Mergina, reikalavusi mokyklos

Kakenya Ntaiya susitarė su savo tėčiu: ji pereis tradicines masajų merginų apipjaustymo apeigas, jei jis leis jai lankyti vidurinę mokyklą. Ntaiya pasakoja bebaimę vykimo į koledžą istoriją ir darbą su kaimo vyresniaisiais tam, kad galėtų pastatyti mergaičių mokyklą savo bendruomenėje. Tai mokymo kelionė, kuri pakeitė 125 jaunų moterų likimus. (Nufilmuota per TEDxMidAtlantic.)

Kenijoje yra grupė žmonių.

Žmonės įveikia vandenynus, kad juos pamatytų.

Šie žmonės yra aukšti.

Jie šokinėja aukštai. Jie vilki raudonai.

Ir jie žudo liūtus.

Jūs turbūt svarstote, kas tie žmonės?

Jie yra masajai.

Ir žinote, kas smagiausia? Aš esu viena iš jų.

Berniukai masajai yra auginami tapti kariais.

Mergaitės yra auginamos būti motinomis.

Kai man buvo penkeri,

aš sužinojau, kad esu susižadėjusi

ir susituoksiu, kai tik lytiškai subręsiu.

Mano motina, mano močiutė, mano tetos,

jos nuolat man primindavo -

tavo vyras ką tik praėjo.

(Juokas) Smagu, tiesa?

Ir nuo tada man tereikėjo ruoštis

tapti tobula moterimi kai man sukaks 12.

Mano diena prasidėdavo 5 valandą ryto,

karvių melžimas, namų valymas,

gaminimas broliams ir seserims, rinkimas vandens, malkų.

Aš dariau viską, ką man reikėjo daryti,

kad tapčiau tobula žmona.

Aš lankiau mokyklą ne todėl, kad masajų

moterys ar mergaitės eidavo į mokyklą.

Todėl, kad mano motinai neleido būti išsimokslinusia

ir ji nuolat primindavo man ir mano broliams ir seserims, jog

ji niekada nenorėjo, kad mes gyventume kaip ji.

Kodėl ji taip pasakė?

Mano tėvas dirbo policininku mieste.

Jis sugrįždavo į namus kartą per metus.

Mes kartais jo nematydavome ištisus du metus.

Ir jam sugrįžus viskas būdavo labai kitaip.

Mano mama sunkiai dirbo ūkyje,

augindavo grūdus, kad galėtų mus pamaitinti.

Ji augino karves ir ožkas

tam, kad galėtų mumis pasirūpinti.

Bet kai mano tėvas grįždavo, jis parduodavo karves,

parduodavo mūsų turimus produktus

ir išeidavo gerti su savo draugais į barą.

Todėl, kad mano motina buvo moteris,

jai nebuvo leidžiama turėti nuosavybės,

ir pagal nutylėjimą viskas mano šeimoje

priklausė mano tėčiui, jis turėjo teisę.

Ir jei mano mama kada paklausdavo jo,

jis mušdavo ją, užgauliodavo ją, ir tai jai buvo sunku.

Kai aš nuėjau į mokyklą, aš turėjau svajonę.

Aš norėjau tapti mokytoja.

Mokytojos atrodė gražiai.

Jos dėvėjo gražias sukneles, aukštakulnius batus.

Vėliau sužinojau, kad jie nepatogūs, bet aš žavėjausi tuo.

(Juokas)

Bet svarbiausia mokytojas tiesiog rašydavo ant lentos -

nesunkus darbas, aš pagalvojau

ir sulyginau su tuo, ką aš dariau ūkyje.

Taigi aš norėjau tapti mokytoja.

Aš sunkiai dirbau mokykloje, bet kai buvau aštuntoje klasėje,

tuomet tai buvo lemiamas veiksnys.

Pagal mūsų tradicijas vyksta apeigos,

kurias turi atlikti mergaitės tam, kad taptų moterimis,

ir tai yra perėjimo į moteriškumą apeigos.

Ir tuomet aš buvo bebaigianti savo aštuntąją klasę

ir tai buvo pereinamasis laikotarpis į vidurinę mokyklą.

