Gerai, noriu pamatyti jūsų rankas, kiek jūsų esate kažką pašalinę iš draugų Feisbuke, nes jie pasakė ką nors įžeidaus apie politiką ar religiją, rūpinimąsi vaikais ar maistą? (Juokas.) Ir kiek jūsų pažįstate bent vieną žmogų, kurio vengiate, nes su jais tiesiog nenorite kalbėti? (Juokas.) Žinote, seniau norint mandagiai pasišnekėti, užtekdavo pasinaudoti Henry Higgins patarimu iš „Mano puikioji ledi“: Kalbėk tik apie orą ir savo sveikatą. Bet šiais klimato kaitos ir judėjimų prieš skiepijimą laikais – (Juokas.) tai irgi nebe saugu. Taigi, šiame pasaulyje, pasaulyje, kur kiekvienas pokalbis gali tapti ginču, kur mūsų politikai nebegali vieni su kitais kalbėtis ir kur net dėl paprasčiausios problemos kažkas įnirtingai kovos už ar prieš, tai nėra normalu. Pew Research padarė tyrimą su 10 000 suaugusių amerikiečių ir sužinojo, kad šiuo metu esame labiau susipoliarizavę, labiau susiskaldę, negu kada nors anksčiau per visą istoriją. Mes dabar mažiau linkę į kompromisus ir tai reiškia, kad nesiklausome vieni kitų. Ir darome sprendimus, kur gyventi, ką vesti ar už ko tekėti, ar net kas bus mūsų draugai, remiantis tuo, ką buvome sužinoję iki tada. Vėlgi, tai reiškia, kad nesiklausome vieni kitų. Pokalbyje reikia pusiausvyros tarp kalbėjimo ir klausymosi, o mes ėmėme ir kažkada tą pusiausvyrą pamiršome. Iš dalies dėl to kaltos technologijos. Išmanieji telefonai, kuriuos visi turite rankose ar taip arti, kad iškart galite paimti. Anot Pew Research, maždaug trečdalis amerikiečių paauglių kasdien parašo virš šimto žinučių. Ir dauguma jų, beveik visi, verčiau išsiųstų draugams žinutę, nei kalbėtųsi akis į akį. Žurnale The Atlantic yra puikus straipsnis. Jį parašė vidurinės mokyklos mokytojas vardu Paul Barnwell. Jis davė vaikams atlikti bendravimo projektą. Jis norėjo išmokyti juos kalbėti duota tema be užrašų. Ir jis pasakė tai: „Aš supratau, kad...“ (Juokas.) „Supratau, kad mokėjimas bendrauti yra turbūt labiausiai pamirštas įgūdis, kurio mes neišmokome. Vaikai kasdien valandų valandas ekranuose reaguoja į idėjas ir vieni kitus, bet tik retkarčiais jie gali išbandyti savo bendravimo įgūdžius. Šis klausimas gali nuskambėti juokingai, bet turime savęs paklausti: ar yra koks nors įgūdis, kuris 21-ame amžiuje svarbiau, nei galėti išlaikyti nuoseklų pokalbį? Na, aš gyvenu iš kalbėjimo su žmonėmis: Nobelio premijos laureatais, sunkvežimių vairuotojais, milijardieriais, vaikų darželio mokytojais, valstybių vadovais, santechnikais. Kalbu su žmonėmis, kurie man patinka. Kalbu su žmonėmis, kurie man nepatinka. Kalbu su žmonėmis, su kuriais stipriai nesutinku kaip asmuo. Bet vis tiek puikiai su jais pasikalbu. Todėl norėčiau ateinančias 10 minučių praleisti mokydama jus kaip kalbėti ir klausyti. Daug jūsų šia tema jau girdėjo daug patarimų, tarkim, kad reikia žiūrėti į akis, iš anksto sugalvoti įdomių klausimų, žiūrėti, linkčioti ir šypsotis, kad parodytumėte jog klausotės, pakartoti, ką ką tik girdėjote ir tai apibendrinti. Ir noriu, kad visa tai pamirštumėte. Tai mėšlas. (Juokas.) Nėra priežasties mokytis, kaip atrodyti, kad klausotės, jei iš tiesų klausotės. (Juokas.) (Plojimai.) Aš naudoju tuos pačius metodus ir dirbdama profesionalia interviu vedėja, ir kasdieniame gyvenime. Todėl pamokysiu jus, kaip imti interviu, kad tai padėtų jums tapti geresniais pašnekovais. Išmokime kalbėtis nešvaistant