William Ury: Kelias nuo "ne" iki "taip"

"Kelias iki Taip" autorius William Ury siūlo elegantišką, paprastą (bet nelengvą) būdą, kaip susitarti netgi pačiose sunkiausiose situacijose - nuo šeimos konfliktų iki, turbūt, Artimųjų Rytų.

Sunkių derybų tema

man primena apie vieną mano mėgstamiausių istorijų

iš Artimųjų Rytų,

apie žmogų, kuris paliko savo trims sūnums 17 kupranugarių.

Pirmam sūnui jis paliko pusę kupranugarių,

antram sūnui jis patiko trečiąją dalį,

o jauniausiam savo sūnui - devintąją kupranugarių dalį.

Trys sūnūs įsivėlė į diskusiją.

17 nesidalina iš dviejų.

Nesidalina ir iš trijų.

Nesidalina iš devynių.

Broliška atmosfera peraugo į įtampą.

Galiausiai, nevilties apimti,

jie nuėjo pasikonsultuoti su išmintinga moterimi.

Išmintinga moteris ilgai galvojo apie jų problemą,

galiausiai grįžo ir tarė,

"Aš nežinau, ar galiu jums padėti,

bet jeigu norite, galite paimti mano kupranugarį."

Taigi dabar jie turėjo 18 kupranugarių.

Pirmas sūnus pasiėmė savo pusę - 18 padalinta iš dviejų yra 9.

Sekantis sūnus pasiėmė savo trečdalį - viena trečioji nuo 18 yra 6.

Jauniausias pasiėmė savo devintadalį -

devintoji dalis nuo 18 yra 2.

Gaunasi 17.

Vienas kupranugaris liko.

Ir jie atidavė jį atgal išmintingai moteriai.

(Juokas)

Dabar jeigu Jūs pagalvosite apie šitą istoriją,

manau ji yra panaši

į daugybę sudėtingų derybų, kuriose mes dalyvaujame.

Jos visos prasideda kaip 17 kupranugarių - neįmanoma jų išspręsti.

Ką mes turime padaryti,

tai pažvelgti į tas situacijas iš šono, kaip ta sena išmintinga moteris,

pažvelgti į situaciją naujomis akimis,

ir sugalvoti 18-tą kupranugarį.

To 18-to kupranugario paieškos pasauliniuose konfliktuose

tapo mano gyvenimo aistra.

Galima pasakyti, kad aš matau visą žmoniją kaip tuos tris brolius;

mes visi esame viena šeima.

Mes žinome, kad iš mokslinės pusės,

komunikacijų revoliucijos dėka,

visos pasaulio gentys, visi 15 tūkst. genčių

yra susijusios viena su kita.

Tai didelis šeimyninis susivienijimas.

Bet, kaip ir visi šeimų susibūrimai,

tai ne visada taika ir šviesa.

Iškyla daug konfliktų.

Klausimas yra tai,

kaip mes sprendžiame savo skirtumus?

Kaip mes turime elgtis su mūsų ryškiausiais skirtumais,

atsižvelgiant į žmogiškąjį polinkį konfliktuoti,

ir su žmogiškuoju genijumi,

kuris sukuria masinio naikinimo ginklus?

Štai kur klausimas.

Aš praleidau didžiąją paskutinių trijų dešimtmečių dalį -

beveik keturių -

keliaudamas po pasaulį,

bandydamas dirbti, dalyvaudamas konfliktuose,

pradedant Jugoslavija ir baigiant Artimaisiais Rytais,

Čečėnija ir Venesuela,

kur vyko ir tebevyksta sudėtingiausi konfliktai šioje planetoje,

ir tuomet aš klausdavau savęs šito klausimo.

Aš manau, kad kažkuria prasme suradau

taikos paslaptį.

Ji, beje, yra stebėtinai paprasta.

Ji nėra lengva, bet paprasta.

Ji netgi nėra nauja.

Šita paslaptis gali būti vienas seniausių žmonijos palikimų.

Taikos paslaptis esame mes patys.

Tie, kurie veikia

kaip bendruomenė,

dalyvaujanti konflikte,

ir galinti atlikti konstruktyvią rolę.