Tai buvo sankryža.

Atlikusi šias apeigas aš tapsiu žmona.

Tuomet mano svajonė tapti mokytoja niekada neišsipildytų.

Todėl aš kalbėjausi - aš turėjau sugalvoti planą

kaip visa tai išspręsti.

Aš pasikalbėjau su savo tėčiu. Aš padariau tai, ko daugelis merginų niekada nėra darę.

Aš pasakiau savo tėčiui: „Aš pereisiu šias apeigas

tik jei tu man leisi grįžti į mokyklą.“

Priežastis ta, kad, jei aš pabėgčiau,

mano tėvas patirtų gėdą, žmonės jį vadintų

tėvu tos merginos, kuri neperėjo apeigų.

Jam tai būtų gėda visam likusiam gyvenimui.

Tad jis suvokė. „Na, - jis pasakė,- gerai

tu eisi į mokyklą po apeigų.“

Aš ėjau. Apeigos įvyko.

Tai savaitė jaudulio.

Tai apeigos. Žmonės mėgaujasi jomis.

Ir dieną prieš tikrosioms apeigoms prasidedant,

mes šokome, jaudinomės

ir visą naktį nemiegojome.

Tikroji diena išaušo ir mes išžengėme iš namo,

kuriame mes šokome. Taip, mes šokome ir šokome.

Mes perėjome kiemą ir ten buvo daugybė laukiančių žmonių.

Jie visi stovėjo ratu.

Ir tol, kol mes šokome ir šokome,

mes sudarėme moterų ratą,

vyrai, moterys, vaikai, visi buvo ten.

Viduryje sėdėjo moteris

ir ši moteris laukė, kuomet reiks mus laikyti.

Aš buvau pirma. Ten taip pat buvo mano seserys ir keletas kitų merginų

ir kai aš prisiartinau prie jos,

ji pažvelgė į mane ir aš atsisėdau.

Aš atsisėdau ir praskėčiau savo kojas.

Kai aš praskėčiau kojas, kita moteris atėjo

nešina peiliu.

Ir su tuo peile ji ėjo link manęs.

Ji suėmė klitorį ir jį nupjovė.

Kaip galite įsivaizduoti, aš kraujavau, kraujavau.

Po kurio laiko nualpau.

Tai kažkas, po ko daugelis merginų -

man pasisekė, aš nemiriau - bet daug jų miršta.

Tai įprasta, jokios nejautros, tik aprūdijęs senas peilis

ir tai buvo sunku.

Man pasisekė, nes mano mama padarė

tai, ko daugelis moterų nedaro.

Po trijų dienų, kai visi buvo išėję iš namų,

mano mama nuvyko ir atsivedė slaugę.

Mumis pasirūpino.

Po 3 savaičių išgijau ir grįžau į vidurinę mokyklą.

Aš dabar buvau pasiryžusi tapti mokytoja,

kad galėčiau ką nors pakeisti savo šeimoje.

Na, kol aš buvau mokykloje, kai kas atsitiko.

Aš sutikau jauną džentelmeną iš mūsų kaimo,

kuris buvo studijavęs Oregono universitete.

Šis vyras dėvėjo baltus marškinėlius, džinsus, fotoaparatą,

baltus sportbačius. Taip, baltus sportbačius.

Manau, kad tai yra kažkas apie drabužius ir batus.

Tai buvo sportbačiai ir tai buvo kaime,

kuriame net nėra grįstų kelių. Tai buvo gana patrauklu.

Aš jam pasakiau: „Na, aš noriu vykti ten, kur tu esi“,

nes šis vyras atrodė labai laimingas ir aš tuo gėrėjausi.

Ir jis man atsakė: „Na,

ką tu turi omeny, tu nori vykti?

Nejaugi tu neturi tavęs laukiančio vyro?“

Ir aš jam atsakiau: „Nesijaudink dėl to.

Tiesiog pasakyk kaip ten atsidurti.“

Šis džentelmenas man padėjo.

Kol aš mokiausi vidurinėje, mano tėtis sirgo.