savo laiko, nenuobodžiaujant, ir, dėl Dievo, nieko neįžeidžiant. Visi esame dalyvavę puikiame pokalbyje. Esame tai išgyvenę. Žinome, kas tai. Tai pokalbis, po kurio jaučiamės įtraukti ir pagauti įkvėpimo, arba kai jaučiamės, kad radome ryšį, ar buvote pilnai suprasti. Nėra priežasties, kodėl dauguma mūsų pokalbių negali būti tokie geri. Turiu jums 10 taisyklių. Paaiškinsiu kiekvieną, bet jei atvirai, jums pakanka išsirinkti vieną ir ją gerai išmokti, ir jūs iškart galesite kokybiškiau bendrauti. Numeris vienas: Nedaryk kelių darbų vienu metu. Ir turiu omeny ne vien pasidėti telefoną, ar planšetę, ar mašinos raktelius, ar kad ir ką laikote rankose. Turiu omenyje, būkite čia ir dabar. Būkite tame momente. Negalvokite apie tą ginčą su direktoriumi. Negalvokite, ką valgysite pietums. Jei norite pabėgti iš pokalbio, tiesiog išeikite, bet nebūkite pusiau jame, pusiau ne. Numeris du: Nebrukite savo filosofijos. Jei norite išreikšti nuomonę be galimybės gauti atsaką ar argumentą, susilaukti kritikos ar tobulėti, rašykite blogą. (Juokas.) Yra labai gera priežastis, kodėl savo laidose neleidžiu žinovų: nes jie labai nuobodūs. Jei jie konservatoriai, jie nekęs Obamos, maisto talonų ir abortų. Jei liberalūs, jie nekęs bankų, naftos korporacijų ir Dick Cheney. Visiškai nuspėjama. Jūs neturėtumėte tokie būti. Jūs turite pradėti kiekvieną pokalbį su nuostata, kad galite kažko išmokti. Garsusis terapeutas M. Scott Peck sakė, kad norint iš tikrųjų klausytis, reikia save pasidėti į šalį. Ir kartais tai reiškia pasidėti savo asmeninę nuomonę. Jis sakė, kad kalbėtojas tai nujausdamas taps daug mažiau pažeidžiamu ir bus labiau linkęs atverti savo vidų ar savo mintis klausytojui. Vėlgi, jei būsite nusiteikę ką nors išmokti. Bill Nye: „Visi žmonės, kuriuos kada sutiksite, žinos kažką, ko nežinote“. Aš tai išreikščiau taip: Kiekvienas yra klausymosi ekspertas. Numeris trys: Naudokite atvirus klausimus. Šiuo atveju galite pasimokyti iš žurnalistų. Pradėkite klausimus su „kas“, „kada“, „kur“, „ką“, „kur“, „kodėl“ ir „kaip“. Jei užduosite sunkų klausimą, gausite paprastą atsakymą. Jei klausite, „ar buvo labai baisu?“, atsakysite į stipriausią žodį tame klausime, žodį „baisu“, ir atsakymas bus „taip“ arba „ne“. „Ar buvote supykęs(-usi)?“ „Taip, labai“. Leiskite jiems papasakoti. Juk jie tai žino geriausiai. Bandykite klausti: „Kaip tai įvyko?“ „Kaip tada jautėtės?“ Nes tada jiems gali tekti minutėlę pagalvoti, ir jūs gausite daug įdomesnį atsakymą. Numeris keturi: įsiliek į vyksmą. Tai reiškia, kad į jūsų galvas ateis minčių, ir jas reikia išleisti lauk. Daug kartų girdėjome interviu, kur svečias kalba keletą minučių ir tada vedėjas įsiterpia ir užduoda klausimą tarsi iš kitos operos arba apie kažką, kas jau atsakyta. Vedėjas matyt nustojo klausytis prieš porą minučių, nes sugalvojo tą labai gudrų klausimą, ir buvo suplanavęs jį užduoti. Ir mes elgiamės visai taip pat. Sėdime ir kalbamės su kažkuo ir tada atsimename tą nutikimą, kai kavinėje sutikome Hugh Jackman. (Juokas.) Ir nustojame klausytis. Jums į galvą ateis mintys ir pasakojimai. Tegul sau ateina ir nueina. Numeris penki: jei ko nors nežinote, taip ir sakykit. Žmonės būdami radijuje, ypač NPR, daug labiau supranta, kad kalba viešai ir todėl daug atsargiau renkasi, kokiose temose yra žinovai ir ką gali tvirtinti, kad žino tiksliai. Taip ir