Kaip jūsų asmenybės bruožai formuoja jūsų politines pažiūras

Visuomenės psichologė Dannagal G. Young paaiškina saitus tarp mūsų psichoologijos ir politikos, parodydama, kaip pagal asmenybės bruožus žmones galima suskirstyti į vertinančius atvirumą ir lankstumą (liberalus) ir tuos, kuriems labiau prie širdies tvarka ir užtikrintumas (konservatorius). Išgirskite, kodėl abu asmenybės bruožai yra būtini bet kokiai visuomenei ir kaip mūsų skirtumai pavojingai išnaudojami mums skaldyti. Kas būtų, jeigu būtų kitaip?

Esu politikos ir visuomenės psichologė.

Studijuoju, kaip žmonės supranta pasaulį

ir kokios yra to pasėkmės
visuomenei ir demokratijai...

pasirodo, kad jos yra labai rimtos.

Kai kurie žmonės mato pasaulyje
saugumą ir gėrį,

kas jiems padeda nesijaudinti
dėl nežinios

bei leisti sau
tyrinėti pasaulį ir žaisti.

Kiti labai stipriai jaučia
grėsmę savo aplinkoje,

todėl tvarka ir nuspėjamumas
yra jiems svarbesni

nei atvirumas bei eksperimentavimas.

Mano akademinai tyrimai

studijuoja, kaip šios dvi mąstysenos
nulemia mūsų mintis bei pojūčius

apie viską, nuo meno iki politikos.

Taip pat stebiu, kaip politinis elitas

ir šališka žiniasklaida
išnaudoja šiuos skirtumus

tam, kad sėtų neapykantą ir baimę,

bei kaip šiuos skirtumus išnaudoja
mūsų žiniasklaidos ekonomika.

Bet, ištyrusi šią temą,

priėjau išvadų, kad mes
nesame pasmerkti būti suskaldyti,

bet mūsų užduotis yra pamatyti
kad abu šie charakterio bruožai

yra reikalingi ir net vertingi.

Pavyzdžiui, pažvelkime į du vyrus,
kurie turėjo didžiulę įtaką mano gyvenime.

Pirmasis yra mano
amžinatilsį vyras, Majkas.

Jis buvo menininkas,
matė saugumą ir gėrį pasaulyje.

Jo gyvenime buvo vietos
neaiškumams ir žaidimams.

Beje, susitikome
komedijų improvizacijoje,

kur jis mokė improvizuotojus
klausymosi įgūdžių ir atvirumo,

kad jiems būtų priimtina nežinoti,
kas bus toliau.

Kai susituokėme ir mums gimė sūnelis,

Majkui buvo aptiktas smegenų auglys.

Ir ištisus mėnesius,
per ligonines ir operacijas,

aš sekiau jo pavyzdžiu,

bandydama būti atvira,

bandydama susitaikyti su tuo,
kad nežinau, kas bus toliau.

Majko pakantumas nežiniai

padėjo man išgyventi
tuos mėnesius neaiškumo,

o tai padėjo man ištirti naujus būdus
atsistatyti gyvenimą po jo mirties.

Kažkur pusantrų metų po to,
kai Majkas iškeliavo anapus,

sutikau savo dabartinį vyrą, Pydžėjų.

Pydžėjus dirba prokuroru,

ir mato potencialų gėrį pasaulyje,

jei tik grėsmė yra gerai valdoma.

Jis taip pat mėgsta tvarką bei nuspėjamumą

savo kasdienybėje,

maiste, kurį valgo,

savo drabužiuose.

Ir Pydžėjus turi gerą humoro jausmą,

bet morališkai jis yra labai rimtas,

jo pareigos ir tikslo jausmas
yra labai stiprus.

Jis vertina tradiciją,
ištikimybę ir šeimą,

ir būtent todėl jis, būdamas 28 metų,

nedvejodamas vedė našlę,

įvaikino jos sūnų

ir užaugino kaip sąvąjį.

Pydžėjaus užtikrintumo
ir užbaigtumo poreikis

atnešė į musų gyvenimą stabilumą.

Dalinuosi Majko ir Pydžėjaus istorijomis,

ne tik todėl, kad jos yra asmeniškos,

bet ir todėl, kad jos iliustruoja du dalykus,
kuriuos atradau savo tyrimuose.

Pirma, kad mūsų psichologiniai bruožai
formuoja mūsų sąveiką su pasauliu,

o antra,

kad abu nusistatymai
padeda mums gyventi.

Yra tragedija, kad politiniai ir ekonominiai
mūsų žiniasklaidos motyvai

siekia išnaudoti tuos skirtumus,

kad mus supykdintų,

kad pritrauktų mūsų dėmesį,

kad vartotume tai, ką rašo,

kad taptume priešais.

Ir tai veikia.

Iš dalies todėl,
kad šie mūsų bruožai

yra susiję su pagrindinėmis
politinėmis ir kultūrinėmis pažiūromis.

Metų metus politikos psichologai studijavo,

kaip mūsų psichologinai bruožai
įtakoja mūsų politines pažiūras.

Mes darėme tyrimus, kad suprastume,

Kaip mūsų psichologija ir politika
formuoja mūsų atsakus į nepolitinius dirgiklius.

