David Griffin pasakoja kaip fotografija sujungia žmones

Žurnalo National Geographic fotografijų redaktorius David Griffin žino fotografijos sugebėjimą sujungti mus su pasauliu. Savo gausiai iliustruotoje kalboje jis pasakoja kaip fotografijos kuria bei perteikia gyvenimiškas istorijas.

Pažvelkime į kelias puikias fotografijas.

Šis darbas tapo žurnalo National Geographic ikona.

Afganistanietės pabėgėlės portretą sukūrė fotografas Steve McCurry.

Žinoma, Harvard Lampoon būtinai sukurs

šios National Geographic parodiją

ir man net baisu pagalvoti, ką jie ruošiasi padaryti šiai nuotraukai.

Ech, piktasis Photoshop`as.

Šioje nuotraukoje fotografas Bruce Dale įamžino reaktyvinio lėktuvo nusileidimą San Franciske.

Jis pritvirtino fotoaparatą ant lėktuvo uodegos.

Štai čia fotografo Sam Abell sukurtas poetinis kadras interpretuojant Tolstojų.

Fotografas Randy Olson įamžino pigmėjus iš Kongo Demokratinės respublikos.

Aš dievinu šį kadrą, nes jis man primena

Edgaro Dega mažosios šokėjos bronzines skulptūras.

Paul Nicklin nufotografavo plaukiantį baltąjį lokį.

Tam, kad baltieji lokiai galėtų keliauti, jiems reikalingas ledas --

jie nėra patys geriausi plaukikai.

O mes puikiai žinome, kas šiuo metu vyksta su ledu.

Šioje fotografijoje įamžinti kupranugariai einantys Rift slėniu Afrikoje.

Fotografijos autorius Chris Johns.

Fotografuota iš viršaus, todėl mes matome kupranugarių šešėlius.

Čia Teksaso fermeris. Fotografijos autorius William Albert Allard.

Nuostabus portretistas.

Čia Jane Goodall ir jos ypatingas ryšys.

Autorius Nick Nichols.

Štai čia David Alan Harvey nufotografavo "muilo" diskoteką Ispanijoje.

Autorius pasakojo, jog šokių aikštelėje vyko

daug keistų dalykų.

Na, bent jau viskas buvo higieniška.

(Juokas)

Štai čia jūros liūtai Australijoje šokantys savo šokius.

Nuotraukos autorius David Doubilet.

Kometa, kurią nufotografavo Dr. Euan Mason.

Ir galiausia Titaniko laivo priekis - be kino žvaigždžių.

Fotografiją sukūrė Emory Kristof.

Fotografija turi galią, atsilaikančią

prieš šiuolaikinės, informacija prisotintos žiniasklaidos srautą,

nes fotografija atkartoja būdą,

kaip mūsų protas "užšaldo" reikšmingas akimirkas.

Štai puikus pavyzdys.

Prieš ketverius metus buvau su sūnumi paplūdimyje

ir aš jį mokiau plaukti

toje palyginus ramioje Delavero pakrantėje.

Akimirkai nusisukau ir mano sūnų pagavo potvynio banga,

kuri pradėjo jį traukti link molo.

Net ir stovėdamas čia ir dabar aš prisimenu tą akimirką,

kaip aš puoliau į vandenį paskui sūnų.

Matau tas akimirkas lėtai slenkančias ir sustingstančias šia tvarka.

Matau uolas štai ten.

Matau bangą, kuri kyla virš jo.

Matau, kaip jis tiesia ranką link manęs

ir matau išgąstį jo veide.

Jis žiūri į mane ir šaukia "Gelbėk mane, tėti."

Aš pagaunu sūnų, banga lūžta virš mūsų.

Mes grįžome į krantą, jis liko sveikas.

Abu buvome šiek tiek išsigandę.

Tačiau tai yra taip vadinamas atminties blyksnis,

kai visos detalės susijungia charakterizuodamos

ne tik patį įvykį, tačiau ir mano emocinį ryšį su juo.

Štai kuo pavirsta fotografija,

kuomet sukuria savitą stiprų ryšį su žiūrovu.

Prisipažinsiu,

praėjusią savaitę apie šį įvykį kalbėjau su Kailu,

sakiau jam, jog ruošiuosi papasakoti šią istoriją.

Sūnus prisipažino: "O taip, aš irgi tai atsimenu.

Prisimenu tą vaizdą,

kaip tu būdamas ant kranto šaukei ant manęs."

(Juokas)

O aš maniau, kad buvau didvyriu.

(Juokas)

Taigi...

tai yra pavyzdinis rinkinys

nuostabių vaizdų, kuriuos užfiksavo geriausi pasaulio fotožurnalistai,

esantys pačioje savo profesijos viršūnėje.

