Trys psichologiškai atsparių žmonių paslaptys

Visi patiriame netektį, bet kaip mes sugebame atsilaikyti žalojančių gyvenimo iššūkių akivaizdoje? Psichologinio atsparumo tyrėja Lucy Hone pateikia tris skaudžiai perprastas strategijas, padėjusias išsiugdyti gebėjimą drąsiai sutikti gyvenimo smūgius, įveikti sunkumus ir atlaikyti bet kokį krūvį tvirtai ir tikint savimi.

Pirmiausia norėčiau užduoti
keletą klausimų jums.

Ar esate patyrę labai mylimo
žmogaus netektį,

ar jums buvo sudaužyta širdis,

o gal esate nuėję sudėtingą skyrybų kelią

ar buvote neištikimybės auka,

tuomet kviečiu atsistoti.

Jei negalite atsistoti, pakelkite ranką.

Prašau pastovėkite

ir laikykite iškeltas rankas.

Jei kada patyrėte stichinę nelaimę,

patyčias ar buvote atleisti iš darbo,

kviečiu atsistoti.

Jei turėjote persileidimą,

patyrėte abortą,

o gal sprendėte nevaisingumo problemą,

tuomet atsistokite.

Galiausiai – ar jums, ar jūsų mylimiesiems
teko susidurti su

psichine liga, demencija,

ar kokia nors fizine negalia,

dorotis su savižudybe,

kviečiu atsistoti.

Apsižvalgykite.

Negandos aplanko mus visus.

Gyvenimas

jums pateiks, o gal jau tai padarė,

sudėtingų laikotarpių.

Dėkoju visiems, sėskitės.

Psichologinį atsparumą pradėjau
studijuoti prieš 10 metų

Pensilvanijos universitete Filadelfijoje.

Toje vietoje atsidūriau
labai tinkamu laiku,

nes man dėstę profesoriai

buvo ką tik sutarę išugdyti
1,1 mln. amerikiečių kareivių

protinę sveikatą, kad ji būtų tokia pat
gera kaip jų fizinė sveikata.

Kaip įsivaizduojate,

nėra labiau pagrįstai skeptiškesnės
publikos, kurią sudaro

iš Afganistano grįžę karinės
rikiuotės mokymų seržantai.

Todėl man,

turinčiai pagrindinį gyvenime siekį
sužinoti,

kaip kuo geriau panaudoti akademinės
bendruomenės mokslinius duomenis

ir pritaikyti juos žmonių kasdienybėje,

buvo užtikrinta tikrai įkvepianti aplinka.

Baigusi studijas Amerikoje

grįžau namo į Christchurch

pradėti doktorantūros tyrimą.

Vos tik man pradėjus,

Christchurch kilo žemės drebėjimas.

Teko atidėti tyrimą į šalį

ir tada pradėjau darbą savo bendruomenėje.

Padėjau jos nariams įveikti baisius
žemės drebėjimo padarinius.

Dirbau skirtingose organizacijose:

pradedant vyriausybės padaliniais
ir baigiant statybos įmonėmis,

bei įvairiose bendruomenės grupėse.

Mokiau jose mąstyti ir elgtis taip,

kad sustiprinčiau psichologinį atsparumą.

Maniau – tai mano pašaukimas

ir geras laikas, kai galiu tinkamai
panaudoti tyrimo rezultatus.

Deja, klydau.

2014 m. teko išlaikyti savo tikrąjį testą,

įvykusį per karalienės gimtadienio
savaitgalį.

Kartu su kitomis dviem šeimomis
nusprendėme išvykti

prie Ohau ežero ir leistis dviračiais
link vandenyno.

Paskutinę minutę

mano gražioji 12-etė dukra Abi

kartu su savo geriausia drauge Ella,
jai taip pat 12 m., įšoko į automobilį,

tuomet prisijungė ir Ellos mama Salyy –
mano brangiausioji draugė.

