Vienintelės istorijos pavojus

Mūsų gyvenimai, mūsų kultūros susideda iš daugybės persiklojančių istorijų. Rašytoja Chimamanda Adichie pasakoja istoriją apie tai, kaip ji atrado savo autentišką ir kultūrišką balsą, ir perspėja mus apie tai, kad jei girdime tik vienintelę istoriją apie kitą žmogų ar šalį, rizikuojame visiškai jų nesuprasti.

Aš – pasakotoja

ir norėčiau jums papasakoti
keletą asmeninių istorijų

apie tai, ką vadinu
„vienintelės istorijos pavojumi“.

Aš užaugau universiteto miestelyje
rytų Nigerijoje.

Mano mama sako,
kad skaityti pradėjau būdama dvejų metų,

nors manau, kad veikiau buvau ketverių.

Taigi, skaityti pradėjau anksti

ir skaičiau britų ir amerikiečių
knygas vaikams.

Rašyti taip pat pradėjau anksti.

Kai būdama septynerių metų pradėjau rašyti

kreidelėmis iliustruotas istorijas,

kurias mano vargšė mama
buvo įpareigota skaityti,

aš rašiau tokias pačias istorijas,
kokias skaičiau:

Visi mano veikėjai
buvo baltos odos ir mėlynakiai,

jie žaidė sniege,

valgė obuolius,

(Juokas)

ir dažnai kalbėjo apie orą,

kaip buvo nuostabu,
kad pasirodė saulė.

(Juokas)

Rašiau tai, nors ir gyvenau Nigerijoje.

Niekada nebuvau išvykusi iš Nigerijos.

Čia nesnigo, mes valgėme mangus,

ir niekada nekalbėdavome apie orą,

tam nebuvo jokio reikalo.

Be to, mano veikėjai
gėrė daug imbierinio alaus,

nes knygų, kurias skaičiau, veikėjai

gėrė imbierinį alų.

O aš net nenutuokiau,
kas tai per gėrimas.

(Juokas)

Daugybę metų po to

be proto troškau
paragauti imbierinio alaus.

Bet tai jau kita istorija.

Manau, kad tai parodo,

kokie paveikiami ir pažeidžiami
esame

susidurdami su istorijomis,

ypač vaikystėje.

Kadangi skaičiau tik knygas,
kuriose veikėjai buvo svetimšaliai

aš buvau tvirtai įsitikinusi,

kad knygose privalu turėti
svetimšalių veikėjų

ir kad jos turi pasakoti apie dalykus,
kurie man buvo svetimi.

Viskas pasikeitė, kai atradau
afrikietiškas knygas.

Jų nebuvo daug,

ir jas nebuvo taip paprasta rasti,
kaip užsienietiškas.

Tačiau dėl tokių rašytojų
kaip Chinua Achebe ir Camara Laye,

mano supratimas apie literatūrą
visai pasikeitė.

Aš supratau, kad tokie žmonės kaip aš,

mergaitės šokolado spalvos oda,

kurių garbanotų plaukų
negalima surišti į uodegą,

taip pat gali atsirasti literatūroje.

Aš pradėjau rašyti apie dalykus,
kurie man buvo pažįstami.

Man patiko britų ir amerikiečių knygos,
kurias skaičiau.

Jos žadindavo mano vaizduotę
ir atverdavo man naujus pasaulius.

Tačiau netikėta jų pasekmė buvo ta,

kad nesužinojau, jog tokie žmonės,
kaip aš

gali būti knygų veikėjais.

Taigi, atradusi afrikiečių rašytojus

žinojau daugiau nei vieną istoriją
apie tai, kas yra knygos.

Aš kilusi iš tradicinės vidurinės klasės
nigeriečių šeimos.

Mano tėvas buvo dėstytojas.

Mano mama buvo administratorė.

Kaip ir buvo įprasta,
mes turėjome namų tvarkytojus,

kurie dažniausiai atvykdavo
iš gretimų kaimų.

Kai man sukako aštuoneri,
pas mus apsigyveno naujas berniukas.

Jo vardas buvo Fidė.

Vienintelis dalykas, kurį mums sakė mama –
kad jo šeima labai neturtinga.

Mano mama siųsdavo jiems daržovių, ryžių
ir senus mūsų rūbus.

