Kartą sapnavau košmarą:

Stoviu apleisto lauko viduryje,
pilname kasetinių bombų.

Įprastai man labai patinka žygiuoti,

bet kaskart norėdama išeiti
į žygį nerimauju.

Pasąmonėje knibžda mintis,

kad galiu prarasti galūnę.

Ši slypinti baimė prasidėjo prieš 10 metų,

kai sutikau Mahomedą, vaiką, kuris
išgyveno kasetinės bombos sprogimą

Libane 2006 metų vasarą
Izraelio-Hezbollah karo metu.

Mahomedas, kaip ir daugybė kitų
išgyvenusiųjų visame pasaulyje,

turėjo ištverti siaubingas
kasetinių bombų pasekmes

kiekvieną mielą dieną.

Kai Libane prasidėjo
mėnesio trukmės konfliktas,

aš vis dar dirbau 
Agence France-Presse Paryžiuje.

Prisimenu, kai negalėjau atplėšti akių nuo ekranų,

nerimastingai sekdama naujienas.

Norėjau būti tikra,

kad krentančios bombos nepataikė
ant mano tėvų namų.

Kai atvykau į Beirutą
būti karo korespondente,

man palengvėjo, nes galėjau
būti kartu su šeima,

kai jiems pagaliau pavyko pabėgti
iš pietų Libano.

Dieną, kai karas baigėsi,

prisimenu, mačiau šią nuotrauką:

užblokuoti keliai, karo išvyti žmonės

nekantriai skubantys į pietus,
skubantys į namus,

nepaisant to, ką jie ten berastų.

Apie keturi milijonai kasetinių bombų

buvo panaudota Libane
34 dienų konflikto metu.

Per paskutines dvi konflikto savaites
Mahomedas prarado abi kojas.

Tai, kad jis gyvena už penkių minučių
automobiliu nuo mano tėvų namų,

palengvino man užduotį
bendrauti su juo visus tuos metus.

Nuo pirmo mūsų susitikimo 
praėjo beveik 10 metų.

Mačiau jauną berniuką,

patiriantį fizinę ir psichologinę traumas.

Mačiau paauglį, kuris siūlė
draugams nupiešti tatuiruotes

mainais į penkis dolerius.

Ir pažįstu jauną bedarbį vyrą, kuris
valandų valandas naršo internete,

bandydamas susirasti merginą,
kuri galėtų tapti jo gyvenimo drauge.

Jo likimas ir kojų praradimo padariniai

dabar jį lydi kasdien.

Išgyvenę bombos ataką, kaip Mahomedas,

turi susidoroti su daugybe smulkmenų,
apie kurias mes net nepagalvojam.

Kas galėtų įsivaizduoti,

kad daug kasdieninių darbų, kuriuos
darome arba laikome savaime suprantamais,

kaip nueiti į paplūdimį arba
net kažką pakelti nuo grindų,

galėtų tapti streso ir nerimo šaltiniu?

Ką gi, taip galiausiai atsitiko Mahomedui

dėl jo nelanksčių kojų protezų.

Prieš dešimt metų nė nenutuokiau,
kas yra kasetinė bomba,

nenutuokiau apie jos siaubingas pasekmes.

Sužinojau, kad šis aukų nesirenkantis
ginklas buvo panaudotas

galybėje pasaulio vietų

ir kasdien vis dar naudojamas

neskirstant,
ar taikomasi į karinį taikinį,

ar į vaiką.

Naiviai savęs paklausiau:

„Bet rimtai, kas pagamino šiuos ginklus?

Kam pagamino šiuos ginklus?“

Leiskite paaiškinti, 
kas yra kasetinė bomba.

Tai didžiulė statinė, pilna
kasetinių užtaisų bombų.

Kai ją numeta iš oro,

ji atsiveria danguje ir 
paleidžia šimtus mažų bombų.

Bombos plačiai išsibarsto

ir nuo smūgio

daug bombų nesprogsta.

Tos nesprogusios bombos tampa minomis:

guli ant žemės,

laukia savo taikinių.

Jei kažkas netyčia ant jų užlipa,

arba paima į rankas,

jos gali sprogti.

Šie ginklai labai nenuspėjami,

tai sukelia dar didesnę grėsmę.