Kai jos važiavo per Rakaia

Thompson trasa,

pravažiavęs „Stop" ženklą automobilis

rėžėsi į jas

ir iškart užmušė visas tris.

Vienu akies mirksniu

susivokiau esanti priešingoje
medalio pusėje,

pavirtau visai kitu žmogumi.

Tuoj supratau, kad jau nesu
atsparumo žinovė,

bet – sielvartaujanti motina.

Dabar nežinojau, kas esu,

stengiausi suvokti tai, kas buvo
nesuvokiama,

mano pasaulis subyrėjo.

Staiga man pačiai prireikė
specialisto pagalbos.

Sakyčiau,

tai, ką išgirdau, visai nepatiko.

Po Abi mirties

buvo pasakyta, kad mūsų šeimai
tikrai gresia susvetimėjimas.

Be to, tikėtinos skyrybos

ir priklausome psichinių ligų
didelės rizikos grupei.

Prisimenu, pamaniau „Tai bent“,

„Dėkoju už tai, mano gyvenimas jau
ir taip virtęs mėšlo krūva“.

(Juokas)

Lankstinuke nurodyti penki
gedėjimo etapai:

pyktis, derybos, neigimas,
depresija ir susitaikymas.

Mus aplankiusi paramos aukoms tarnyba

pasakė, kad gedėjimas gali užsitęsti
penkerius metus.

Žinau, ką rašo lankstinukai
ir kad bandoma padėti.

Tačiau, išklausę jų patarimų,

po šio vizito pasijautėme aukomis.

Žinojom – laukia ilgas kelias,
todėl buvom priblokšti

ir bejėgiai kaip nors įveikti sielvartą.

Man nereikėjo sakyti,
kaip viskas blogai.

Patikėkit – suvokiau situacijos klaikumą.

Man labiausiai trūko vilties.

Man reikėjo žinoti,
kaip nueiti tuo kančių,

skausmo ir ilgesio keliu.

Labiausiai troškau

pati aktyviai kapstytis iš šios
sielvarto duobės.

Taigi nusprendžiau neklausyti jų patarimų

ir pradėti eksperimentą su savimi.

Buvau atlikusi tyrimą,
turėjau priemones

ir dabar norėjau pamatyti jų naudą,

kai reikia įveikti milžinišką įkalnę.

Šiandien galiu pripažinti,

kad tikrai nežinojau, kaip
visa tai atrodys.

Plačiai pripažįstama, kad vaiko netektį

ištverti sunkiausia.

Dabar po penkerių metų
galiu pasakyti,

ką sužinojau atlikusi tyrimą.

Visgi – galima atsigauti po nelaimės,

yra veiksmingų strategijų

ir visiškai įmanoma

paveikti savo mąstymo eigą
ir elgesį tam tikrais būdais,

kurie padeda išgyventi negandas.

Atliktas reikšmingas tyrimas,
parodantis, kaip tai veikia.

Šiandien pateiksiu tris strategijas.

Jas naudoju daugiausiai,
klioviausi jomis,

jos man padėjo niūriausiomis dienomis.

Šios trys strategijos
yra viso mano darbo pagrindas,

jos lengvai prieinamos mums visiems

ir bet kas gali jų išmokti,

galite to išmokti čia pat šiandien.

Pirma –

atsparūs žmonės žino,
kad užklumpa negandos.

Jie žino, kad kančia yra gyvenimo dalis.

Tai nereiškia, kad jie to labai laukia

ar kad jie pamišę.

Tiesiog, susiklosčius nepalankioms
aplinkybėms,

jie žino,

kad kančia yra neatskiriama žmonijos
egzistavimo dalis.

Toks suvokimas neleidžia atmesti
galimybės, kad ateis laikas,

kai reikės išgyventi sunkų laikotarpį.

Nė karto neuždaviau sau klausimo

„Kodėl man?“

Išties pagalvodavau

„O kodėl ne aš?

Tau nutinka baisių dalykų

kaip ir visiems kitiems.