Leiskite man papasakoti vieną istoriją, kaip pavyzdį.

Prieš 20 metų aš lankiausi Pietų Afrikoje,

dirbau su to konflikto pusėmis,

ir aš turėjau papildomą mėnesį,

taigi praleidau kurį laiką gyvendamas

kartu su keliomis grupėmis iš San Bušmeno.

Man buvo įdomūs jie patys ir tai, kaip jie sprendžia konfliktus.

Nes vis dėlto visą laiką, kiek jie pamena,

jie buvo medžiotojai ir rinkėjai,

ir gyveno panašiai kaip mūsų protėviai

kokius 99 proc. visos žmonijos istorijos.

Visi vyrai turi nuodingų strėlių, kurias naudoja medžioklei -

jos yra mirtinos.

Taigi, kaip jie sprendžia iškilusius konfliktus?

Aš sužinojau, kad

kai tik šiose bendruomenėse išauga įtampa,

kas nors paslepia nuodingas strėles krūmynuose,

tuomet visi susėda ratu

ir kalbasi, kalbasi, kalbasi.

Tai gali užtrukti dvi, tris, keturias dienas,

bet jie nesiilsi,

kol nesuranda sprendimo,

ar dar geriau - susitaikymo.

Jeigu pykčiai dar išlieka nenumalšinti,

jie išsiunčia kurį nors aplankyti savo giminaičių

ir atvėsti.

Tokia sistema,

mano manymu, yra tokia sistema, kurios dėka mes iki šiol esame gyvi,

turint galvoje visas žmogiškąsias tendencijas.

Aš vadinu šią sistemą trečiąja puse.

Ne jeigu pagalvosite apie tai,

kaskart, kai mes galvojame apie konfliktą,

jame visada būna dvi pusės.

Pavyzdžiui, arabai prieš izraeliečius, darbuotojai prieš vadovybę,

vyras prieš žmoną, Respublikonai prieš Demokratus,

bet mes dažnai nematome,

kad visada yra ir trečioji šalis.

O trečioji konflikto šalis esame mes,

supanti bendruomenė,

draugai, sąjungininkai,

šeimos nariai, kaimynai.

Ir mes visi galime atlikti labai konstruktyvų vaidmenį.

Turbūt fundamentaliausias būdas,

kaip trečioji šalis gali padėti,

yra priminti kitoms šalims, apie ką iš tikrųjų eina kalba.

Vaikų labui, šeimos labui,

bendruomenės labui, ateities labui

nustokime pyktis ir pradėkime kalbėtis.

Nes kai mes esame

įsivėlę į konfliktą,

labai lengva prarasti blaivų protą.

Ir labai lengva reaguoti.

Žmonės yra reaguojančios mašinos.

Kaip sakoma,

kai esi piktas, pasakysi pačią geriausią kalbą,

dėl kurios gailėsiesi.

Taigi, trečioji šalis mums apie tai primena.

Trečioji šalis padeda mums išeiti į balkoną,

kas yra metafora stebėjimui iš šalies,

kur mes galime išlaikyti savo dėmesį tikslui.

Leiskite man papasakoti istoriją apie mano paties derybų patirtį.

Prieš keletą metų aš buvau tarpininku

vienose labai sunkiose derybose

tarp Rusijos

ir Čečėnijos lyderių.

Kaip žinote, vyko karas.

Ir mes susitikome Hagoje,

Taikos Rūmuose,

tame pačiame kambaryje, kur vyko tribunolas

dėl Jugoslavijos karinių nusikaltimų.

Derybos prasidėjo gana sunkiai,

kai Čečėnijos viceprezidentas

pradėjo rodyti į rusų pusę ir tarė:

"Jūs turite pasilikti sėdėti savo vietose,

nes jūs dalyvausite teismo procese dėl karo nusikaltimų."

Ir jis tęsė... O po to atsisuko į mane ir pasakė,

"Jūs esate amerikietis.

Pažvelkite ką jūs, amerikiečiai, darote Puerto Rike."

