Kodėl pergalė ne visada reiškia sėkmę?

Valorie Kondos Field puikiai išmano, kaip laimėti. Ilgametė Kalifornijos universiteto moterų gimnastikos komandos trenerė laimėjo daugybę titulų ir yra žinoma dėl lyderės savybių. Šioje įkvepiančioje, visiškai atviroje ir ,kartais, širdį spaudžiančioje kalboje, ji dalinasi savo paslaptimi į sėkmę. Užuomina: tai neturi nieko bendro su „pergale“.

Visiems Jums turiu klausimą.

Pasiruošę?

Ar visada laimėjimas yra sėkmė?

(Šnabždesys)

Ak.

(Juokas)

Na, gerai.

Neseniai pasitraukiau iš UCLA universiteto

moterų gimnastikos komandos
vyriausiosios trenerės pareigų,

kurias vykdžiau 29 metus.

(Plojimai)

Ačiū.

Per visus tuos metus

pasiekėme daug pergalių.

Laimėjome septynis nacionalinius titulus,

buvau įtraukta į UCLA universiteto
Atletikos šlovės muziejų,

Ramiojo vandenyno konferencija

išrinko mane amžiaus trenere.

(Plojimai)

Pergalės yra labai, labai,

labai, labai smagu.

(Juokas)

Bet aš čia tam,
kad pasidalinčiau savo mintimi:

pergalės ne visada reiškia sėkmę.

Visoje Amerikoje ir visame pasaulyje

išgyvename laimėjimo
bet kokia kaina kultūros,

kurią patys sukūrėme, krizę.

Mūsų mokyklose,

versle, politikoje,

laimėjimas bet kokia kaina tapo įprastu.

Mes, visuomenė,

šloviname piramidės viršūnėje
esančius žmones.

Demonstratyviai plojame tiems,

kurie laimi čempionatus, rinkimus,
apdovanojimus.

Tačiau liūdna, kad ganėtinai dažnai,

tie žmonės palieka savo darbus

kaip psichologiškai sužaloti asmenys.

Deja, mokydamiesi dešimtukais,

vaikai palieka savo mokyklas sužaloti.

Apdovanojimais ir medaliais
apdovanoti sportininkai

dažnai savo komandas palieka sužaloti:

emociškai, psichologiškai,
ne tik fiziškai.

Gaudami didelį uždarbį, darbuotojai
palieka darbą sužaloti.

Mes labai susikoncentravome
ties galutiniu rezultatu

ir kai galutinis rezultatas yra pergalė,

žmogiškasis pergalės faktorius

ir patirtas skausmas -

dažnai yra nustumiami į šalį.

Todėl skelbiu pertraukėlę

Pertraukėlė.

Mums reikia iš naujo apibrėžti,
kas yra sėkmė.

Tikroji sėkmė yra išugdyti čempionus
realiame gyvenime,

nesvarbu ar laimės, ar ne.

(Plojimai)

Tikroji sėkmė - išugdyti
čempioną gyvenimui,

ne savo komandai,

ne verslui,

ir, liūdna, bet ne teisei
puikuotis kalėdinėmis atvirutėmis.

Atsiprašau.

Taigi, kaip tai galime padaryti?

Pirmiausia, gali nusakyti
savo kelią į pergalę,

bet negalite nusakyti kelio į sėkmę.

Leiskite nukeliauti atgal į 1990 metus,
kai buvau paskirta

UCLA universiteto moterų gimnastikos
komandos vyr. trenere.

Noriu jums prisipažinti,
kad niekada nelankiau gimnastikos.

Užaugau baleto pasaulyje.

Niekada nepersiverčiau šonu

ir aš negalėčiau Jūsų to išmokyti.

(Juokas)

Liūdna, bet tai tiesa.

Ir aš nieko neišmaniau,
kaip ugdyti komandą.

Geriausia, ką galėjau padaryti,
tai kopijuoti laiminčius trenerius.

Taip pat ėmiau griežtai kalbėti,

tapau griežtų pažiūrų, negailestinga,

nesupratinga,

atvirai kritikuojanti, neturinti empatijos

ir kartais aiškiai bloga.

Elgiausi lyg trenerė,

kuri galvoja apie viena - pergalę.

Pirmieji keleri metai trenerės kėdėje

buvo labai blogi
ir po kelerių metų

griežto treniravimo,

komanda paprašė sušaukti susirinkimą.

Na, mėgstu komandos susitikimus:

„Valio!
Komandos susirinkimas!“

Dvi ištisas valandas
jie teikė pavyzdžius,

kaip mano arogancija skaudina ir žemina.

Taip, liūdna.

Jie man paaiškino,

norintys, kad juos palaikytų,

o ne menkintų.

Nori būti treniruojami, o ne gniuždomi.