Ir kai aš nesuvalgydavau savo pietų,
mama sakydavo:

„Suvalgyk savo porciją! Nejau nežinai,
kad Fidės šeima nieko neturi?“

Dėl to labai gailėjau Fidės šeimos.

Kai vieną šeštadienį
mes aplankėme Fidės šeimą jų kaimelyje

jo mama mums parodė
nuostabiai nupintą krepšį,

kurį iš dažytų rafijų nupynė
Fridės brolis.

Aš apstulbau.

Man nebuvo kilusi mintis,
kad kas nors iš Fidės šeimos

gebėtų ką nors sukurti.

Viskas, ką apie juos girdėjau –
kokie neturtingi jie buvo,

dėl to niekaip kitaip negalėjau jų matyti,
tik kaip vargšų.

Jų neturtas
buvo vienintelė istorija apie juos.

Po daugybės metų prisiminiau tai
išvykdama iš Nigerijos

studijuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Man buvo devyniolika.

Mano amerikietė kambariokė
mums susipažinus buvo šokiruota.

Ji paklausė, kur aš išmokau
taip gerai kalbėti angliškai

ir sutriko išgirdusi, kad Nigerijoje

anglų kalba naudojama kaip oficiali
kalba.

Ji paklausė, ar galėtų paklaustyti to,
ką pavadino mano „genties muzika“

ir labai nusivylė, kai išsitraukiau

savo Mariah'os Carey kasetę.

(Juokas)

Ji galvojo,
kad aš nemoku naudotis virykle.

Labiausiai mane pribloškė,

kad ji manęs gailėjosi
dar prieš mane pamatydama.

Jos pirma nuostata į mane,
kaip afrikietę,

buvo iš aukšto žvelgiantis,
gera linkintis gailestis.

Mano kambariokė žinojo vienintelę
Afrikos istoriją,

vienintelę katastrofos istoriją.

Jos vienintelėje istorijoje

nebuvo įmanoma, kad afrikiečiai
būtų į ją bent kuo panašūs,

nebuvo vietos jausmams,
sudėtingesniems nei gailestis,

nebuvo įmanomas ryšys
tarp mūsų, kaip lygių.

Prisipažinsiu, kad prieš atvykdama į JAV

sąmoningai nemąsčiau apie save,
kaip afrikietę.

Bet JAV, vos paminėjus Afriką,
visi atsisukdavo į mane,

net jei nežinojau nieko apie
tokias vietas, kaip Namibija.

Bet galiausiai priėmiau
šią naują tapatybę

ir dabar daugeliu atžvilgių matau save
kaip afrikietę.

Nors vis dar susierzinu, kai apie Afriką
kalbama kaip apie šalį.

Paskutiniu pavyzdžiu būtų
mano šiaip labai malonus skrydis

prieš dvi dienas, iš Lagoso,

kuriame nuskambėjo
Virgin oro linijų pranešimas

apie labdaros darbą „Indijoje, Afrikoje
ir kitose šalyse“.

(Juokas)

Taigi, kai praleidau kelis metu JAV
kaip Afrikietė,

pradėjau suprasti savo kambariokės
reakciją.

Jei nebūčiau augusi Nigerijoje,

ir jei viskas ką žinočiau apie Afriką
būtų iš populiarių įvaizdžių

aš taip pat manyčiau, kad Afrika
pilna nuostabių peizažų,

nuostabių gyvūnų

ir nesuprantamų žmonių,

kariaujančių beprasmius karus,
mirštančių skurde ir nuo AIDS,

negebančių kalbėti už save

ir laukiančių, kol juos išgelbės
geraširdis, baltaodis svetimšalis.

Matyčiau afrikiečius taip pat,

kaip būdama maža mačiau Fidės šeimą.

Manau, kad vienintelė Afrikos istorija
ateina iš Vakarų literatūros.

Yra viena Johno Loko,
Londono prekeivio, citata.

Jis išplaukė į Vakarų Afriką 1561 m.

ir išsaugojo itin įdomius
savo kelionės užrašus.

Pavadinęs juodaodžius afrikiečius
„žvėrimis be namų“,

jis rašo: „Jie taip pat neturi ir galvų,

o jų burnos ir akys – jų krūtinėse".

Juokiuosi kiekvieną kartą,
kai tai skaitau.

Johno Loko vaizduotė verta
žavėjimosi.

