Kai turi darbą, kuris moka pakankamai
pagrindinėms reikmėms padengti,

sąskaitoms apmokėti ir netgi lieka
kitoms išlaidoms,

daroma prielaida, jog jausiesi laimingas

arba dar geriau – save išpildęs.

Atrodo neįtikima, kad pabusi ir nuspręsi

palikti tokį darbą
dėl savo aistros siekimo.

Tai buvo mano dilema prieš 6 metus.

Turėjau patogų darbą, patogų gyvenimą

ir žmonės tikėjosi, jog būsiu laiminga

bet tokia nebuvau.

Kažkas manyje norėjo daugiau.

Nesutapo mano kasdienė veikla

ir tai, kuo nuoširdžiai rūpinausi.

Taigi, nusprendžiau išeiti iš darbo

ir panagrinėti galimybę
savo aistrą įtraukti į kasdienybę.

Tačiau rasti savąjį užsidegimą

nėra taip tiesmuka.

Net žmonės,
turintys pinigų ir išsilavinimą,

sunkiai įvardina savo aistrą.

Štai buvau aš – trisdešimtmetė,

kalbanti apie savo aistros radimą

ir to pavertimą karjera.

Neperdedu, žmonės man sakė:

„Nekalbėk apie aistrą,
kol pakankamai neuždirbai...

(Juokas.)

ar bent jau iki pensijos.“

Vyrauja supratimas, kad gilinimasis į save

ir malonių išpildančių pomėgių radimas

yra tik turtingųjų prabanga,

ar malonumas tik pensininkams.

Tai privertė mane susimąstyti:

ar aistra skirta tik turtuoliams

arba potyris tik pensijiniam amžiui?

Daugelis buvome įtikinti,

jog gyvenimas – tai išgyvenimo varžybos.

Buvome išmokyti
save laikyti išgyvenančiais,

sutelkusiais visas jėgas į išlikimą.

Afrikoje esame auklėjami
„išbūti“ mokyklą, „kalti“ ir ją pabaigti

su viltimi po to gauti darbą.

O jei tai pavyksta – išsaugoti ką turi,
nesvarbu, kiek tai nemalonu.

(Juokas.)

Iki kol gausi geresnį pasiūlymą
arba bus metas pensijai.

Kaip metusi mokyklą

žinojau, kad man niekas nepažadėta.

Kiekviena galimybė buvo privilegija.

Todėl, kai pagalvojau apie darbo metimą,

labai rizikavau.

Turėjau dvi alternatyvas,

populiariausias Afrikoje.

Pirmoji buvo užsiregistruoti į bet kuriuos
kursus profesinėje mokykloje.

Antrasis pasirinkimas – sutikti
su pirmu pasitaikiusiu darbo pasiūlymu,

nekreipiant dėmesio į darbo sąlygas

ir darbuotis.

Tai tikriausiai paaiškina,
kodėl tiek daug mūsiškių jaunuolių

yra išnaudojami,
kai ieško geresnio gyvenimo.

Rinkausi pirmą variantą.

Pasidomėjau
keliomis profesinėmis mokyklomis

su viltimi rasti kursus,
atitinkančius mano asmenybę,

svajones ir siekius.

Nusivyliau supratusi, kad nėra vietos
tokiems nepritapėliams kaip aš

šiose institucijose.

Daug kur pasaulyje švietimo sistema

buvo sukurta
pagal iš anksto suformuotus pasirinkimus,

į kuriuos jaunimas turi įtikti
arba rizikuoti likti nepritapusiais.

Eidama į mokyklą buvau auklėta ir nuteikta

manyti tam tikru siauru būdu
ir nesižvalgyti toliau.

Kai mokyklą mečiau,
atradau daugybę galimybių.

Žinojau, jog galiu būti bet kuo,
mokytis bet ką,

todėl pasinaudojau
nemokamais internetiniais kursais.

Taip papildžiau savo CV, įsidarbinau

ir dirbau 8 metus.

Po tų 8 metų

pasakiau sau,
kad gyvenime turi būti daugiau

nei tik mechaniška rutina.