Man sukilo emocijos: "Puerto Rikas? Ką aš žinau apie Puerto Riką?"

Aš pradėjau reaguoti,

bet tada aš prisiminiau, kad reikia "išeiti į balkoną".

Kai jis nutilo,

visi pažvelgė į mane laukdami reakcijos,

ir aš sugebėjau, iš "balkono perspektyvos", padėkoti jam už pastabas

bei tariau, "Aš vertinu jūsų kritiką mano šalies atžvilgiu

ir priimu tai kaip mūsų draugystės ženklą,

o draugai gali atvirai kalbėtis.

Mes čia susirinkome ne tam, kad kalbėtume apie Puerto Riką ar praeitį.

Mes čia esame tam, kad surastume būdą,

kaip sustabdyti kančias ir kraujo praliejimą Čečėnijoje."

Diskusija vėl sugrįžo į savo vėžes.

Štai toks yra trečiosios šalies vaidmuo -

padėti kitoms šalims "nueiti į balkoną".

Dabar leiskite pereiti prie konflikto,

kuris laikomas pačiu sudėtingiausiu

ar pačiu beviltiškiausiu pasaulyje.

Tai Artimieji Rytai.

Klausimas skamba taip: kur ten yra trečioji šalis?

Kaip išvis įmanoma šioje situacijoje "išeiti į balkoną"?

Aš neapsimetinėsiu, jog turiu atsakymą,

kaip išspręsti Artimųjų Rytų konfliktą,

bet man atrodo, kad žinau pirmą žingsnį,

pirmą žingsnį tiesiogine prasme,

tokį, kurį kiekvienas iš mūsų, kaip trečioji šalis, galėtume žengti.

Leiskite paklausti jūsų.

Kiek iš jūsų

paskutiniaisiais metais

nors kartą jaudinotės dėl Artimųjų Rytų

ir galvojote, ką galima būtų padaryti.

Tiesiog iš smalsumo, kiek iš jūsų?

Gerai, taigi dauguma mūsų.

O Artimieji Rytai yra taip toli nuo mūsų.

Kodėl mes skiriame šiam konfliktui tiek daug dėmesio?

Ar tai susiję su mirusiųjų skaičiumi?

Žymiai daugiau žmonių miršta

Afrikos konfliktuose negu Artimuosiuose Rytuose.

Ne, taip yra dėl pačios istorijos,

nes mes jaučiamės asmeniškai paliesti

šitos istorijos.

Nesvarbu, ar esame krikščionys, musulmonai, ar žydai,

ar esame religingi ar ne,

mes jaučiame, kad esame to dalis.

Istorijos yra svarbios. Aš žinau tai, kaip antropologas.

Istorijos ar pasakojimai yra tai, kaip mes perduodame žinias.

Jie suteikia mūsų gyvenimui reikšmę.

Štai ką mes pasakojame čia, TED, mes pasakojame istorijas.

Jos yra raktas.

Ir mano klausimas būtų:

gerai, pasistenkime sutvarkyti

Artimųjų Rytų politiką,

bet tuo pačiu pažvelkime į pačią istoriją.

Pasistenkime atsekti, nuo ko viskas prasidėjo.

Pažvelkime, ar įmanoma būtų ten pridėti trečiąją šalį.

Ką tai reikštų? Kokia ten istorija?

Dabar, kaip antropologai, mes žinome,

kad kiekviena kultūra turi savo pradžios istoriją.

Kokia gi to pradmens istorija Artimuosiuose Rytuose?

Trumpai tariant, ji yra tokia:

prieš 4 tūkstančius metų žmogus kartu su savo šeima

keliavo per Artimuosius Rytus,

ir nuo tada pasaulis pasikeitė.

Tas žmogus, aišku,

buvo Abraomas.

Ir tai, už ką jis kovojo, buvo vienybė,

šeimos vienybė.

Jis yra visų mūsų tėvas.

Bet kalba eina ne tik apie tai, už ką jis kovojo, bet apie tai, kokia buvo jo misija.

Jo pagrindinė misija buvo taipogi vienybė,

tarpusavio ryšiai ir visuotinė vienybė.

