intymus reikalas,

devyni žmonės atsilošę prie žemo stalo.

Vergai rūpinasi kiekvienu jų poreikiu,

jei vakarieniautojai gestais prašo
daugiau maisto ir vyno.

Dienai baigiantis girdimas
vežimų dundėjimas lauke.

Klientai ir laisvieji žmonės,

pilni maistingo
(jei žemesnio statuso) valgio,

linguoja į dabar apyšiltes vonias

prieš grįžimą į savo butus.

Liucijaus namuose
gėrimas tęsiasi ir naktį.

Liucijus ir jo įbrolis atrodo prastai.

Vergas stovi šalimais,
jei kažkuriam reikėtų vemti.

Tačiau mes žinome Liucijaus ateitį.

Po metų 20 imperatoriaus Vespasiano
jauniausias sūnus Domicianas

vykdys teroru paremtą valdymą.

Ar Liucijus išgyvens?

(Būgnai.)