Išskyrus vieną.

Šią nuotrauką padarė Dr. Euan Mason

Naujojoje Zelandijoje praeitais metais.

Ši fotografija buvo pateikta bei išspausdinta National Geographic žurnale.

Praeitais metais į savo tinklalapį įdėjome papildomą dalį "Tavo nuotraukos"

tam, kad kiekvienas galėtų pasiūlyti savo fotografijas publikacijoms žurnale.

Ši dalis susilaukė didelės sėkmės,

įtraukusi visą fotografijos entuziastų bendruomenę.

Šių mėgėjiškų fotografijų kokybė,

kartais būna stulbinanti.

Visa tai matydamas aš įsitikinu,

kad kiekvienas iš mūsų galime sukurti bent vieną ar dvi

nuostabias fotografijas.

Žinoma, jeigu nori būti puikus fotožurnalistas,

tu privalai sugebėti padaryti daugiau nei vieną ar dvi

puikias fotografijas.

Tu privalai sugebėti jas daryti visą laiką.

Tačiau dar svarbiau,

tu privalai mokėti sukurti vaizdinius pasakojimus.

Reikia mokėti papasakoti istoriją.

Taigi, aš noriu su jumis pasidalinti keletu pasakojimų,

kurie, mano manymu, parodo fotografijos gebėjimą pasakoti istorijas.

Fotografas Nick Nichols

keliavo fotografuoti mažo ir menkai pažįstamo

Zakouma gamtos rezervato, esančio Čade.

Pirminis kelionės tikslas buvo nuvykti ten

ir atsivežti klasikinę istoriją apie gyvūnijos rūšių įvairovę

egzotiškoje vietovėje.

Ir štai ką Nick`as nuveikė.

Štai čia yra servalas.

Iš tiesų servalas įamžino save pats,

nes nuotrauka daryta su taip vadinamais fotoaparato spąstais.

Atitinkamoje erdvėje veikia infraraudonieji spinduliai

ir kuomet servalas įžengė į ją, jis save nufotografavo.

Štai čia yra babuinai vandens duobėje.

Nicko automatinis fotoaparatas

padarė tūkstančius tokių nuotraukų.

Taigi Nick`as galų gale turėjo

labai daug babuinų užpakalių fotografijų.

(Juokas)

Štai čia liūtas užkandžiauja vėlai vakare.

Atkreipkite dėmesį, jog išlūžęs vienas liūto dantis.

Krokodilas iš upės ropoja link savo urvo.

Man patinka ta vieta, kurioje matosi,

kaip vanduo laša nuo krokodilo uodegos.

Tačiau pagrindiniai gyvūnai, gyvenantys Zakouma rezervate, yra drambliai.

Tai yra viena didžiausių neliestų kaimenių šioje Afrikos dalyje.

Štai čia nuotrauka, daryta mėnesienoje.

Puikus pavyzdys, kokias galimybes suteikia skaitmeninė fotografija.

Šie drambliai ir yra šios istorijos epicentras.

Nick kartu su tyrėju Dr. Michael Fay

pažymėjo kaimenės vyriausiąją.

Jie pavadino ją Annie bei

pradėjo sekti kiekvieną jos judesį.

Kaimenė buvo saugi rezervato ribose,

nes gyvūnus saugojo pasišventę parko reindžeriai.

Bet kas kartą prasidėjus kasmetinėms liūtims

kaimenė pradėdavo migruoti į ganyklas už parko ribų.

Būtent taip kaimenė pakliūdavo į didelę bėdą.

Už parko ribų apstu brakonierių, kurie

pasiryžę medžioti dramblius vien tik dėl jų dramblio kaulo ilčių.

Kaimenės vadovė, kurią jie sekė,

po keleto savaičių judėjimo pirmyn ir atgal,

apsistojo už parko ribų.

Annie bei dar 20 dramblių buvo nužudyti.

Ir vien tik dėl dramblio kaulo.

Štai čia vienas iš reindžerių.

Jie sugebėjo sučiupti vieną iš brakonierių ir atimti iš jo šį dramblio kaulą.

Jie negalėjo jo palikti ten,

nes tai buvo vis dar vertinga.

Taigi, Nick`as parvežė tokią istoriją,

kuri netilpo į klasikinius rėmus,

rėžiančius tiesiai: "Argi šis pasaulis nėra nuostabus?"

Vietoje to jis sukūrė istoriją, kuri sujaudino mūsų auditoriją.

Vietoje paprasčiausios informacijos apie parką,

jis sukūrė supratimą ir empatiją

ten gyventiems drambliams, reindžeriams ir kitiems veiksniams,

dalyvaujantiems žmogaus ir gamtos konflikte.