Jie norėjo, kad juos motyvuotų,

o ne spaustų ir šaipytųsi.

Tai buvo mano pertraukėlė

ir aš nusprendžiau keistis.

Buvimas kategorišku diktatoriumi

gali ugdyti nuolankius, gerus kareivėlius,

bet tai neišugdys čempionų
realiame gyvenime.

Žymiai lengviau,
bet kuriame žingsnyje,

vadovauti ir nurodinėti

nei iš tikrųjų išsiaiškinti

kaip motyvuoti žmones
tapti geresniais.

To priežastis mes visi žinome:

ilgai užtrunka, kol

motyvacija įsišaknija.

Bet kai tai įvyksta

tai padeda ugdyti charakterį

ir keičia gyvenimą.

Suvokiau, kad studentus-atletus

turiu ugdyti kaip asmenybes,

ne tik kaip laiminčius atletus.

Taigi, mano sėkmės suvokimas pasikeitė:

koncentravimąsi į pergales pakeitė

treniravimo filosofijos kūrimas

kuri padėtų sporto pagalba
ugdyti čempionus realiame gyvenime.

Žinojau, jei tai gerai atliksiu,

čempionų mentalitetas
persikels ant varžybų kilimo.

Ir tai įvyko.

Svarbiausia buvo kantrybės pagalba

išugdyti pasitikėjimą,

pagarba grįstą atvirumą

ir atsakomybę -

visus komponentus,
sudarančius tvirtą meilę.

Kalbant apie tvirtą meilę,

Katelyn Ohashi - puikus to pavyzdys.

Jūs turbūt matėte jos laisvąją programą.

Vaizdo įrašas turi jau daugiau
nei 150 milijonų peržiūrų.

Išvada ta, kad jos pasirodymas
yra tikras džiaugsmas.

Tačiau, į UCLA ji atvyko fiziškai,
psichologiškai, dvasiškai palūžusi.

Ji užaugo stereotipiškame,

labai aukšto lygio sportininkų
pasaulyje ir buvo palūžusi.

Pirmaisiais metais universitete,

jos vidinis maištininkas
jautėsi pakankamai gerai,

iki tol, kol ji nebesugebėjo
lankyti gimnastikos

ir jai reikėjo pagalbos.

Niekada nepamiršiu komandos susirinkimo,

kuris įvyko pirmųjų
jos mokymosi metų viduryje.

Jame dalyvavo visa komanda, treneriai,
aptarnaujantysis personalas,

sporto psichologas

ir Katelyn labai aiškiai,
be jokių pasiteisinimų pasakė:

„Aš tiesiog nebenoriu siekti aukštumų“

Jaučiausi lyg gavusi smūgį.

Pirmoji mintis buvo:

"Tai kokio velnio tau
skirsiu stipendiją?

Tai buvo gana sarkastiška mintis,
ir laimei to nepasakiau garsiai,

nes tuomet aš suvokiau.

Katelyn neėmė nekęsti gimnastikos.

Ji nekentė visko,
susijusio su pergalėmis.

Katelyn nenorėjo nugalėti,

nes pergalės bet kokia kaina
kainavo jos laimę.

Mano darbas buvo išsiaiškinti,

kaip ją motyvuoti siekti pergalių

ir iš naujo suvokti sėkmę.

Mano entuziazmas pavirto į ryžtą,

kai vieną dieną Katelyn
pažvelgė man į akis ir pasakė:

„Ponia Val, noriu, kad žinotumėte,

kad tai, ką man liepiate daryti,
aš darau viską atvirkščiai.“

(Juokas)

Taip, Katelyn, iššūkis priimtas. Gerai.

(Juokas)

Dar vienas įrodymas, kad liepimas nepadės.

Taigi aš ėmiausi skaudaus ir lėto

pasitikėjimo ugdymo proceso,

jai parodant, kad pirmiausia
ir svarbiausia,

kad ji man rūpi kaip žmogus, asmenybė.

Dalis strategijos - apie gimnastiką
su ja kalbėti tik sporto salėje.

Už salės ribų kalbėjome apie visa kita:

mokyklą, vaikinus, šeimą,
draugus, pomėgius.

Paskatinau ją ieškoti dalykų, kurie jai
teikia džiaugsmą už sporto salės ribų.

Buvo labai smagu savo akimis matyti

Katelyn Ohashi augimo procesą.

Šio proceso dėka,

ji iš naujo atrado meilę sau

ir savivertę.

Ir pamažu ji sugebėjo tą
džiaugsmą sugrąžinti

ir į gimnastiką.

Ji laimėjo NCAA laisvąją programą,

padėjo komandai laimėti
2018 metų studentų čempionatą.

Taigi...

Ačiū.