Tai dabartinis tavo gyvenimas

ir turi pasirinkti skęsti ar plaukti.“

Tikroji tragedija

yra ta, kad daugelis iš mūsų
to jau neprisimena.

Gyvename tokiu laiku,

kai visiems skirta gyventi
nuostabų gyvenimą,

kai tapo įprasta matyti gražias
„Instagram“ nuotraukas,

tačiau iš tikrųjų

mano kalbos pradžioje visi parodėte,

kad tiesa yra visai kitokia.

Antra –

atsparūs žmonės

itin gerai sugeba atsirinkti
vertus dėmesio dalykus.

Jiems būdingas įprotis – mokėjimas
realiai įvertinti situaciją

ir jiems įprasta sutelkti dėmesį
į tai, ką įmanoma pakeisti,

ir pripažinti, kas yra ne jų valioje.

Tai gyvybiškai svarbus psichologinio
atsparumo įgūdis.

Žmonės labai gerai moka

pastebėti grėsmes ir silpnybes.

Mums įprasta sutelkti dėmesį
į negatyvius dalykus.

Mes išties labai gerai juos pastebime.

Neigiamos emocijos prilimpa prie mūsų
kaip lipnios juostelės.

o teigiami jausmai ir patirtys
atšoka kaip nuo teflono.

Gerai, kad šiuo atveju esam dėmesingi,

tai yra naudinga žiūrint
iš evoliucinės perspektyvos.

Trumpam įsivaizduokite – esu
urvinė moteris,

iš ryto išeinu iš savo urvo

ir vienoje pusėje pamatau
aštriadantį tigrą,

o kitoje – gražią vaivorykštę.

Tai, kad pastebiu tigrą,
man padeda likti gyvai.

Problema yra ta,

kad dabartiniu mūsų gyvenimo
laikotarpiu

grėsmės mus atakuoja be perstojo,

o mūsų vargšės smegenys
kaskart į tai reaguoja

kaip į tigro gėsmę.

Mūsų koncentravimasis į grėsmę,
mūsų atsakas į stresą

veikia be perstojo.

Psichologiškai atsparūs žmonės
neatmeta negatyvių jausmų,

tačiau jie išmoko,

kaip tai pakeisti į gera.

Kartą užklupus žlugdančioms abejonėms

aš gerai atsimenu, kai galvojau

„Ne, tu neleisi savęs praryti.

Tu turi išgyventi.

Tu turi tiek daug, dėl ko verta gyventi.

Pasirink gyvenimą – ne mirtį.

Neprarask to, ką turi,

dėl to, ko netekai.“

Psichologijoje tai vadiname
naudos ieškojimu.

Mano naujajame drąsiame pasaulyje

tai pasireiškė ieškant dalykų,
už kuriuos turiu būti dėkinga.

Bent jau mūsų mažylė

nemirė nuo baisios ir kankinančios ligos.

Ji išėjo staiga,

padėjusi mums ir sau išvengti to skausmo.

Mes sulaukėme didžiulės socialinės paramos
iš savo šeimos ir draugų,

padėjusių šiomis aplinkybėmis.

Ir svarbiausia –

turėjome du gražius berniukus,
dėl kurių vertėjo gyventi,

mes buvome reikalingi jiems dabar

ir kaip įmanydami turėjome užtikrinti
jiems įprastą gyvenimą.

Gebėjimas nukreipti savo dėmesį

ir taip pat įsileisti tai, kas gera,

moksliškai įrodytas kaip tikrai
galinga strategija.

2005 m. Martin Seligman su kolegomis
vykdė eksperimentą.

Jie paprašė žmonių

kasdien pagalvoti apie tris
per dieną įvykusius gerus dalykus.

Atlikę šešis mėnesius trukusią studiją
jie išsiaiškino, kad

šie žmonės buvo dėkingesni,

laimingesni

ir patyrė mažiau depresijos požymių
per visus 6 tyrimo mėnesius.

Gedint

reikalingas priminimas

ar leidimas jausti padėką.