Vieną dieną ūkininkas
ramiai gali dirbti žemę,

kitą užkurti laužą ir
sudeginti keletą šakų,

ir šalia esančios bombos
gali sprogti nuo karščio.

Kita problema – vaikai sumaišo
bombas su žaislais,

nes jos gali atrodyti kaip šoklieji 
kamuoliai arba limonado skardinės.

Būdama dokumentikos fotografe,

nusprendžiau grįžti į Libaną po 
kelių mėnesių nuo konflikto pabaigos,

ir susitikti su išgyvenusiais 
kasetinių bombų sprogimus.

Ir su keletu susitikau:

Huseinas ir Rasha

abu prarado po koją.

Jų istorijos panašios į daugybės vaikų
istorijas visame pasaulyje,

ir tos istorijos yra
žiaurių bombų pasekmių liudijimas

dėl nesibaigiančio šių bombų naudojimo.

Tuomet pirmąsyk sutikau Mahomedą
2007-ųjų sausį.

Jam buvo 11 metų

ir buvo praėję lygiai keturi mėnesiai
po incidento.

Kai pirmąkart jį pamačiau,

jis išgyveno skausmingą
fizioterapijos seansą,

kad atsigautų nuo savo naujųjų žaizdų.

Vis dar šoke, toks jaunas,

Mahomedui buvo sunku priprasti prie 
naujojo kūno.

Jis net kartais atsikeldavo naktį,
norėdamas pasikasyti prarastas pėdas.

Kas mane sudomino jo istorijoje,
tai staigus supratimas apie

Mahomedo ateities sunkumus;

tai, ką jam reikėjo ištverti,
kad prisitaikytų prie traumos pasekmių,

būnant 11 metų,

reikės ištverti dar 
daugybę kartų tiek ateityje.

Net prieš neįgalumą,

Mahomedo gyvenimas buvo nelengvas.

Jis gimė „Rashidieh“ stovykloje,
skirtoje pabėgėliams palestiniečiams,

jis vis dar ten gyvena.

Libane gyvena 400 000
palestiniečių pabėgėlių,

jie kenčia dėl diskriminuojančių įstatymų.

Jiems neleidžiama dirbti
viešajame sektoriuje

ar praktikuoti tam tikrų profesijų

ir jiems negalima turėti nuosavybės.

Tai viena iš priežasčių,

kodėl Mahomedas nesigaili metęs mokyklą

iškart po sužeidimo.

Jis sakė:
„Kam reikia universiteto diplomo,

kai net negalėsiu rasti darbo?“

Kasetinės bombos įsuka žiaurų 
užburtą ratą bendruomenėse,

žiaurų ne tik nekentėjusiesiems.

Daugybė sužeistųjų meta mokyklą,

negali rasti darbo,
ar net praranda buvusius darbus,

todėl negali aprūpinti savo šeimų.

Net neminint nesibaigiančių 
fizinių skausmų

ir vienišumo jausmo.

Šie ginklai paveikia
skurdžiausius iš skurdžiausių.

Didžiulės medicininės išlaidos –
našta šeimoms.

Galiausiai jie pilnai pasikliauna
humanitarinių agentūrų pagalba,

kuri yra neefektyvi ir
nevisados garantuota,

ypač, kai reikia pagalbos visam gyvenimui.

Praėjus dešimčiai metų po sužeidimo,

Mahomedas vis dar negali įsigyti
tinkamų protezų.

Dakar jis vaikšto labai atsargiai,

dukart nukrito šalia draugų 
ir jam buvo labai gėda.

Jis juokauja, kad nuo tada,
kai neturi kojų,

kartais bando vaikščioti ant rankų.

Vienas baisiausių ir vis dar 
matomas ginklų padarinys yra

palikti psichologiniai randai.

Viena pirmųjų medicinos ataskaitų

diagnozavo potrauminio streso ženklus.

Jį kankino nerimas, apetito stoka, nemiga,

atsirado pykčio ženklų.

Tikrovė tokia, kad Mahomedas negavo
tinkamos pagalbos pilnam atsigavimui.

Dabartinė jo manija –
kuo skubiau išvykti iš Libano,

net jeigu tai reikštų pavojingą kelionę

su pabėgėliais vykstant į Europą
šiuo metu per Viduržemio jūrą.

Žinodamas tokios kelionės riziką,

jis pasakė: „Jei mirčiau pakeliui,

nesvarbu“.