(Plojimai)

Taigi, pagalvokime apie Katelyn
Ohashis jūsų gyvenime.

Pagalvokime apie jūsų globojamus
ir mokomus žmones.

Ką sakote savo vaikams važiuodami namo?

Tai svarbiau,

nei jūs įsivaizduojate.

Koncentruojatės į galutinį rezultatą,

ar šį laiką džiaugsmingai išnaudojate

padėti savo vaikui užaugti čempionu?

Labai paprasta:
suvoksite,

kad koncentruojatės
į galutinį rezultatą,

jei klausiate apie rezultatą.

„Ar laimėjai?“

„Kiek taškų pelnei?“

„Ar gavai dešimtuką?“

Jei tikrai esate motyvuotas padėti
savo vaikui užaugti čempionu,

jo klausite apie patirtį

ir procesą, pavyzdžiui

"Ką šiandien išmokai?"

"Ar padėjai komandos draugui?"

Ir mano mėgstamiausias klausimas,

"Ar supratai, kaip labai sunkiai dirbant,
gerai praleisti laiką? "

Ir tuomet, svarbu būti ramiai

ir išklausyti atsakymą.

Tikiu, kad viena iš didžiausių dovanų,
kurią galime duoti kitam žmogui,

tai nutildyti savo mintis

nuo būtinybės būti teisingoms

ar suformuluoti teisingą atsakymą,

ir atidžiai klausytis
kai kalbama.

Nutildydami savo mintis,

iš tikrųjų išgirstame
savo baimes ir kompleksus

ir tai gali mums padėti suformuluoti

aiškesnį ir empatiškesnį atsakymą.

Kyla Ross, dar viena mūsų auklėtinių,

viena geriausių gimnasčių
sporto istorijoje.

Ji vienintelė yra iškovojusi tris titulus:

ji šalies,

pasaulio ir

Olimpinė čempionė.

Ji taip pat nemėgsta beprasmių pokalbių,

tai šiek tiek nustebau,
kai ji pasirodė mano kabinete,

atsisėdo ant sofos

ir tiesiog pradėjo kalbėti:

pirmiausia apie studijas,

apie mokyklą,

vėliau apie viską, kas jai šovė į galvą.

Vidinis balsas man šnabždėjo,

kad ji apie kažką rimtai mąstė

ir jei aš ramiai klausysiu

ir duosiu pakankamai laiko,

ji pasakys.

Ir tai įvyko.

Tai buvo pirmas kartas, kai Kyla pasakė,

kad prie jos seksualiai
priekabiavo Larry Nassar,

buvęs JAV gimnastikos komandos gydytojas,

vėliau nuteistas už gimnasčių
seksualinę prievartą.

Kyla žengė pirmyn

ir prisijungė prie Nassar aukų armijos,

kuri dalinosi savo istorijomis

ir savo balsu siekė teigiamų
pokyčių pasaulyje.

Jaučiau, kad tuo metu buvo ypač svarbu

užtikrinti saugią aplinką
Kylai ir visai komandai.

Todėl ryžausi apie tai kalbėti
keliuose komandos susirinkimuose.

Vėliau tais pačiais metais
laimėjome šalies čempionatą

ir po to, Kyla atėjo pas mane
ir pasakė,

kodėl, jos nuomone, mes laimėjome.

Tai įvyko todėl, kad ji
prabilo apie problemą,

tragediją, ne tik sukrėtusią visą pasaulį,

tačiau taip pat leidusią atskleisti tiesą

bei jos draugų,

komandos narių patirtį.

Kaip sakė Kyla,

„Ponia Val, sezono eigoje aš jaučiausi vis užtikrinčiau

ir kai pirmenybėse žengiau ant kilimo,
jaučiausi nenugalima.

Tiesiog,

(Plojimai)

Tiesiog dėl to, kad ji buvo išgirsta.

Mes, tėvai, treneriai,

lyderiai

nebegalime vadovauti manydami,

kad pergalė yra vienintelis
sėkmės matas,

mūsų ego yra svarbiausia,

nes įrodyta,

kad tas procesas žaloja žmones.

Aš tikrai žinau,

kad visiškai įmanoma ugdyti

ir treniruoti tikrus gyvenimo čempionus

kiekviename žingsnyje,

nežalojant žmogaus sielos.

(Plojimai)

Tai prasideda apibrėžiant sau

ir jūsų auklėtiniams, kas yra sėkmė

ir tuomet nuosekliai stebint

ar veiksmai atitinka jūsų tikslus.

Tam tikra prasme visi esame treneriai.

Visi esame atsakingi

už realiam gyvenimui ugdomus čempionus.

Tai yra tikroji sėkmė

ir atletikos pasaulyje,

tai yra naudinga visiems.

Ačiū.