Tačiau jo užrašuose svarbiausia tai,

kad jie – pradžia to,

kaip Afrikos istorijos
pasakojamos Vakaruose:

tai tradicija, kurioje Užsachario Afrika
matoma kaip negatyvi

kitoniškumo ir tamsos vieta,

kurioje žmonės, kalbant nuostabaus poeto
Rudyardo Kiplingo žodžiais

yra „pusiau velniai, pusiau vaikai“.

Tad ėmiau suprasti, kad mano
amerikietė kambariokė

visą savo gyvenimą

matė ir girdėjo skirtingas
tos pačios istorijos versijas,

kaip ir dėstytojas,

kuris man kartą pasakė, kad mano romanas
nėra „autentiškai afrikietiškas“.

Iš tiesų buvau visai linkusi pripažinti,

kad romanas nebuvo geras
dėl daugelio dalykų,

kad daugely vietų jis nepavyko,

bet neįsivaizdavau, kad jis nepavyko

nes nebuvo tuo,
kas pavadinta afrikietiška autentika.

Iš tiesų nežinojau,
kas yra afrikietiška autentika.

Dėstytojas pasakė, kad veikėjai buvo
per daug į jį panašūs,

išsilavinę viduriniosios klasės vyrai.

Mano veikėjai vairavo mašinas.

Jie nebadavo.

Tad jie nebuvo autentiškai afrikietiški.

Bet turėčiau pridėti, kad ir aš esu kalta

dėl vienintelės istorijos.

Prieš kelis metus iš JAV
nuvykau į Meksiką.

Politinis klimatas JAV tuo metu
buvo įtemptas,

ir vyko diskusijos apie imigraciją.

Kaip dažnai nutinka Amerikoje,

imigracija ir meksikiečiai
tapo sinonimais.

Sklido begalinės istorijos

apie meksikiečius,
piktnaudžiaujančius sveikatos apsauga,

bandančius prasmukti per sieną,

suimamus pasienyje ir panašiai.

Prisimenu, kaip vaikštinėjau
Gvadalacharoje pirmąją dieną

stebėdama žmones, einančius į darbą,

sukančius tortilijas turguje,

rūkančius, besijuokiančius.

Pamenu, kaip pradžioje kiek nustebau,

o paskui mane apėmė gėda.

Supratau, kad buvau taip paskendusi
medijos istorijose apie meksikiečius,

kad jie man tapo
vieninteliu dalyku –

apgailėtinais imigrantais.

Patikėjau vienintele istorija
apie meksikiečius

ir negalėjau būti labiau susigėdus.

Taip kuriama vienintelė istorija -

žmonės rodomi kaip vienas dalykas,

kaip vienintelis dalykas,

vėl ir vėl,

ir jie tuo tampa.

Neįmanoma kalbėti apie vinintelę istoriją

neminint galios.

Yra žodis, Igbo kalbos žodis,

apie kurį pagalvoju, kai galvoju apie
galios struktūras pasaulyje

ir tas žodis – „nkali“.

Tai daiktavardis, kuris reiškia maždaug
„būti pranašesniu, nei kitas“.

Visai kaip mūsų ekonominiai ir politiniai
pasauliai,

istorijos taip pat apibrėžiamos
nkali principo:

kaip jos pasakojamos, kas jas pasakoja,

kada jos pasakojamos,
kiek istorijų pasakojama,

priklauso nuo galios.

Galia yra ne tik gebėjimas papasakoti
kito žmogaus istoriją,

bet ir paversti ją
tą žmogų apibrėžiančia istorija.

Palestinietis poetas Mouridas Barghoutis
rašo

kad jei nori apiplėšti žmones,

paprasčiausias būdas –
papasakoti jų istoriją

ir pradėti nuo „visų antra“.

Pradėjus čiabuvių amerikiečių istoriją
nuo strėlių,

o ne nuo britų atvykimo

turime visiškai kitokią istoriją.

Pradėjus istoriją
Afrikos valstybės žlugimu,

o ne kolonialistiniu
Afrikos valstybės sukūrimu

turime visiškai kitokią istoriją.

Neseniai kalbėjau universitete,

kuriame studentas man apgailestavo,

kad Nigerijos vyrai tokie smurtautojai

kaip ir tėvas mano romane.

Atsakiau, kad neseniai skaičiau
„Amerikos psichopatą“

(Juokas)

ir kad man labai gaila,

kad jauni amerikiečiai buvo
serijiniai žudikai.