O dabar keliaukime į Indiją.

Kartais plačią istoriją galima papasakoti labai glaustai.

Mes stebime tą patį reiškinį, kurį Richard Wurman

nagrinėja Naujojo pasaulio populiacijos projekte.

Pirmą kartą istorijoje

mieste gyvena daugiau žmonių negu kaime.

Tačiau didysis augimas vyksta ne pačiuose miestuose,

bet lūšnynuose aplink juos.

Jonas Bendiksen, labai aktyvus fotografas,

atvyko pas mane ir pasakė:

"Mums būtinai reikia tai aprašyti ir štai mano pasiūlymas:

keliaukime po visą pasaulį ir nufotografuokime kiekvieną pasaulio lūšnyną".

Aš jam atsakiau: "Na, tai gali būti per daug ambicinga, turint tik tokį biudžetą kaip mūsų".

Taigi vietoje to,

kad keliautume ir sukurtume

tai, ką galima vadinti apžvalgine istorija,

kuomet pamatai visko po truputį,

mes nusiuntėme Joną į Dharavi,

kuris yra Indijos miesto Mumbajaus dalis,

ir leidome jam ten pagyventi ir pajusti

šios tikrai didelės miesto dalies širdį ir sielą.

Jonas nepažvelgė tiesiog paviršutiniškai

į siaubingas gyvenimo sąlygas tokiose vietose.

Jis pamatė, kad tai yra gyva, kvėpuojanti ir reikšminga

visos miesto teritorijos dalis.

Sukoncentravęs dėmesį į vieną vietą

Jonas pajuto sielą ir ištvermingą žmonių dvasią,

slypinčią šioje bendruomenėje.

Ir jis tai atliko labai gražiai.

Visgi kartais vienintelis būdas papasakoti istoriją yra provokuojančios nuotraukos.

Mes sujungėme į grupę povandeninės fotografijos specialistą Brian Skerry

ir fotožurnalistą Randy Olson,

kad jie įamžintų mažėjantį žuvies kiekį pasaulyje.

Mes ne vieninteliai, kurie pradėjo domėtis šia problema,

tačiau Briano ir Randy sukurtos fotografijos yra

vienos iš geriausiai vaizduojančių, kaip besaikė

žvejyba veikia žmones ir gamtą.

Šioje Brian nuotraukoje matote

tarsi nukryžiuotą ryklį, įstrigusį

tinkle netoli Bahos.

Esu matęs neblogų šalutinio laimikio nuotraukų,

kai gyvūnai atsitiktinai pagaunami

žvejojant tam tikras žuvis.

Bet šioje nuotraukoje Brian užfiksavo unikalų vaizdą,

pasislėpęs po laivu,

kuomet iš jo išmetamos atliekos.

Brian vėliau dar labiau rizikavo,

tam kad pirmasis nufotografuotų

tralerio tinklu gremžiamą vandenyno dugną.

Grįžkime ant žemės ir šioje Randy Olson nuotraukoje

matome laikiną žuvies turgų Afrikoje, kuriame

vietiniams parduodamos žuvų atliekos,

kai pagrindinės dalys jau iškeliavo į Europą.

Štai čia Randy užfiksavo Kinijos medūzų turgų.

Kuomet pagrindiniai maisto šaltiniai yra išeikvoti,

maisto ieškoma giliau vandenyne

ir taip naudojama daugiau baltymų išteklių.

Tai vadinama žvejyba tolesnėje mitybos grandinės dalyje .

Tačiau čia yra ir vilties spindulių.

Aš manau, kuomet mes kuriame labai didelę istoriją,

mes nenorime tiesiog nuvykti

ir pasižiūrėti į visas problemas.

Mes norime ieškoti ir sprendimų.

Brian nufotografavo jūrinį rezervatą Naujoje Zelandijoje,

kur komercinė žūklė yra uždrausta,

taip atgaivintos nykstančios žuvų rūšys

ir galbūt rastas būdas neeikvojančiai žvejybai.

Fotografija taip pat gali mus priversti įsitraukti

į dalykus, kurie yra slegiantys ir kontraversiški.

James Nachtwey, kuris buvo pagerbtas pernai vykusiuose TED apdovanojimuose,

pažvelgė į sveikatos apsaugos sistemą,

besirūpinančią sužeistais amerikiečiais, grįžusiais iš Irako.

Tai tarsi vamzdis, pro kurio vieną pusę patenka sužeistas karys,

o išlindęs kitoje keliauja namo.

Jim pradėjo mūšio lauke.

