Sniegas ant kalno šiąnakt spindi baltai,

Net pėdsakų nematyt.

Vieniša ši karalystė,

Turiu aš ją valdyt.

Viduje siaučia, pučia ledinis vėjas.

Sunku nulaikyti šią naštą man.

Neleisk jų vidun.

Neleisk jiems pamatyt.

Buk tu visada gera, mergyt.

Paslėpk, nejausk, neleisk suprast.

Nors jau vėlu.

Paleiski!

Paleiski!

Negaliu daugiau nulaikyti!

Paleiski!

Paleiski!

Apsisuk, išeik, užtrenk duris.

Man nebesvarbu.

Ką jie sau pamanys.

Tegul siaus sau pūga.

Juk šaltis nesulaikys manęs visai.

Kaip keista čia iš aukštai.

Matyti visus tokius mažus.

Baimė, kurią aš jaučiau ankščiau,

Nepagaus daugiau manęs.

Laikas sužinoti ką aš gebu.

Surast ribas, mest šalin jas.

Klystu ar ne, šalin taisykles.

Juk aš laisva!

Paleiski!

Paleiski!

Aš kartu su vėju ir dangum.

Paleiski!

Paleiski!

Nebematysi manęs verkiant.

Čia aš stoviu, stovėsiu amžinai.

Tegul siaučia pūga.

Valdysiu šią žemę savo šalčiu visuomet.

Mano šalta kristalinė siela sukasi aplink.

Mintys lyg kristalai, viskas dabar aišku.

Aš negrįšiu daugiau, tai liko praeity.

Paleiski!

Paleiski!

Pakilsiu aš kartu aukštai su šia aušra.

Paleiski!

Paleiski!

Tobulos merginos nebėra.

Pagaliau aš čia, aukštai.

Tegul siaučia pūga!

Juk šaltis nesulaikys manęs visai.