Jis patyrė insultą ir labai sunkiai sirgo,

todėl jis negalėjo man paliepti, ką toliau daryti.

Bet bėda ta, kad jis nebuvo mano vienintelis turimas tėvas.

Kiekvienas mano tėčio amžiaus vyras mano bendruomenėje

yra mano tėvas pagal nutylėjimą -

mano dėdės, visi - ir jie diktuoja, kokia mano ateitis.

Tada pasirodė naujienos, aš stojau į mokyklą

ir buvau priimta į Randolph-Macon moterų koledžą Lynčburge, Virdžinijoje,

bet aš negalėjau vykti be savo kaimo pritarimo,

nes man reikėjo surinkti pinigų lėktuvo bilietui.

Aš gavau stipendiją, bet turėjau pati ten nusigauti.

Tam man reikėjo kaimo paramos

ir vėl, kuomet vyrai išgirdo,

ir kiti išgirdo, kad moteris gavo galimybę mokytis,

jie pasakė: „Kokia prarasta proga.

Tai turėjo atitekti vaikinui. Mes negalime to padaryti“.

Tad aš grįžau ir turėjau grįžti prie tradicijų.

Tarp mūsų žmonių yra įsitikinimas,

kad rytas atneša geras naujienas.

Tad man reikėjo kažką nuveikti ryte,

nes rytais įvyksta geros naujienos.

Kaime taip pat yra vyresnysis vadas,

jei jis pasakys „taip“, tuomet visi seks juo.

Tad aš nuėjau pas jį anksti ryte, vos prašvitus.

Pirmas dalykas, kurį jis išvysta pradaręs duris, esu aš.

„Mano vaike, ką tu čia veiki?“

„Na, tėti, man reikia pagalbos. Gal galite palaikyti mane, kad galėčiau vykti į Ameriką?“

Prižadėjau jam būti geriausia mergina,

kad aš grįšiu ir viską, ko jie norės po to,

aš padarysiu jiems.

Jis atsakė: „Na, bet aš negaliu to padaryti vienas“.

Jis man davė kitų 15 vyrų sąrašą pas kuriuos aš nuvykau -

dar 16 vyrų - kiekvieną rytą

aš ėjau ir lankiau juos.

Jie visi atvyko drauge.

Kaimas, moterys, vyrai, visi atvyko drauge

mane palaikyti, kad gaučiau išsilavinimą.

Aš atvykau į Ameriką. Ar galite įsivaizduoti, ką aš radau?

Aš radau sniego!

Aš radau Walmart parduotuves, dulkių siurblius

ir daugybę maisto valgyklose.

Aš buvau gausos šalyje.

Aš patikau pati sau, bet tuo metu, kai buvau ten,

aš atradau daug dalykų.

Aš sužinojau, kad apeigos, kurias man teko patirti

būnant 13 metų, buvo vadinamos moters lyties suluošinimu.

Aš sužinojau, kad tai buvo prieš Kenijos įstatymus.

Aš sužinojau, kad aš neturėjau iškeisti dalies savo kūno

į išsilavinimą. Aš turėjau teises.

Ir kai mes kalbame dabar, trys milijonai merginų

Afrikoje yra šio suluošinimo pavojuje.

Sužinojau, kad mano mama turėjo teisę į nuosavybę.

Aš sužinojau, kad ji neturėjo būti tvirkinama

dėl to, kad yra moteris.

Šie dalykai mane supykdė.

Aš norėjau ką nors padaryti.

Kai grįžau, kai kiekvieną kartą grįždavau,

aš mačiau, kad mano kaimynų merginos išteka.

Jos buvo suluošinamos ir čia,

kuomet aš baigiau čia mokslus, aš dirbau Jungtinėse Tautose,

aš grįžau į mokyklą atsiimti savo baigiamojo darbo,

nuolatinis tų merginų verksmas buvo mano veide.

Aš turėjau ką nors daryti.

