Ar akimirkos fiksavimas neleidžia mėgautis patirtimi?

Kai matome kažką nuostabaus, daugelis iš mūsų instinktyviai išsitraukiame telefonus ir fotografuojame. Ar ši visko fotografavimo manija paveikia mūsų patirtis? Savo apmąstančioje kalboje Erin Sullivan svarsto, kaip tapimas sąmoningesne darant nuotraukas jai padėjo labiau džiaugtis akimirka, ir kaip tai gali padėti jums padaryti tą patį.

Kokia yra pati gražiausia vieta,
kurioje kada nors buvote?

Kai ten buvote,
ar fotografavote?

Štai vieta, kuri yra mano sąrašo viršuje –

tai Mesa arka,
Kanjonų nacionaliniame parke, Jutoje,

saulei kylant.

Tai Pueblo indėnų, jutų,

paijutų ir navahų gyvenvietė.

Kai esate ten,

ta vieta yra tiesiog nuostabi.

Saulėtekis apšviečia
arkos apačią oranžine spalva,

o už jos matote kalveles,
debesis ir uolas.

Tačiau, mano nuotraukoje nematote

trisdešimties taip pat fotografuojančių
žmonių už manęs.

Ir tai – tik labiausiai pasiryžusieji,
atvykę dėl saulėtekių, ar ne?

Kai apie tai pagalvoji,

šimtai, net tūkstančiai Mesa arkos kadrų
yra užfiksuojami kiekvieną savaitę.

Dalinuosi savo nuotraukomis
„Instagram“ paskyroje jau daug metų,

ir tapo įdomu, net juokinga,

kiek panašių nuotraukų
iš tų pačių vietų,

pradėjau matyti internete.

Ir aš buvau to dalis.

Todėl pradėjau svarstyti:

Kodėl mes fotografuojame?

Kartais aplankau populiarų monumentą,

tai – Pasakos vingis Arizonoje,

ir matau žmones
su telefonais ir fotoaparatais

padarančius nuotrauką

ir iškart po to grįžtančius atgal
į automobilius ar tako pradžią.

Kartais atrodo,
kad mes nesuprantame

kelionės į šią vietą
ir jos patyrimo patiems,

ar tiesiog pamatymo savo akimis, esmės.

Kai fotografuoju,

pastebiu mažiausias detales:

kalnų šviesos sluoksnius,

kai ji išblėsta dienos pabaigoje;

formas, kurias gamta
taip meistriškai sukuria –

abstrakčias, bet visiškai tobulas.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti mąstydama
apie šios planetos subtilybes

ir kaip aš apie tai jaučiuosi.

Fotografuoti šios planetos
grožį ir sudėtingumą

man yra tas pats,
kaip fotografuoti žmogų, kurį myliu.

Ir kai fotografuoju

turiu galvoti, ką noriu tuo pasakyti.

Turiu paklausti savęs,
kokį jausmą noriu sukelti.

Kai bendrauji vaizdais,

svarbūs visi kūrybiniai pasirinkimai.

Kartais noriu pasidalinti savo vaizdais,

o kai kada juos pasilieku tik sau.

Šiuo metu vedu žiniatinklio serialą
apie gamtos ateitį

ir viename iš epizodų
norėjome patyrinėti

fotografijos ir lauko erdvių santykį.

Sužinojau apie Kristin Diehl ir jos kolegų

Pietų Kalifornijos universitete tyrimą.

Jie tyrinėjo nuotraukų darymo
efektus pasitenkinimo lygiui.

Jie išsiaiškino, kad kai esame už kameros,

kai mes esame tie, kurie fotografuoja,

mes labiau mėgaujamės patirtimi.

Bet tai ne visada buvo tiesa.

Jei žmonės fotografuodavo
vien dėl noro pasidalinti nuotrauka,

malonumas nuo to nepadidėjo,

nes jie to nedarydavo sau.

Todėl svarbų išskirti:

fotografija gali sustiprinti jūsų patirtį,

jei tai darote sąmoningai.

Svarbiausia – nuotraukos tiklas.

Kaip fotografė,
aš turėjau paklausti savęs:

kada man naudinga
išsitraukti fotoaparatą,

ir kada turiu jį tiesiog paslėpti?

Kelionėje į Aliaską turėjau galimybę
fotografuoti Aliaskos ruduosius lokius.

Valtyje buvau su kitais
keturiais fotografais,

ir mums visiems užėmė kvapą

tuo pat metu,

esant taip arti šių gyvūnų.

Tai emocinė patirtis.

Būti akis į akį su šiais gyvūnais
suteikė man ryšio jausmą,

kurio neišsakysi žodžiais,

ir kamera, kurią turėjau su savimi
tuo metu sustiprino šį jausmą.

Visi kartu mes kūrėme individualiai,
bet taip pat būtent tą akimirką,

buvome kartu su gamta ir vienas kitu.

Aš taip aiškiai prisimenu

fotografuojant vandens lašelius
ir judesį lokiams plaukiant,

ir mielus lokiukus sekančius savo motinas.

Ši grupė ir aš amžinai
saugosime šią patirtį

ir nuotraukas, į kurias pasižiūrėti

galėsime vėl ir vėl,

ir būtent fotografija
mums leido tai patirti.