Jo pagrindinė vertybė buvo pagarba

ir gerumas nepažįstamiesiems.

Už tai jis ir yra žinomas, už savo svetingumą.

Taigi tai reiškia, kad

jis yra simbolinė trečioji šalis

Artimuosiuose Rytuose.

Jis yra tas, kuris mums primena,

kad esame didingos visumos dalis.

Kaip jūs galėtumėte --

dabar pagalvokite apie tai sekundėlę.

Šiandien mes susiduriame su terorizmo sukeltomis nelaimėmis.

Kas yra terorizmas?

Terorizmas, trumpai tariant, vyksta tada, kai nekalti žmonės

laikomi priešais ir žudomi tam,

kad sukelti baimę.

Kas yra terorizmo priešingybė?

Tai yra, kai nepažįstamąjį

laikote savo draugu,

kurį pakviečiate į namus tam,

kad skleistumėte ir kurtumėte supratimą,

pagarbą ir meilę.

Taigi, kas atsitinka, kai

mes paimame Abraomo istorija,

kuri yra trečiosios šalies istorija,

kas jeigu tai galėtų būti --

dėl Abraomo svetingumo --

kas jeigu tai galėtų būti atsvara terorizmui?

Kas, jeigu tai galėtų būti vakcina

prieš religinį nepakantumą?

Kaip jūs padėtumėte tai istorijai atgyti?

Dabar neužtenka vien tik papasakoti istoriją --

tai yra veiksminga --

bet žmonės turi patirti tą istoriją.

Jiems turi būti suteikta galimybė ją išgyventi. Kaip jūs tai padarytumėte?

Tai ir buvo mano pamąstymai apie tai, kaip jūs tai padarytumėte.

Ir pirmasis žingnis čia yra štai toks.

Lengviausias būdas tai padaryti

yra išeiti pasivaikščioti.

Pasivaikščioti Abraomo pėdomis.

Atsekti jas.

Nes pasivaikščiojimas turi savyje realią galią.

Kaip antropologas aš žinau, jog vaikščiojimas yra tai, kas mus padarė žmonėmis.

Tai juokinga, bet kai jūs einate,

jūs einate vienas šalia kito

ta pačia kryptimi.

Jeigu aš prieičiau prie jūsų akis į akį

ir štai taip priartėčiau,

jūs pajustumėte grėsmę.

Bet jeigu aš eičiau petys į petį,

netgi liesdamas jūsų petį,

nebūtų jokių problemų.

Kas kariauja pasivaikščiojimo metu?

Štai todėl kai derybos tampa labai sunkios,

žmonės išeina pasivaikščioti į mišką.

Taigi, man į galvą atėjo idėja

sugalvoti taką,

maršrutą --

pagalvokite apie šilko kelią, prisiminkite Apalačių taką --

kuris sektų Abraomo

pėdomis.

Žmonės sako, "Tai neįmanoma, tu nesugebėsi.

Tu negali atsekti Abraomo kelionės. Tai pernelyg nesaugu.

Tau reikėtų kirsti visus tuos pasienius.

Tas kelias eina per 10 skirtingų Artimųjų Rytų šalių,

nes jis visas jas apjungia."

Taigi, mes nagrinėjome šią idėją Harvarde.

Mes viską deramai patikrinome.

Ir prieš kelerius metus mūsų grupė,

susidedanti iš 25 žmonių iš 10 skirtingų šalių,

nusprendė patikrinti, ar galėtume atsekti Abraomo pėdsakus,

pradedant nuo jo gimtojo Urfos miesto

Pietų Turkijoje, Šiaurės Mesopotamijoje.

Tada mes važiavome autobusu ir ėjome pėsčiomis,

kol pasiekėme Haraną,

kur, kaip aprašyta Biblijoje, jis išsiruošia savo kelionei.

Tada mes kirtome Sirijos sieną, atvykome į Alepą,

kuris pasirodo yra pavadintas Abraomo vardu.

Tada mes pasiekėme Damaską,

kurio istorija artimai susijusi su Abraomu.

