Kai turi darbą, kuris moka pakankamai pagrindinėms reikmėms padengti, sąskaitoms apmokėti ir netgi lieka kitoms išlaidoms, daroma prielaida, jog jausiesi laimingas arba dar geriau – save išpildęs. Atrodo neįtikima, kad pabusi ir nuspręsi palikti tokį darbą dėl savo aistros siekimo. Tai buvo mano dilema prieš 6 metus. Turėjau patogų darbą, patogų gyvenimą ir žmonės tikėjosi, jog būsiu laiminga bet tokia nebuvau. Kažkas manyje norėjo daugiau. Nesutapo mano kasdienė veikla ir tai, kuo nuoširdžiai rūpinausi. Taigi, nusprendžiau išeiti iš darbo ir panagrinėti galimybę savo aistrą įtraukti į kasdienybę. Tačiau rasti savąjį užsidegimą nėra taip tiesmuka. Net žmonės, turintys pinigų ir išsilavinimą, sunkiai įvardina savo aistrą. Štai buvau aš – trisdešimtmetė, kalbanti apie savo aistros radimą ir to pavertimą karjera. Neperdedu, žmonės man sakė: „Nekalbėk apie aistrą, kol pakankamai neuždirbai... (Juokas.) ar bent jau iki pensijos.“ Vyrauja supratimas, kad gilinimasis į save ir malonių išpildančių pomėgių radimas yra tik turtingųjų prabanga, ar malonumas tik pensininkams. Tai privertė mane susimąstyti: ar aistra skirta tik turtuoliams arba potyris tik pensijiniam amžiui? Daugelis buvome įtikinti, jog gyvenimas – tai išgyvenimo varžybos. Buvome išmokyti save laikyti išgyvenančiais, sutelkusiais visas jėgas į išlikimą. Afrikoje esame auklėjami „išbūti“ mokyklą, „kalti“ ir ją pabaigti su viltimi po to gauti darbą. O jei tai pavyksta – išsaugoti ką turi, nesvarbu, kiek tai nemalonu. (Juokas.) Iki kol gausi geresnį pasiūlymą arba bus metas pensijai. Kaip metusi mokyklą žinojau, kad man niekas nepažadėta. Kiekviena galimybė buvo privilegija. Todėl, kai pagalvojau apie darbo metimą, labai rizikavau. Turėjau dvi alternatyvas, populiariausias Afrikoje. Pirmoji buvo užsiregistruoti į bet kuriuos kursus profesinėje mokykloje. Antrasis pasirinkimas – sutikti su pirmu pasitaikiusiu darbo pasiūlymu, nekreipiant dėmesio į darbo sąlygas ir darbuotis. Tai tikriausiai paaiškina, kodėl tiek daug mūsiškių jaunuolių yra išnaudojami, kai ieško geresnio gyvenimo. Rinkausi pirmą variantą. Pasidomėjau keliomis profesinėmis mokyklomis su viltimi rasti kursus, atitinkančius mano asmenybę, svajones ir siekius. Nusivyliau supratusi, kad nėra vietos tokiems nepritapėliams kaip aš šiose institucijose. Daug kur pasaulyje švietimo sistema buvo sukurta pagal iš anksto suformuotus pasirinkimus, į kuriuos jaunimas turi įtikti arba rizikuoti likti nepritapusiais. Eidama į mokyklą buvau auklėta ir nuteikta manyti tam tikru siauru būdu ir nesižvalgyti toliau. Kai mokyklą mečiau, atradau daugybę galimybių. Žinojau, jog galiu būti bet kuo, mokytis bet ką, todėl pasinaudojau nemokamais internetiniais kursais. Taip papildžiau savo CV, įsidarbinau ir dirbau 8 metus. Po tų 8 metų pasakiau sau, kad gyvenime turi būti daugiau nei tik mechaniška rutina. Taigi, 2014 metais įkūriau organizaciją, pavadintą „Kyusa“, kurioje dirbame su mokykloje nesimokančiu jaunimu ir įkvėpiame juos paversti savo aistras pelningais, augančiais ir tvariais verslais. Kai kalbu apie užsidegimą, dažniausiai esu klausiama: „Kas yra aistra? Kaip ją išvis rasti?“ Paprastai tariant, aistra – tai rinkinys gyvenimo patirčių, kurios sukelia didžiausią savirealizacijos jausmą. Aistrai įvardinti reikia žvelgti į savo vidų. Yra du klausimai apmąstymui. Pirmasis, kurio klausiame: „Jei turėtum visą laiką ir pinigus pasaulyje, ką veiktum?“ Skamba kaip labai paprastas klausimas, bet daug žmonių jį atsakyti sunku, nes niekada nebuvo apie tai susimąstę. Antrasis užduodamas klausimas: „Kas tave daro laimingą ar suteikia stipriausią savo išpildymo jausmą?