Jei bandytum susimokėti už kažką,
paduodamas popieriaus lapą,
susilauktum bėdos.
Žinoma, nebent tas popieriaus lapas
būtų šimto dolerių kupiūra.
Bet kas gi paverčia tą kupiūrą
kur kas įdomesne ir vertingesne
už kitus popierinius lapelius?
Šiaip ar taip, su ja nedaug ką ir benuveiksi.
Jos nesuvalgysi.
Iš jos nieko nepasigaminsi.
O jos sudeginimas yra draudžiamas įstatymo.
Taigi, kodėl ji tokia svarbi?
Žinoma, jūs jau, turbūt, žinote atsakymą.
Šimto dolerių kupiūrą spausdina vyriausybė,
kuri doleriui suteikia oficialios valiutos vardą,
kuomet kiti popieriniai lapeliai šio vardo neturi.
Bet tai tik paverčia dolerio kupiūrą legalia.
Kita vertus, šimto dolerių kupiūros vertę nusako
kupiūrų skaičius apyvartoje.
Per visą istoriją, didžioji valiutos dalis,
įskaitant ir amerikos dolerį,
buvo pririšta prie tos pačios vertės produkto
ir jos kiekis apyvartoje
priklausė nuo vyriausybės aukso arba sidabro atsargų.
Bet 1971-ais JAV panaikinus šią sistemą,
doleris tapo dekretiniu pinigu,
kas reiškė, kad jis nebebuvo pririštas prie jokių išorinių išteklių,
tačiau tapo priklausomu tik nuo vyriausybės sprendimo
kokį valiutos kiekį spausdinti.
Taigi, kuri vyriausybės šaka tai nusprendžia?
Vykdomoji, leidžiamoji ar teisminė?
Atsakymas nustebins- nei viena iš jų!
Tiesą sakant, pinigų politiką nustato
nepriklausoma Federalinė rezervo sistema
(arba Fedas),
sudaryta iš 12 regioninių bankų
išsidėsčiusių pagrindiniuose šalies miestuose.
Valdytojų taryba,
paskirta prezidento
ir patvirtinta Senato,
atsiskaito Kongresui,
ir visas Fedo pelnas keliauja į JAV įždą.
Bet siekiant apsaugoti Fedą nuo
kasdien vis kintančių politikų sprendimų,
jis nėra tiesiogiai valdomas kurios nors valdžios šakos.
Taigi, kodėl Fedas tiesiog nenusprendžia
išspausdinti neribotą skaičių dolerio kupiūrų
ir taip visus paversti laimingais bei turtingais?
Na, tokiu atveju doleris taptu bevertis.
Prisiminkite, kam skirta valiuta-
atsiskaityti už daiktus ir paslaugas.
Jei bendras valiutos kiekis apyvartoje
padidės greičiau nei bendra daiktų ir paslaugų vertė
ekonomikoje,
tada su ta pačia pinigų suma
galėsite įsigyti mažesnį kiekį daiktų nei prieš tai.
Tai vadinama infliacija.
Kitu atveju,
jei pinigų atsargos išlieka tokios pačios,
kuomet daugėja pagamintų daiktų ir suteiktų paslaugų skaičius,
kiekvieno dolerio vertė padidės,
sukeldama defliacijos procesą.
Kuris iš šių procesų yra blogesnis?
Per didelė infliacija
reiškia, kad šiandien jūsų turimi pinigai
rytoj bus verti mažiau,
taip priversdama jus kuo greičiau išleisti santaupas.
Tai paskatintų verslo plėtrą,
bet tuo pačiu sukeltų perteklių
ir prekių, kaip kuras ir maistas, kaupimą,
jų kainų augimą,
imtų trūkti vartotojų, o tai tik dar labiau sustiprintų infliaciją.
Bet defliacija skatina žmones
kaupti savo pinigus
ir vartotojų išleidžiamų pinigų kiekio sumažėjimas
sumažins ir verslo pajamas,
kas prives prie darbo vietų naikinimo
ir dar didesnio išlaidų mažėjimo,
bei privers ekonomiką ir toliau trauktis.
Todėl daugelis ekonomistų teigia,
kad didesnė vieno ar kito proceso dalis yra pavojinga,
maža, nuosekli infliacija
yra būtina, siekiant ekonomikos augimo.
Fedas, pasitelkdamas ekonomikos stebėjimus,
nusprendžia kiek valiutos turi būti apyvartoje,
atsižvelgdamas į ankstesnius infliacijos skaičius,
tarptautinius rinkos pokyčius
ir nedarbingumo skaičių.
Kaip ir pasakoje apie Auksaplaukę,
jie privalo nustatyti teisingus skaičius,
norėdami skatinti ekonomikos augimą ir išsaugoti darbo vietas,
ir neleisdami infliacijai pasiekti pavojingą lygį.
Fedas ne tik nusprendžia
kiek popierėliai, esantys jūsų piniginėje, yra verti,
bet taip pat nulemia jūsų šansus gauti ir išsaugoti
savo darbo vietą