Ir šie tyrimai parodė,

kad žmonės, kuriems mažiau rūpi grėsmė,

kurie yra pakantūs neaiškumui,

tie žmonės yra linkę būti liberalių pažiūrų,
visuomenės ir kultūros atžvilgiu,

dėl imigracijos, nusikalstamumo,
ar seksualinės orientacijos

Kadangi jie yra pakantūs neaiškumams,

jie nesipriešina niuansams

ir jiems patinka tiesiog mąstyti,

todėl galima paaiškinti

estetinius skirtumus
tarp kairiųjų ir dešiniųjų,

kad liberalams labiau nei konservtoriams

patinka abstraktus menas

arba pasakojimai be aiškios pabaigos.

Savo eksperimentinuose tyrimuose

taip pat atradau,
kad šie skirtumai padeda paaiškinti

kodėl ironiją bei politinę satyrą
labiau vertina

ir supranta liberalai nei konservatoriai.

Kita vertus,

žmonės, kurie linkę į grėsmių valdymą,

kuriems labiau patinka
užtikrintumas ir užbaigtumas,

labiau linkę būti politiškai, kultūriškai,
socialiai konservatyvūs.

Kadangi jie yra visada budrūs,

jie taip pat gretai ir efektyviai
priima sprendimus,

vadovaudamiesi intuicija bei emocijomis.

Mes atradome,
kad šie bruožai padeda paaiškinti,

kodėl konservatoriams patinka
politinės pokalbių laidos,

kurios aiškiai ir efektyviai
išaiškina grėsmes ir priešus.

Yra labai svarbu,

kad šia polinkiai nėra absoliutūs,

jie nėra pastovūs.

Yra liberalų, stebinčių grėsmes,

bei konservatorių, pakančių nežinomumui.

Išties, Pydžėjaus politinės pažiūros

nelabai skiriasi nuo Majko pažiūrų.

Saitai tarp psichologijos ir politikos
priklauso nuo konteksto:

kokie žmonės mus supa,
kas vyksta aplink.

Problema yra ta,

kad šiandienos dominuojantis kontekstas

politikoje bei žinasklaidoje

nori, kad šie skirtumai būtų absoliutūs,

kad jie būtų sustiprinti

ir net paversti ginklais.

Dėl valdžios ir dėl pelno

kai kurie politikai ir žiniasklaidininkai
nori, kad tikėtume,

kad žmonės, žiūrintys į pasaulį
kitaip nei mes –

Majkai ir Pydžėjai –

yra pavojingi.

Ir socialiniai tinklai naudoja algoritmus
ir tikslingas, skaldančias žinutes,

kad pateiktų jas mums

tuo formatu, kuris mums patinka.

Žinutes apie politiką, kultūrą, ir rasę.

Ir mes kas dieną matome
niokojantį šių žinučių poveikį.

Pikti amerikiečiai,
bijantys kitų pažiūrų atstovų.

Kaltinimai, kas kita pusė
naikinana Ameriką.

Bet sustokime ir pagalvokime truputį.

Kas būtų, jei šie skirtumai
niekada nebūtų sukiršinti?

Liberalų polinkis į atvirumą bei lankstumą

padeda mums susidoroti su neaiškumais

ir taip leidžia mums tirti naujus kelius
link naujoviškumo ir kūrybingumo –

link mokslinių atradimų.

Pagalvokit apie tokius dalykus
kaip kelionės į kosmosą ar vaistai nuo ligų

bei meną, vaizduojantį ir įsivaizduojantį
geresnį pasaulį.

O konservatorių polinkis
į budrumą bei saugumą

ir tradicijas

skatina mus daryti

tai, ką reikia daryti,

dėl mūsų pačių saugumo bei stabilumo.

Pagalvokite apie saugumą,
teikiamą mums mūsų karinių pajėgų,

arba apie mūsų bankų sistemos saugumą.

Arba apie stabilumą,

teikiamą demokratijos institucijų,
pvz. prisiekusiųjų teismo,

arba kultūrines tradicijas,
pvz. liepos ketvirtosios fejerverkus.

Kas jeigu tikroji grėsmė
visuomenei ir demokratijai

ateina ne iš tos, kitosios pusės?

Kas jeigu tikroji grėsmė –
tai politinis ir informacinis elitas,

kuris nori, kad mes galvotume,

kad be tų, kitų žmonių būtų geriau,

ir kuris išnaudoja tuos skirtumus,
kad gautų sau

finansinių bei politinių privalumų.

Majkas ir Pydžėjus
sąveikavo su pasauliu skirtingai,

bet tie skirtingi požiūriai
vis dar kasdien praturtina mano gyvenimą.

Užuot leisdami
politiniam ir informaciniam kontekstui

teigti, kad manantys kitaip yra priešai,

ir mus įtikinti, kad taip ir yra,

o ką jeigu patys sukurtume kontekstą?

Tikri žmonės, bendraujantys
su kitais tikrais žmonėmis,

vertinantys šiuos du požiūrius
už tai, kas jie tikrai yra:

dovanos, būtinos tam, kad mes visi
išgyventume ir klestėtume kartu.

Ačiū.