Tada mes atvykome į Šiaurės Jordaniją

į Jeruzalę,

kur viskas yra apie Abraomą, paskui į Betliejų,

ir galiausiai į vietą, kur jis buvo palaidotas,

į Hebroną.

Taip mes nuėjome kelią nuo jo gimimo iki mirties.

Mes įrodėme, kad tai gali būti padaryta. Ir tai buvo neįtikėtina kelionė.

Leiskite užduoti jums klausimą.

Kiek iš jūsų buvote kada nors tokioje situacijoje,

kai buvote nepažįstamame rajone

arba svetimoje šalyje,

ir visiskai nepažįstamas jums žmogus

prieina ir parodo jums savo gerumą,

galbūt pakviečia pas save namo, duoda jums atsigerti,

pavaišina kava ar pietumis?

Kiek iš jūsų kada nors tai patyrėte?

Tai ir yra

Abraomo kelio esmė.

Štai ką patiri, kai nukeliauji į tuos kaimelius Artimuosiuose Rytuose,

kur tikiesi priešiškumo,

o sulauki neįtikinamiausio svetingumo,

kuris yra susijęs su Abraomo vardu.

"Tėvo Abraomo vardu,

leiskite man pasiūlyti jums maisto."

Mes sužinojome,

kad Abraomas šiems žmonėms nėra tiesiog knygos herojus,

jis gyvas, jis gyva būtybė.

Trumpai tariant

per pastaruosius keletą metų

tūkstančiai žmonių

pradėjo eiti Abraomo keliu

Artimuosiuose Rytuose,

ir mėgautis žmonių svetingumu.

Žmonės pradėjo eiti

Izraelyje ir Palestinoje,

Jordanijoje, Turkijoje, Sirijoje.

Tai yra neįtikėtina patirtis.

Vyrai, moterys, jauni ir seni žmonės --

įdomu, kad daugiau moterų negu vyrų.

Tiems, kurie negali eiti,

kurie negali ten nuvykti dabar,

žmonės pradėjo organizuoti pasivaikščiojimus

miestuose, jų pačių bendruomenėse.

Pavyzdžiui Cincinatyje buvo suorganizuotas ėjimas

nuo bažnyčios iki mečetės ir iki sinagogos,

po kurio visi valgė Abraomo pietus.

Tai buvo Abraomo kelio diena.

Brazilijoje, San Paule, tai tapo kasmetiniu renginiu,

kurio metu tūkstančiai žmonių bėga

virtualų Abaraomo kelią,

ir tai suvienija skirtingas bendruomenes.

Žiniasklaida tai labai mėgsta.

Jie atkreipia į tai dėmesį,

nes tai gerai atrodo

ir tai skleidžia idėją

apie abraomišką svetingumą,

apie gerumą nepažįstamiesiems.

Ir vos prieš kelias savaites

NVR (Nacionalinis viešasis radijas) transliavo istoriją apie tai.

Praeitą mėnesį

apie tai rašė Guardian,

pats Manchester Guardian [britų dienraštis - vert.pastaba] --

apie tai buvo visi du puslapiai.

Jie citavo kaimo gyventoją,

kuris pasakė, "Šitas ėjimas sujungia mus su pasauliu."

Jis pasakė, kad tai buvo lyg šviesa, kuri įžengė į mūsų gyvenimus.

Ji atnešė mums vilties.

Štai, ką tai reiškia.

Bet tai yra ne tik apie psichologiją,

bet ir apie ekonomiką,

nes žmonės eidami leidžia pinigus.

Štai ši moteris vardu Um Ahmad

gyvena šalia šio kelio Šiaurės Jordanijoje.

Ji gyvena skurde.

Ji pusiau akla, jos vyras negali dirbti,

jie turi septynis vaikus.

Bet ji moka gaminti.

Ir ji pradėjo gaminti maistą ėjikų grupėms,

kurios eidavo per jos kaimą ir pietaudavo pas ją namuose.

Jie sėdi ant grindų.

Ji netgi neturi staltiesės.

Ji gamina skaniausią maistą,

kuris kvepia žolelėmis, surinktomis aplinkinėse pievose.