Štai čia medikas rūpinasi sužeistu kariu

sraigtasparnyje, skrendančiame į lauko ligoninę.

Štai čia lauko ligoninė.

Dešinėje esantis kareivis turi išsitatuiravęs dukros vardą

ant krūtinės, kaip namų prisiminimą.

Iš čia sunkiau sužeisti kariai gabenami

į Vokietiją, kur jie susitinka su savo šeimomis,

po ilgo nesimatymo.

Tuomet jie grįžta į JAV, į veteranų ligonines, tokias

kaip čia Walter Reed`e.

Ir pagaliau, dažnai su įtaisytais moderniais protezais

jie palieka sveikatos sistemą ir bando,

susigrąžinti savo prieškarinius gyvenimus.

Jim paėmė tai, kas galėjo būti paprasčiausia medicininė mokslinė istorija,

ir suteikė jai žmogišką pusę, kuri giliai paveikė mūsų skaitytojus.

Šios istorijos yra puikus pavyzdys,

kaip fotografija gali būti panaudojama

nagrinėjant kai kurias mums svarbias temas.

Tačiau būna atvejų, kuomet fotografai

paprasčiausiai susiduria su dalykais, kurie

tiesiog smagūs.

Fotografas Paul Nicklin keliavo į Antarktidą,

kad užfiksuotų jūrų leopardą.

Jūrų leopardai yra retai fotografuojami, nes jie yra laikomi vienais

pavojingiausių gyvūnų, gyvenančių vandenyne.

Tiesa sakant, prieš metus mokslininkas buvo

pačiuptas jūrų leopardo, nutemptas gilyn ir nužudytas.

Taigi galite įsivaizduoti, kad Paul buvo šiek tiek neryžtingas

lipdamas į vandenį.

Jūrų leopardai daugiausia minta pingvinais.

Žinote "Pingvinų maršą";

tai panašiau į pingvinų rijimą.

(Juokas)

Štai čia pingvinas priartėja prie krašto ir žiūri,

ar pakrantė saugi.

Tuomet visi tarsi išsisklaido.

Bet tuomet Paul įšoka į vandenį.

Kaip jis teigė, jis niekuomet nebijojo.

Visgi, viena patelė prisiartino prie jo.

Gaila jog nuotraukoje nesimato, tačiau ji yra

4 metrų ilgio.

Taigi ji yra ganėtinai didelė.

Paul teigia, jog jis visai nebijojo,

nes patelė labiau domėjosi juo, negu jam grasino.

Šis nasrų išžiojimas dešinėje

buvo jos būdas pasakyti "Ei, žiūrėk kokia aš didelė!".

Arba "Oj, kokius tu turi didelius dantis".

(Juokas)

Tuomet Paul pasirodė jog jūrų leopardei tiesiog pagailo jo.

Jai Paul buvo tiesiog didelis, kvaištelėjęs padaras vandenyje,

kuris dėl neaiškių priežasčių nesidomėjo

pingvinų medžiokle.

Taigi, ką ji pradėjo daryti, tai nešti gyvus pingvinus ir dėti

prieš pat Paul.

Ji numesdavo pingvinus ir šie nuplaukdavo tolyn.

Ji pažvelgdavo ir tarsi klausė "Ką gi tu darai?"

Ji grįždavo, vėl pagaudavo pingviną, atplukdydavo jį atgal

ir paleisdavo priešais jį.

Ji taip elgėsi kelias dienas iš eilės,

kol galų gale Paul taip suerzino ją,

jog ji pradėjo krauti pingvinus tiesiai jam ant galvos.

(Juokas)

Dėl to Paul užfiksavo fantastiškų nuotraukų.

(Juokas)

Galiausiai Paul padarė išvadą, jog jūrų leopardė suprato,

kad jis tikrai neišgyvens.

Čia ji pučia žandus, žinote,

tarsi prunkščia iš pasibaisėjimo.

(Juokas)

Pagaliau ji nustojo juo domėtis ir tęsė tai, ką ji moka daryti geriausiai.

Paul pamėgino fotografuoti palyginus

paslaptingą ir menkai žinomą padarą

ir grįžo ne tik su nuotraukų rinkiniu,

bet ir pasisėmęs neįtikėtinos patirties ir su nuostabia istorija.

Tai tokios istorijos,

kurios nėra suprantamos tiesiogiai ar paviršutiniškai,

jos demonstruoja fotožurnalizmo galią.

Aš manau, jog fotografija iš tiesų jungia žmones ir

ji gali būti tas teigiamas veiksnys,

kuris padeda suvokti iššūkius ir galimybes,

su kuriomis susiduria šiandien mūsų pasaulis.

Ačiū.

(Plojimai)