(Juokas)

(Plojimai)

Žinoma, taip atsakiau apimta
lengvo erzulio,

(Juokas)

bet man niekad nebūtų atėję į galvą,

kad tik dėl to, jog knygos veikėjas
buvo serijiniu žudiku,

serijiniais žudikais buvo
visi amerikiečiai.

Taip negalvojau ne todėl,
kad būčiau geresnė nei tas studentas,

bet todėl, kad dėl Amerikos kultūrinės
ir ekonominės galios

aš žinojau daugybę Amerikos istorijų.

Skaičiau Tyler ir Updike'ą,
Steinbecką ir Gaitskill.

Žinojau ne vienintelę Amerikos istoriją.

Kai prieš kažkiek metų sužinojau,

kad rašytojai turėtų būti patyrę
sunkias vaikystes,

kad jiems pasisektų,

ėmiau mąstyti, kaip galėčiau išgalvoti
kaip baisiai mane skriaudė tėvai.

(Juokas)

Bet iš tiesų mano vaikystė
buvo laiminga

pilna juoko ir meilės,
glaudžioje šeimoje.

Bet taip pat turėjau senelius,
žuvusius pabėgėlių stovyklose.

Mano pusbrolis Polle mirė, nes negavo
tinkamos sveikatos priežiūros.

Viena artimiausių mano draugių,
Okoloma, mirė sudužus lėktuvui,

nes mūsų ugniagesių automobiliai
neturėjo vandens.

Užaugau valdant represyviai
karinei vyriausybei,

kuri nevertino švietimo,

tad kartais mano tėvams
nebuvo mokami atlyginimai.

Tad kai buvau maža, mačiau
kaip uogienė dingo nuo pusryčių stalo

po jos atėjo margarino eilė,

paskui duona tapo per brangi,

tada nustatytos pieno normos.

Ir, svarbiausia, politinė baimė
tapo normaliu dalyku

ir įslinko į mūsų gyvenimus.

Visos šios istorijos mane padarė kuo esu.

Bet pabrėžti tik negatyvias istorijas

reikštų susiaurinti mano patirtį

ir nematyti daugelio kitų istorijų,
kurios mane kūrė.

Vienintelė istorija gimdo stereotipus,

o stereotipų bėda ne ta, kad jie
neatitinka tiesos,

bet ta, kad jie nerodo visumos.

Jie istoriją paverčia vienintele istorija.

Žinoma, Afrika yra kontinentas, pilnas
katastrofų:

yra milžiniškų, tokių kaip
žiaurūs prievartavimai Konge

ir liūdnų,

tokių kaip tai, kad Nigerijoje 5000 žmonių
varžosi dėl vienos darbo vietos.

Bet yra kitų istorijų, kurios nėra
apie katastrofas

ir labai svarbu, tiek pat svarbu,
kalbėti ir apie jas.

Visada jaučiau, kad neįmanoma

iš tiesų kurti santykio su vieta
ar žmogumi

nekuriant santykio su visomis to žmogaus
ar vietos istorijomis.

Vienintelės istorijos pasekmė yra ta,

kad ji pavagia žmogaus orumą.

Dėl jos tampa sunku atpažinti kitame
tokį patį žmogiškumą.

Ji pabrėžia, kokie mes skirtingi,
o ne tai, kokie mes panašūs.

Tad kas jei prieš savo kelionę į Meksiką

būčiau sekusi diskusijas apie imigraciją
iš abiejų pusių

JAV ir Meksiko?

Kas jei mano mama būtų mums sakiusi,
kad Fidės šeima buvo neturtinga

ir darbšti?

Kas jei turėtume
afrikietišką televiziją

transliuojančią įvairias Afrikos
istorijas visame pasaulyje?

Tai Nigerijos rašytojas Chinua Achebe
vadina „istorijų balansu“.

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi
apie mano Nigerijos leidėją

Muhtarą Bakare,

nuostabų žmogų, kuris išėjo
iš darbo banke,

kad galėtų siekti svajonės įkurti
leidyklą?

Įprastai manoma, kad Nigerijos žmonės
neskaito literatūros.

Jis su tuo nesutiko.

Jam atrodė, kad žmonės,
kurie gali skaityti, skaitytų

jei literatūra būtų įperkama
ir jiems prieinama.