Taip atvykdavo vis daugiau ėjikų.

Ir neseniai ji pradėjo uždirbti pinigų,

kad išlaikytų savo šeimą.

Ji prisipažino mūsų komandai, kad

"Jūs padarėte mane matoma

kaime, kur anksčiau žmonėms buvo gėda

žiūrėti į mane."

Štai toks yra Abraomo kelio potencialas.

Egzistuoja šimtai tokių bendruomenių

Artimuosiuose Rytuose, šalia to kelio.

Iš esmės potencialas yra pakeisti žaidimo taisykles.

O tam, kad būtų pakeistos žaidimo taisyklės, reikia pakeisti kontekstą,

arba tai, kaip mes matome dalykus --

pakeisti kontekstą

iš priešiškumo į svetingumą,

iš terorizmo į turizmą.

Tokiu būdu Abraomo kelias

yra svarbus faktorius.

Leiskite tiesiog parodyti jums vieną dalyką.

Turiu štai čia nedidelę gilę,

kurią pakėliau eidamas keliu

šių metų pradžioje.

Gilė, aišku, yra asocijuojama su ąžuolu --

iš jos išauga ąžuolas,

kuris asocijuojasi su Abraomu.

Kelias dabar yra lyg gilė,

kuri yra savo pradinėje fazėje.

Kaip atrodys ąžuolas?

Kai prisimenu savo vaikystę,

pats gimęs Čikagoje, didžiąją vaikystės dalį

aš praleidau Europoje.

Jeigu jūs būtumėte aplankę

Londono arba Berlyno

griuvėsius 1945 metais,

ir pasakytumėte,

"Po 60 metų

šita vieta bus taiki ir klestinti planetos dalis,"

žmonės apie jus pagalvotų,

jog išsikraustėte iš proto.

Bet jie tai padarė bendro identiteto -- Europos ---

ir bendros ekonomikos dėka.

Mano klausimas būtų, jeigu tai buvo įmanoma padaryti Europoje,

kodėl ne Artimuosiuose Rytuose?

Kodėl gi ne, bendro identiteto dėka --

kuris yra Abraomo istorija --

ir bendros ekonomikos,

kuri remtųsi didžiąja dalimi turizmu, dėka?

Taigi leiskite man padaryti tokią išvadą,

kad per paskutinius 35 metus,

kai dirbau

pavojingiausiuose, sunkiausiuose ir nesukalbamuose

konfliktuose visame pasaulyje,

man dar neteko matyti konflikto,

kuris, mano manymu, negalėtų būti pertvarkytas.

Aišku, tai nėra lengva,

bet tai įmanoma.

Tai buvo padaryta Pietų Afrikoje.

Buvo padaryta Šiaurės Airijoje.

Tai gali būti padaryta bet kur.

Viskas priklauso nuo mūsų.

Viskas priklauso nuo mūsų gebėjimo pasirinkti trečiąją šalį.

Taigi, leiskite pakviesti jus

užimti trečiosios šalies poziciją,

net jei ir mažas žingsnelis.

Greitai bus pertrauka.

Tiesiog prieikite prie ko nors,

kuris priklauso kitai kultūrai ar yra iš kitos šalies,

kitos etninės grupės ar turi kitų skirtumų,

ir pasikalbėkite su jais, išklausykite juos.

Tai ir yra trečiosios pusės veiksmas.

Tai reiškia eiti Abraomo keliu.

Po TED kalbos

kodėl gi nesileisti į TED pasivaikščiojimą?

Galiausiai paliksiu jus

su trimis dalykais.

Pirmas: taikos paslaptis

yra trečioji šalis.

Trečioji šalis esame mes,

kiekvienas iš mūsų

padarydamas tik vieną žingsnį,

gali priartinti pasaulį

arčiau taikos.

Pasak senos afrikietiškos patarlės,

"Kai voratinkliai susijungia,

jie gali sustabdyti netgi liūtą."

Jeigu mes galėsime sujungti

mūsų trečiųjų šalių taikos tinklus,

mes sugebėsime sulaikyti netgi karo liūtą.

Ačiū jums labai.

(Plojimai)