Jei bandytum susimokėti už kažką,

paduodamas popieriaus lapą,

susilauktum bėdos.

Žinoma, nebent tas popieriaus lapas

būtų šimto dolerių kupiūra.

Bet kas gi paverčia tą kupiūrą

kur kas įdomesne ir vertingesne

už kitus popierinius lapelius?

Šiaip ar taip, su ja nedaug ką ir benuveiksi.

Jos nesuvalgysi.

Iš jos nieko nepasigaminsi.

O jos sudeginimas yra draudžiamas įstatymo.

Taigi, kodėl ji tokia svarbi?

Žinoma, jūs jau, turbūt, žinote atsakymą.

Šimto dolerių kupiūrą spausdina vyriausybė,

kuri doleriui suteikia oficialios valiutos vardą,

kuomet kiti popieriniai lapeliai šio vardo neturi.

Bet tai tik paverčia dolerio kupiūrą legalia.

Kita vertus, šimto dolerių kupiūros vertę nusako

kupiūrų skaičius apyvartoje.

Per visą istoriją, didžioji valiutos dalis,

įskaitant ir amerikos dolerį,

buvo pririšta prie tos pačios vertės produkto

ir jos kiekis apyvartoje

priklausė nuo vyriausybės aukso arba sidabro atsargų.

Bet 1971-ais JAV panaikinus šią sistemą,

doleris tapo dekretiniu pinigu,

kas reiškė, kad jis nebebuvo pririštas prie jokių išorinių išteklių,

tačiau tapo priklausomu tik nuo vyriausybės sprendimo

kokį valiutos kiekį spausdinti.

Taigi, kuri vyriausybės šaka tai nusprendžia?

Vykdomoji, leidžiamoji ar teisminė?

Atsakymas nustebins- nei viena iš jų!

Tiesą sakant, pinigų politiką nustato

nepriklausoma Federalinė rezervo sistema

(arba Fedas),

sudaryta iš 12 regioninių bankų

išsidėsčiusių pagrindiniuose šalies miestuose.

Valdytojų taryba,

paskirta prezidento

ir patvirtinta Senato,

atsiskaito Kongresui,

ir visas Fedo pelnas keliauja į JAV įždą.

Bet siekiant apsaugoti Fedą nuo

kasdien vis kintančių politikų sprendimų,

jis nėra tiesiogiai valdomas kurios nors valdžios šakos.

Taigi, kodėl Fedas tiesiog nenusprendžia

išspausdinti neribotą skaičių dolerio kupiūrų

ir taip visus paversti laimingais bei turtingais?

Na, tokiu atveju doleris taptu bevertis.

Prisiminkite, kam skirta valiuta-

atsiskaityti už daiktus ir paslaugas.

Jei bendras valiutos kiekis apyvartoje

padidės greičiau nei bendra daiktų ir paslaugų vertė

ekonomikoje,

tada su ta pačia pinigų suma

galėsite įsigyti mažesnį kiekį daiktų nei prieš tai.

Tai vadinama infliacija.

Kitu atveju,

jei pinigų atsargos išlieka tokios pačios,

kuomet daugėja pagamintų daiktų ir suteiktų paslaugų skaičius,

kiekvieno dolerio vertė padidės,

sukeldama defliacijos procesą.

Kuris iš šių procesų yra blogesnis?

Per didelė infliacija

reiškia, kad šiandien jūsų turimi pinigai

rytoj bus verti mažiau,

taip priversdama jus kuo greičiau išleisti santaupas.

Tai paskatintų verslo plėtrą,

bet tuo pačiu sukeltų perteklių

ir prekių, kaip kuras ir maistas, kaupimą,

jų kainų augimą,

imtų trūkti vartotojų, o tai tik dar labiau sustiprintų infliaciją.

Bet defliacija skatina žmones

kaupti savo pinigus

ir vartotojų išleidžiamų pinigų kiekio sumažėjimas

sumažins ir verslo pajamas,

kas prives prie darbo vietų naikinimo

ir dar didesnio išlaidų mažėjimo,

bei privers ekonomiką ir toliau trauktis.

Todėl daugelis ekonomistų teigia,

kad didesnė vieno ar kito proceso dalis yra pavojinga,

maža, nuosekli infliacija

yra būtina, siekiant ekonomikos augimo.

Fedas, pasitelkdamas ekonomikos stebėjimus,

nusprendžia kiek valiutos turi būti apyvartoje,

atsižvelgdamas į ankstesnius infliacijos skaičius,

tarptautinius rinkos pokyčius

ir nedarbingumo skaičių.

Kaip ir pasakoje apie Auksaplaukę,

jie privalo nustatyti teisingus skaičius,

norėdami skatinti ekonomikos augimą ir išsaugoti darbo vietas,

ir neleisdami infliacijai pasiekti pavojingą lygį.

Fedas ne tik nusprendžia

kiek popierėliai, esantys jūsų piniginėje, yra verti,

bet taip pat nulemia jūsų šansus gauti ir išsaugoti

savo darbo vietą