Taigi, 2014 metais įkūriau organizaciją,
pavadintą „Kyusa“,

kurioje dirbame
su mokykloje nesimokančiu jaunimu

ir įkvėpiame juos paversti savo aistras

pelningais, augančiais
ir tvariais verslais.

Kai kalbu apie užsidegimą,

dažniausiai esu klausiama:
„Kas yra aistra?

Kaip ją išvis rasti?“

Paprastai tariant,

aistra – tai rinkinys gyvenimo patirčių,

kurios sukelia
didžiausią savirealizacijos jausmą.

Aistrai įvardinti
reikia žvelgti į savo vidų.

Yra du klausimai apmąstymui.

Pirmasis, kurio klausiame:

„Jei turėtum visą laiką
ir pinigus pasaulyje,

ką veiktum?“

Skamba kaip labai paprastas klausimas,

bet daug žmonių jį atsakyti sunku,

nes niekada nebuvo apie tai susimąstę.

Antrasis užduodamas klausimas:

„Kas tave daro laimingą

ar suteikia stipriausią
savo išpildymo jausmą?“

Manytumėte, kad visi žinome,
kas mus daro laimingus,

tačiau įdomu pabrėžti,
kad nemažai žmonių net neįsivaizduoja,

kas daro juos laimingus,

nes yra tiek užsiėmę
kasdienėmis rutinomis,

jog niekada nesustojo pasigilinti į save.

Taigi, įvardinimas to,
kas suteikia mums pilnatvę

ir kelia gilų džiaugsmą,

pradeda kreipti mus aistros link.

Jei vis dėlto galvojate,

kokie jūsų atsakymai į tuos du klausimus,

kviečiu vėliau ramiai prisėsti
ir tiesiog pamąstyti.

Tačiau, suprantu,

kad vien užsidegimas negali garantuoti
sėkmės gyvenime.

Turėčiau paminėti,

jog ne kiekviena aistra
gali pavirsti karjera.

Kad aistra taptų karjera,

privalu turėti atitinkamus įgūdžius,
aplinkybes ir padėtį.

Taigi, kai kviečiame jaunimą
gilintis į save,

taip pat klausiame, kokių įgūdžių turi,

kokių talentų ir patirties,

praversiančių nišai industrijoje sukurti.

O dar labiau žiūrime į rinkos tendencijas,

nes nėra svarbu,
kiek kažką myli ir mėgsti.

Jei niekas to nenori ir nežada sumokėti,

tai negali būti karjera.

Tai tik hobis.

Trečiasis aspektas, kuriuo domimės:
kur matai save rinkoje?

Kas tavo tikslinė auditorija?
Kam nori parduoti?

Kodėl iš tavęs norėtų pirkti?

Taigi, šio trejeto kombinacija
leidžia pajudėti

iš tik aistros į verslą.

Daugelis mūsų jaunuolių sugebėjo
savo idėjas

ir nenumaldomą užsidegimą
paversti pelningais verslais

ar socialinėmis iniciatyvomis;

jie ne tik kuria darbo vietas,

bet ir sprendžia visuomeninius iššūkius.

Pasidalinsiu 2 pavyzdžiais.

Vienas iš jų – Esther.

Sutikau ją prieš 2 metus.

Ji nebelankė mokyklos porą metų

ir buvo labai paveikta mokyklos metimo.

Dėl to ji patyrė sunkią depresiją,

netgi kelis kartus bandė nusižudyti.

Jos draugai ir šeima nežinojo
ką su ja daryti.

Tiesiog už ją meldėsi.

Kai susipažinau su Esther
ir pradėjau kalbėtis,

paklausiau paprasto klausimo:

„Jei turėtum visą laiką
ir pinigus pasaulyje,

ką veiktum?“

Be galvojimo ar dvejonių

jos akys užsidegė ir ji pradėjo pasakoti,

kaip norėjo pakeisti jaunimo gyvenimus.