Kitais kartais aš renkuosi
pamiršti fotoaparatą

ir manau, kad šis pasirinkimas galiausiai
pagerina tiek mano patirtį,

tiek mano darbą.

Neseniai skridau į Tongos salas
Ramiajame vandenyne

paplaukioti su kuprotaisiais banginiais.

Pajutau spaudimą

ir tam tikrą prievolę pasiimti
fotoaparatą su savimi,

kai kartais norėdavau
išgyventi tik gryną patirtį.

O patirtis yra tikrai nuostabi.

Kalbu apie buvimą vandenyje

su smalsiu mašinos dydžio jaunikliu,

kol esi apsuptas aplink plaukiojančių,
lyg blizgučiai, dalelių,

o mama gracingai plaukia žemiau tavęs.

Žinoma, buvo kartų,
kai fotoaparatą pasiimdavau su savimi

ir tai buvo taip pat nepaprasta.

Bet įranga yra gan didelė.

Tai tarsi ši didelė dėžė.
Štai kaip tai atrodo.

Ši įranga tarp manęs ir banginių,

kartais jautėsi tarsi blokas
tarp manęs ir realybės.

Ar yra skirtumas,
kai vietoj įrangos tėra jūsų telefonas?

Pernai lankiausi Uluru,
Centrinėje Australijoje.

kas yra milžiniška uola
iškilusi virš dykumos.

Tai yra šventė žemė Anangu genčiai,

kurie yra aborigenai iš šios srities

ir tikrieji šios žemės savininkai.

Yra tam tikrų vietų Uluru, kurių negalima
nufotografuoti profesionaliai,

nes jos kultūriškai jautrios,

prilygstančios Anangu
religiniams tekstams.

Taigi dėl to, dauguma mano nuotraukų
yra padarytos arba iš toli, kaip ši,

arba iš konkrečių kampų parke.

Galima sakyti, jog kai kurie iš pačių
įdomiausių ir gražiausių vaizdų Uluru

yra užfiksuoti šiose jautriose vietose,

bet prašymas jų nefiksuoti yra
aiškus ir tiesioginis kvietimas

sužinoti daugiau apie žemę,
jos svarbą ir jos žmones.

Ar tai nėra tai,
ką mes ir turėtume daryti?

Todėl mano visitas Uluru
greitai tapo ne apie mane,

bet apie susijungimą su vieta.

Ironiška ir nekeista,

bet aš supratau, kad dalyvavimas ir ryšys

taip pat padeda sukurti
įtikinamesnius vaizdus.

Turbūt mes visi
įvardijame socialinius tinklus

kaip gerą vietą dalintis
mūsų kelionių ir gyvenimo vaizdais.

Mes dalijamės ne tik pasauliu,
kurį jau matėme,

bet taip pat ir mūsų
kasdienybės patirtimis.

O jeigu suteikiame
savo nuotraukoms tikslą,

tuomet, tikėtina,
sąmoningai jomis dalijamės.

Leidimas žmonėms matyti mano
istorijos dalis ir perspektyvą internete

priminė man, kad nesu viena.

Tai padėjo man rasti paramą ir bendruomenę

kur galiu suteikti paramą kitiems.

Noriu pabrėžti:

Aš nebandau jūsų atkalbėti
nuo fotografavimo.

Net jei ir tūkstančiai žmonių
buvo tam tikroje vietoje

ir padarė tam tikrą nuotrauką,

aš taip pat jus skatinu išeiti ir kurti.

Pasauliui reikia visų nuomonių
ir perspektyvų.

jūsų – taip pat.

Ką mėginu jums parodyti,
tai kad telefonas ar fotoaparatas

neturi visada likti nuošalyje.

Aš noriu jus paskatinti

padėti juos į šalį, tik akimirkai,

akimirkai jums.

Taigi grįžkime prie Mesa arkos,

pasižiūrėti į oranžine spalva
apšviestą uolą

ir į žavingus mėlynus sluoksnius fone.

Kas, jei kitą kartą kai būsite
kur nors, kur nuostabu,

ir negalėsite pasiimti savo
fotoaparato ar telefono?

Kas, jeigu jums iš viso
nebūtų leista daryti nuotraukų?

Ar jaustumėtės apriboti?

Ar labiau atsipalaidavę?

Tad ką galime padaryti?

Kitą kartą pajutę impulsą
išsitraukti savo fotoaparatą ar telefoną,

ar, mano atveju, kai suvokiate
kad jau juos ištraukėte

(Juokas)

Pirma: sustokite.

Palaukite.

Giliai įkvėpkite.

Pažvelkite aplink. Ką pastebite?

Ar išgyvenate šį momentą su kuo nors kitu?

Atminkite, kad ši
akimirka įvyksta tik kartą.

Fotografija gali būti
gražios patirties dalis.

Tik neleiskite jai tapti bloku
tarp jūsų ir realybės.

Būkite samoningi,

ir nepraraskite gražaus bei
nepakeičiamo prisiminimo,

tik todėl, kad buvote pernelyg
susikoncentravę gaudydami kadrą.

Ačiū jums.

(Plojimai)

Daugiau kalbų rasite TED.com