Netrukus po to, kai jis išleido
mano pirmą romaną

nuėjau į televizijos studiją Lagose,
kad duočiau interviu

ir moteris, dirbusi ten pasiuntine,
priėjo prie manęs ir tarė:

„Man labai patiko jūsų romanas,
tačiau nepatiko pabaiga.

Parašykite tęsinį,
ir jame nutiks tai ir tai...“

(Juokas)

Ir ji ėmė pasakoti, ką rašyti tęsinyje.

Mane tai ne tik sužavėjo,
bet ir labai paveikė.

Štai moteris, tokia kaip dauguma paprastų
nigeriečių,

kurie tarsi neturėjo skaityti.

Ji ne tik perskaitė knygą,

ji jautė, kad tai jos knyga

ir manė galinti nurodyti,
ką turėčiau rašyti tęsinyje.

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi
apie mano draugę Funmi Iyandą,

bebaimę moterį, kuri Lagose veda
televizijos šou

ir yra pasiryžusi paskoti istorijas,
kurias mes linkę pamiršti?

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi
apie širdies procedūrą,

atliktą Lagose praėjusią savaitę?

Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi
apie šiuolaikinę Nigerijos muziką,

talentingus žmones dainuojančius
angliškai ir pidžinu,

Igbo, Yoruba ir Ijo kalbomis,

suliejančius Jay-Z ir Fela,

Bobo Marley'aus ir savo senelių įtakas.

Kas jei ji būtų žinojusi apie teisininkę

kuri neseniai bylinėjosi Nigerijos teisme
ir metė iššūkį absurdiškam įstatymui

reikalaujančiam, kad moterys turėtų
savo vyrų sutikimus

atnaujindamos pasus?

Kas jei mano kambariokė
būtų žinojusi apie Nolivudą,

pilną pažangių žmonių, kuriančių filmus
nepaisant didelių techninių iššūkių,

tokius populiarius filmus,

kad jie yra geriausias pavyzdys,
kai nigeriečiai vartoja tai, ką kuria?

Kas jei ji būtų žinojusi
apie mano nuostabiai ambicingą kirpėją,

kuri ką tik pradėjo savo verslą
pardavinėdama plaukus priauginimui?

Ar apie milijonus kitų nigeriečių, kurie
pradeda verslus ir kurie kartais žlunga,

bet ir toliau puoselėja ambicijas?

Kiekvieną kartą būdama namuose susiduriu

su tuo, kas įprastai erzina
Nigerijos žmones:

mūsų nevykusia infrastruktūra,
mūsų nevykusia vyriausybe,

bet taip pat su neįtikėtinu
žmonių atsparumu

ir tuo, kad jie klesti
nepaisant vyriausybės,

o ne dėl jos.

Kiekvieną vasarą Lagose
vedu rašymo dirbtuves

ir mane stebina, kiek žmonių
nori dalyvauti,

kiek daug žmonių trokšta rašyti

ir pasakoti istorijas.

Kartu su savo leidėju Nigerijoje
pradėjau ne pelno organizaciją

pavadinimu Farafinos Fondas

ir svajojame statyti naujas bibliotekas

ir atnaujinti jau esamas,

tiekti knygas valstybinėms mokykloms

kurių bibliotekos tuščios

ir organizuoti daugybę

skaitymo ir rašymo dirbtuvių

visiems, kurie nori pasakoti daugybę
mūsų istorijų.

Istorijos svarbios.

Daugybė istorijų svarbios.

Istorijos buvo naudojamos
apiplėšti ir paniekinti,

bet istorijos gali būti naudojamos
įgalinti ir suteikti žmogiškumo.

Istorijos gali žlugdyti žmonių orumą,

bet istorijos gali ir jį grąžinti.

Amerikiečių rašytoja Alice Walker rašė

apie savo pietiečius gimines,
atsikrausčiusius į šiaurę.

Ji jiems parodė knygą

apie gyvenimą pietuose,
kurį jie paliko.

„Jie skaitė knygą patys, sėdėdami ratu,

klausėsi manęs, kai skaičiau jiems,
ir mes tarsi atgavome kaži kokį rojų“.

Norėčiau baigti tokia mintimi:

kai atmetame vienintelę istoriją,

kai suprantame, kad niekada nėra
vienintelės istorijos

apie jokią vietą

mes atgauname kaži kokį rojų.

Ačiū.

(Plojimai)