Ji norėjo sugrąžinti viltį ir orumą
kitiems paaugliams

padėdama jiems priimti
informuotus gyvenimo sprendimus.

Aš buvau įsitikinusi,
kad jos užsidegimas

buvo nenumaldomas.

Taigi, su Esther sukūrėme pagrindus
šiam troškimui išpildyti.

Šiandien ji vadovauja
socialinei iniciatyvai savo kaime,

informuoja apie piknaudžiavimą svaigalais,
psichinę sveikatą ir lytinį švietimą,

padeda metusiems mokyklą
įgyti profesinių įgūdžių,

kad galėtų patys pragyventi.

Esther šiemet sukako 20 metų

ir pastarus 2 metus ji organizuoja
kasmetinę šventę paaugliams,

suburiančią virš 500 jaunuolių.

(Plojimai.)

Jaunimą, sugebantį megzti ryšius
ir bendradarbiauti

skirtinguose projektuose,

o svarbiausia – susitikti profesionalus,
su kuriais kitaip nebūtų susipažinę.

Visa tai – sukurta merginos, kuri manė,
jog pasaulyje neturi vietos,

jog be išsilavinimo nieko nepasieks.

Bet pažvelgusi į vidų
ir panaudojusi savo aistrą,

suteikusi jai struktūrą,

ji pakeitė ne tik savo gyvenimą,

bet ir keičia
šimtų jaunuolių gyvenimus kasmet.

Kitas pavyzdys – Musa.

Musa yra iš prigimties meniškas.

Pažvelgęs į bet kokį dizainą,
gali lengvai jį atkartoti.

Taigi, jis siekia atpažinti
šį sugebėjimą savyje.

Kai sutikau Musa,
jis kūrė įvairius rankdarbius:

krepšius, diržus, pinigines...

bet tai tebuvo pašalinis užsiėmimas.

Kartais, kai labai stokodavo
ir reikėdavo greitai užsidirbti,

jis sukurdavo dizainą ir pardavinėdavo.

Tačiau niekada to nelaikė verslu.

Pradėjau dirbti su Musa,

padėjau jam pakeisti mąstymą
iš hobio į verslą

ir pradėti kurti produktus,
skirtus pardavimui

ir netgi leisti sau plėstis.

Musa kuria vienas gražiausių rankinių,
kokias esu mačiusi,

o per pastaruosius metus,
jo verslas išsiplėtė.

Jis atpažįstamas įvairiose vietose.

Dabar jis galvoja apie eksportą
į išsivysčiusias šalis.

Musa, kaip bet kuris metęs mokyklą,

manė, jog be akademinių pasiekimų

nieko nepasieks.

Jis mane,
kad jo talentas buvo nieko vertas,

tik todėl,
kad neturėjo diplomo jam apibrėžti.

Tačiau pažvelgęs į savo vidų,
supratęs savo talento tikrąją vertę

ir pavertęs tai verslu,

Musa ne tik gyvena, jis – klesti.

Gilinimasis į save gali gąsdinti,

ypač jei tai darai pirmąsyk.

Bet tiesa yra tokia:
niekada nepradėsi iš tikrųjų gyventi,

kol neišmoksi gyventi iš vidaus.

Pilnam potencialui atrasti
reikia pažvelgti gilyn, kad įvardintume,

kas suteikia mums gilų pilnatvės jausmą,

nuoširdžiausią džiaugsmą

ir tada įpinti tai į kasdienes rutinas.

Tuomet nustojame dirbti
ir pradedame gyventi.

Gyvenimas šaunus tuo, kad nereikia
išeiti į pensiją ar atsistatydinti.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Taigi, kai bandome atrasti savo

ar jaunimo, ar savo vaikų potencialą,

nenukreipkime jų paieškų į išorę,

o mokykime juos žvelgti vidun,

gilintis į save
ir įsitraukti į kasdienę veiklą.

Nes kai nustoji dirbti ir pradedi gyventi,

kai aistra tampa karjera,

ne tik pranoksti jėgas,

o tampi nesustabdomu.

Ačiū.

(Plojimai.)