Mahomedui jis vistiek miręs ten,
kur jis yra dabar.

Kasetinės bombos – viso pasaulio problema,

nes ši amunicija nesiliauja naikinusi
ir skaudinusi bendruomenių,

jų ateities kartų.

Interviu su Minų konsultacinės grupės 
direktoriumi metu,

Jamie Franklinu,

jis pasakė:

„JAV pajėgos Laose iš oro išmetė
virš 2 mln. tonų amunicijos.

Jei pilotai nerasdavo taikinių Vietname,

jie išmesdavo nepanaudotas bombas
tam tikrose Laoso vietose,

prieš grįždami į bazę,

nes leistis pakrovus lėktuvą pavojinga.“

Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto
teigimu:

vien tik Laose, vienoje 
skurdžiausių pasaulio šalių,

yrą likę nuo 9 iki 27 mln. 
nesprogusių amunicijos vienetų.

11 000 žmonių žuvo arba
buvo sužeisti nuo 1973.

Šį mirtiną ginklą jau panaudojo per 20 
valstybių karinių konfliktų metu

daugiau nei 35 šalyse,

tokiose kaip Ukraina, Irakas ir Sudanas.

Kol kas 119 valstybių pasirašė
tarptautinę sutartį,

uždraudžiančią kasetinių bombų naudojimą,

oficialiai tai pavadinta
„Kasetinės amunicijos konvencija“.

Bet kai kurios iš didžiausių
kasetinės amunicijos gamintojų,

kaip JAV, Rusija ir Kinija,

neprisijungė prie šios
gyvybes saugančios sutarties ratifikavimo

ir tęsia kasetinių bombų gamybą,

pasilikdamos teisę gaminti jas ateityje

ir laikyti šiuos
žalingus ginklus atsargoje,

ir, galimai, panaudoti juos ateityje.

Pranešama, kad kasetinės bombos 
pastaruoju metu dažniausiai naudojamos

besitęsiančių konfliktų metu
Jemene ir Sirijoje.

Remiantis tarptautinių investicijų į
kasetinių bombų gamintojus tyrimu,

atliktu Pax ir Nyderlanduose įsikūrusios
nevyriausybinės organizacijos,

finansinės institucijos investavo
milijardus dolerių

į įmones, gaminančias kasetinę amuniciją.

Didžioji dalis institucijų įkurtos šalyse,

kurios nepasirašė
Kasetinės amunicijos konvencijos.

Grįžkime prie Mahomedo,

vienas iš darbų, kuriuos jis galėjo rasti,
yra citrinų rinkimas.

Kai paklausiau, ar saugu dirbti
atvirame lauke, jis atsakė:

„Nesu tikras“.

Tyrimai rodo, kad kasetinės bombos
dažnai pavojingomis padaro tas vietoves,

kur žemdirbystė –
pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Remiantis Handicap International tyrimu,

98 proc. žuvusių ar sužeistų
nuo kasetinių bombų – civiliai.

84 proc. nukentėjusiųjų yra vyrai.

Šalyse, kur šie žmonės
neturi kito pasirinkimo

tik dirbti atviruose laukuose,

jie tiesiog tai daro

ir rizikuoja.

Mahomedas yra vienintelis
vyras trims savo seserims.

Pagal paprotį, tikimasi,
kad jis išlaikys savo šeimą,

bet jis tiesiog negali.

Jis bandė daugybę skirtingų darbų,

bet nė vieno negalėjo išlaikyti
dėl savo fizinės būklės

ir mažiau nei draugiško požiūrio
į neįgalius žmonėms,

švelniai tariant.

Jam labai skauda, kai ieškodamas darbo,

jis atstumiamas ir

dar gauną truputį pinigų iš gailesčio.

Jis sakė: „Aš čia ne tam,
kad maldaučiau pinigų,

aš noriu juos užsidirbti“.

Šiandien Mahomedui dvidešimt vieneri.

Jis neraštingas,

ir bendrauja garso žinutėmis.

Štai viena iš jų.

(Garso įrašas)
Mahomedas: (kalba arabiškai)

Laura Boushnak:
Jis pasakė: „Mano svajonė – bėgti,

aš tikras, kad, kai pradėsiu bėgti,

niekad nesustosiu“.

Ačiū.

(Plojimai.)