“ Manytumėte, kad visi žinome, kas mus daro laimingus, tačiau įdomu pabrėžti, kad nemažai žmonių net neįsivaizduoja, kas daro juos laimingus, nes yra tiek užsiėmę kasdienėmis rutinomis, jog niekada nesustojo pasigilinti į save. Taigi, įvardinimas to, kas suteikia mums pilnatvę ir kelia gilų džiaugsmą, pradeda kreipti mus aistros link. Jei vis dėlto galvojate, kokie jūsų atsakymai į tuos du klausimus, kviečiu vėliau ramiai prisėsti ir tiesiog pamąstyti. Tačiau, suprantu, kad vien užsidegimas negali garantuoti sėkmės gyvenime. Turėčiau paminėti, jog ne kiekviena aistra gali pavirsti karjera. Kad aistra taptų karjera, privalu turėti atitinkamus įgūdžius, aplinkybes ir padėtį. Taigi, kai kviečiame jaunimą gilintis į save, taip pat klausiame, kokių įgūdžių turi, kokių talentų ir patirties, praversiančių nišai industrijoje sukurti. O dar labiau žiūrime į rinkos tendencijas, nes nėra svarbu, kiek kažką myli ir mėgsti. Jei niekas to nenori ir nežada sumokėti, tai negali būti karjera. Tai tik hobis. Trečiasis aspektas, kuriuo domimės: kur matai save rinkoje? Kas tavo tikslinė auditorija? Kam nori parduoti? Kodėl iš tavęs norėtų pirkti? Taigi, šio trejeto kombinacija leidžia pajudėti iš tik aistros į verslą. Daugelis mūsų jaunuolių sugebėjo savo idėjas ir nenumaldomą užsidegimą paversti pelningais verslais ar socialinėmis iniciatyvomis; jie ne tik kuria darbo vietas, bet ir sprendžia visuomeninius iššūkius. Pasidalinsiu 2 pavyzdžiais. Vienas iš jų – Esther. Sutikau ją prieš 2 metus. Ji nebelankė mokyklos porą metų ir buvo labai paveikta mokyklos metimo. Dėl to ji patyrė sunkią depresiją, netgi kelis kartus bandė nusižudyti. Jos draugai ir šeima nežinojo ką su ja daryti. Tiesiog už ją meldėsi. Kai susipažinau su Esther ir pradėjau kalbėtis, paklausiau paprasto klausimo: „Jei turėtum visą laiką ir pinigus pasaulyje, ką veiktum?“ Be galvojimo ar dvejonių jos akys užsidegė ir ji pradėjo pasakoti, kaip norėjo pakeisti jaunimo gyvenimus. Ji norėjo sugrąžinti viltį ir orumą kitiems paaugliams padėdama jiems priimti informuotus gyvenimo sprendimus. Aš buvau įsitikinusi, kad jos užsidegimas buvo nenumaldomas. Taigi, su Esther sukūrėme pagrindus šiam troškimui išpildyti. Šiandien ji vadovauja socialinei iniciatyvai savo kaime, informuoja apie piknaudžiavimą svaigalais, psichinę sveikatą ir lytinį švietimą, padeda metusiems mokyklą įgyti profesinių įgūdžių, kad galėtų patys pragyventi. Esther šiemet sukako 20 metų ir pastarus 2 metus ji organizuoja kasmetinę šventę paaugliams, suburiančią virš 500 jaunuolių. (Plojimai.) Jaunimą, sugebantį megzti ryšius ir bendradarbiauti skirtinguose projektuose, o svarbiausia – susitikti profesionalus, su kuriais kitaip nebūtų susipažinę. Visa tai – sukurta merginos, kuri manė, jog pasaulyje neturi vietos, jog be išsilavinimo nieko nepasieks. Bet pažvelgusi į vidų ir panaudojusi savo aistrą, suteikusi jai struktūrą, ji pakeitė ne tik savo gyvenimą, bet ir keičia šimtų jaunuolių gyvenimus kasmet. Kitas pavyzdys – Musa. Musa yra iš prigimties meniškas. Pažvelgęs į bet kokį dizainą, gali lengvai jį atkartoti. Taigi, jis siekia atpažinti šį sugebėjimą savyje. Kai sutikau Musa, jis kūrė įvairius rankdarbius: krepšius, diržus, pinigines... bet tai tebuvo pašalinis užsiėmimas. Kartais, kai labai stokodavo ir reikėdavo greitai užsidirbti, jis sukurdavo dizainą ir pardavinėdavo. Tačiau niekada to nelaikė verslu. Pradėjau dirbti su Musa, padėjau jam pakeisti mąstymą iš hobio į verslą ir pradėti kurti produktus, skirtus pardavimui ir netgi leisti sau plėstis. Musa kuria vienas gražiausių rankinių, kokias esu mačiusi, o per pastaruosius metus, jo verslas išsiplėtė. Jis atpažįstamas įvairiose vietose. Dabar jis galvoja apie eksportą į išsivysčiusias šalis. Musa, kaip bet kuris metęs mokyklą, manė, jog be akademinių pasiekimų nieko nepasieks. Jis mane, kad jo talentas buvo nieko vertas, tik todėl, kad neturėjo diplomo jam apibrėžti. Tačiau pažvelgęs į savo vidų, supratęs savo talento tikrąją vertę ir pavertęs tai verslu, Musa ne tik gyvena, jis – klesti. Gilinimasis į save gali gąsdinti, ypač jei tai darai pirmąsyk. Bet tiesa yra tokia: niekada nepradėsi iš tikrųjų gyventi, kol neišmoksi gyventi iš vidaus. Pilnam potencialui atrasti reikia pažvelgti gilyn, kad įvardintume, kas suteikia mums gilų pilnatvės jausmą, nuoširdžiausią džiaugsmą ir tada įpinti tai į kasdienes rutinas. Tuomet nustojame dirbti ir pradedame gyventi. Gyvenimas šaunus tuo, kad nereikia išeiti į pensiją ar atsistatydinti. (Juokas.) (Plojimai.) Taigi, kai bandome atrasti savo ar jaunimo, ar savo vaikų potencialą, nenukreipkime jų paieškų į išorę, o mokykime juos žvelgti vidun, gilintis į save ir įsitraukti į kasdienę veiklą. Nes kai nustoji dirbti ir pradedi gyventi, kai aistra tampa karjera, ne tik pranoksti jėgas, o tampi nesustabdomu. Ačiū. (Plojimai.)