Savo virtuvėje turime ryškiai rožinį
neoninį plakatą,

primenantį „priimti“ gera.

Amerikiečių kariuomenėje

tai pateikta kiek kitaip.

Kariuomenėje buvo kalbama apie tai,
kaip pastebėti geras galimybes.

Rask tinkamiausią būdą

ir ką bedarytum –

atlik tai apgalvojęs, sąmoningai
ir nuolat stengdamasis

tinkamai pritaikyti savo situacijai.

Trečia –

psichologiškai atsparūs klausia savęs

„Kokiais būdais aš padedu sau,
o kokiais žaloju?“

Šis klausimas buvo dažnas
taikant veiksmingą terapiją.

Ir tai tikrai veiksminga.

Šį klausimą užduodavau dažniausiai

tomis dienomis, kai mirė mergaitės.

Aš jį užduodavau be perstojo.

„Ar turėčiau eiti į teismą
ir pamatyti vairuotoją?

Tai man padėtų ar pakenktų?“

Ilgai galvoti nereikėjo,

aš pasirinkau neiti.

Tačiau mano vyras Trevor nusprendė
susitikti su juo

praėjus kiek laiko.

Kartais vėlyvais vakarais aš įdėmiai
žiūrinėju Abi nuotraukas

ir tai mane vis daugiau prislegia.

Aš klausdavau savęs:

„Tai tau padeda ar kenkia?

Padėk nuotraukas į šalį,

eik miegoti

ir gerai elkis su savimi.

Šį klausimą galima užduoti daugelyje
įvairių situacijų.

Ar mano mąstymas ir elgesys man padeda,
o gal žaloja,

kai siekiu to paaukštinimo,

laikau tą egzaminą,

bandau atsigauti po širdies smūgio?

Labai daugeliu atvejų.

Daug rašau apie atsparumą,

ir per laiką ši strategija

labiau pasiteisino nei kitos.

Gaunu begalę siųstų paštu ir el. laiškų,
nuomonių,

kur žmonės sako,

kad tai padarė didelę įtaką jų gyvenimui.

Ar tai būtų šeimos atleidimas
už senus nusikaltimus, ginčus,

užsitęsusius nuo Kalėdų,

ar tai tik „trolinimas“
socialiniame tinkle,

ar tiesiog klausiant savęs,

ar tikrai tau reikia dar vienos
vyno taurės.

Klausiant savęs, ką tu darai galvodamas,

elgdamasis

tau padeda ar kenkia,

perkelia tave ant vairuotojo sėdynės.

Tai tau suteikia kontrolės
priimant sprendimus.

Trys strategijos.

Labai paprastos.

Jas paprasta naudoti mums visiems

bet kada ir bet kur.

Čia nereikia didelio mokslo.

Psichologinis atsparumas –
tai kintamas bruožas.

Tai nėra duotybė,

kad vieni žmonės tai turi, o kiti – ne.

Iš tikro tam įgyti reikia labai
paprastų veiksmų.

Tiesiog noro duoti tam kelią.

Manau, kad visiems gyvenime ateina
tokių momentų,

kai atsiduriame kryžkelėje

ir kelias, kuriuo ėjome,

pasuka sunkių išbandymų kryptimi,

kurios niekad nenumatėme

ir tikrai nenorėjome.

Tai nutiko man.

Buvo klaikiau, nei galima įsivaizduoti.

Jei kada atsidūrėte tokioje situacijoje,
kai svarstėte, kad

„Aš tikrai iš šito neišsikapstysiu“,

raginu jus pasiremti šiomis strategijomis

ir permąstyti.

Neapsimetinėsiu,

kad taip galvoti yra paprasta.

Be to, skausmas neišnyksta iki galo.

Tačiau, ko aš išmokau per
šiuos penkerius metus,

yra tai, kad šis būdas tikrai veikia.

Daugiausia,

ką supratau, kad įmanoma

gyventi ir gedėti vienu metu.

Ir už tai būsiu visada dėkinga.

Ačiū.

(Plojimai)