elkitės. Klyskite atsargumo pusėje. Kalbėjimas turėtų būti pagrįstas. Numeris šeši: Nelyginkite savo potyrių su kitų žmonių potyriais. Jei jie pasakoja, kaip prarado šeimos narį, nepradėkite kalbėti apie tai, kaip jūs praradote šeimos narį. Jei pasakoja apie bėdas darbe, nepasakokite, kaip jūs nekenčiate savojo. Tai nėra tas pats. Niekada nėra tas pats. Visi potyriai yra individualūs. Ir dar svarbiau tai, kad kalbama ne apie jus. Visai nereikia tą akimirką įrodinėti, kokie esate puikūs ar kiek daug jums tekę iškentėti. Kažkas kadaise paklausė Stephen Hawking, koks jo IQ; jis atsakė „Nežinau. Tie, kurie giriasi savo IQ, yra nevykėliai.“ (Juokas.) Pokalbiai nėra galimybė pasireklamuoti. Numeris septyni: Stenkitės nesikartoti. Tai rodo išdidumą ir yra baisiai nuobodu, ir mes labai dažnai tai darome. Ypač darbo pokalbiuose ar kalbėdami su savo vaikais, norėdami išsakyti mintį ją vis kartojame kitais žodžiais. Nedarykite to. Numeris aštuoni: išlįskite iš žolių. Jei atvirai, žmonėms nerūpi metai, vardai, datos, visos tos detalės, kurias vargais negalais bandote prisiminti. Jiems neįdomu. Jiems įdomūs jūs. Jiems rūpi, kas jūs esate, ką jūs turite bendro. Todėl pamirškite detales. Neminėkite jų. Numeris devyni: Tai ne paskutinis, bet pats svarbiausias. Klausykitės. Negaliu jums pasakyti, kiek kartų labai svarbūs žmonės pakartojo, kad klausytis yra turbūt svarbiausias įgūdis, kurį galima gerinti. Buda pasakė, perfrazuojant, „Jei jūsų burna atvira, nesimokote.“ Ir Calvin Coolidge pasakė: „Niekas nėra iš darbo išmestas klausant.“ (Juokas.) Kodėl vieni kitų nesiklausome? Visų pirma, mes verčiau kalbėtumėme. Kai aš kalbu, aš valdau situaciją. Nieko neprivalau girdėti, kas man nėra įdomu. Aš esu dėmesio centras. Galiu iškelti savo tapatybę. Bet yra ir kita priežastis: kažkas nukreipia mūsų dėmesį. Vidutinis žmogus pasako apie 225 žodžius per minutę, bet klausytis sugebame iki 500 žodžių per minutę. Ir mūsų protai užpildo tuos likusius 275 žodžius. Ir tikrai, žinau, kad reikia pastangų ir jėgų, norint iš tiesų ko nors klausytis, bet jei to nesugebate, tai ne pokalbis. Jūs tik du žmonės, išsakantys vargiai susijusius sakinius būdami toje pačioje vietoje. (Juokas.) Reikia vieniem kitų klausytis. Stephen Covey tai gražiai išsakė. „Dauguma mūsų neklauso, kad suprastų. Mes klausomės, kad atsakytume.“ Dar viena taisyklė, numeris dešimt, ir ji yra tai: „kalbėkite glaustai. [„Geras pokalbis kaip mini sijonas: užtenkamai trumpas išlaikyti dėmesį, bet pakankamai ilgas, kad apimtų temą. – Mano sesuo] (Juokas.) (Plojimai.) Visa tai sueina į tą pačią paprastą mintį: domėkitės kitais žmonėmis. Žinote, užaugau su labai garsiu seneliu, ir namuose turėdavome tokį kone ritualą. Žmonės užeidavo pašnekėti su mano seneliais ir jiems išėjus mama ateidavo pas mus ir sakydavo: „Ar žinote, kas jie tokie? Ji buvo Mis Amerika finalistė. Jis buvo Sakramento meras. Ji laimėjo Pulicerio premiją. Jis rusų baleto šokėjas.“ Ir aš augau manydama, kad visi savyje turi ką nors paslėpto, neįtikėtino. Ir jei atvirai, manau, kad todėl esu gera pokalbių laidų vedėja. Būnu užsičiaupus kiek įmanoma ilgiau, atvėrusi protą, ir visada pasiruošusi būti nustebinta, ir niekada dėl to nenusiviliu. Darykite taip pat. Išeikite, kalbėkitės su kitais, klausykitės žmonių pasakojimų, ir svarbiausia, pasiruoškite būti nustebinti. Ačiū (Plojimai.)