Kai aš grįžau, aš pradėjau kalbėtis su vyrais,

su kaimu ir moterimis, ir aš sakiau:

„Aš noriu grąžinti tai, ką jums prižadėjau,

tai, kad aš grįšiu ir padėsiu jums. Ko jums reikia?“

Kuomet kalbėjau su moterimis, jos man atsakė:

„Žinai, ko mums reikia? Mums išties reikia mokyklų merginoms“

Nes nebuvo jokios mergaičių mokyklos.

O mergaičių mokyklos jos norėjo todėl,

kad jei mergina yra išprievartaujama einant į mokyklą,

motina yra už tai atsakinga.

Jei ji pastoja prieš susituokiant,

motina yra apkaltinama už tai ir nubaudžiama.

Ji yra mušama.

Jos sakė: „Mes norime, kad merginos būtų saugioje vietoje“.

Kai mes persikėlėme, aš nuėjau pasikalbėti su tėčiais,

tėčiai, žinoma, jūs galite įsivaizduoti, ką jie pasakė:

„Mes norime mokyklos berniukams“.

Ir aš atsakiau: „Na, yra pora vyrų iš mano kaimo,

kurie buvo išvykę ir gavo išsilavinimą.

Kodėl jie negalėtų pastatyti mokyklos berniukams,

o aš pastatyti mokyklos mergaitėms?“

Tai skambėjo įtikinamai. Ir jie sutiko.

Ir pasakiau, kad noriu įsipareigojimo iš jų pusės.

Ir jie paaukojo žemę, kur pastatėme mergaičių mokyklą.

Mes turime.

Aš noriu, kad jūs susitiktumėte su viena mergina iš tos mokyklos.

Andželina atvyko į šią mokyklą

neatitikdama jokio mūsų priėmimo kriterijaus.

Ji yra našlaitė. Taip, mes galėjome ją dėl to priimti.

Bet ji buvo per didelė. Jai buvo 12 metų,

o mes priėmėme mergaites į ketvirtą klasę.

Andželina dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą -

nes ji buvo našlaitė, neturėjo mamos, neturėjo tėčio -

persikeldavo iš vienos močiutės namo pas kitą,

iš tetos pas tetą. Ji neturėjo jokio stabilumo savo gyvenime.

Ir aš pažvelgiau į ją, aš prisimenu tą dieną,

ir aš pamačiau joje kažką daugiau.

Ir taip, ji buvo per didelė būti ketvirtoje klasėje.

Mes suteikėme jai galimybę lankyti pamokas.

Po penkių mėnesių, štai Andželina.

Jos gyvenime prasidėjo pokyčiai.

Andželina nori tapti pilote, kad galėtų skraidyti po pasaulį

ir daryti pokyčius.

Ji nebuvo geriausia mokinė, kai mes priėmėme ją.

Dabar ji yra geriausia mokinė ne tik mūsų mokykloje,

bet ir visame padalinyje, kuriam mes priklausome.

Tai Šeron. Tai po penkerių metų.

Tai Evelyn. Po penkių mėnesių jau matyti pokyčiai.

Mano mokykloje švinta nauja aušra

ir su tuo ateina nauja pradžia.

Man dabar kalbant 125 merginos nebus suluošintos.

125 merginos neištekės dvylikos metų.

Šimtas dvidešimt penkios merginos kuria ir siekia savo svajonių.

Tai yra, ką mes darome,

duodame galimybes joms kilti.

Mums dabar kalbant, moterys nėra mušamos

nes mes pradėjome revoliuciją savo bendruomenėje.

(Plojimai)

Aš noriu šiandien jums mesti iššūkį.

Jūs manęs klausotės, nes jūs esate čia,

labai optimistiški.

Jūs esate tie, kurie esate užsidegę.

Jūs esate tie, kurie nori išvysti geresnį pasaulį.

Jūs esate tie, kurie norite išvysti, jog baigiasi karai, nėra skurdo.

Jūs esate tie, kurie nori daryti pokyčius.

Jūs esate tie, kurie nori padaryti rytojų geresnį.

Aš noriu šiandien mesti iššūkį jums būti pirmaisiais,

nes žmonės seks jumis.

Būkit pirmaisiais. Žmonės seks jumis.

Būkit ryškūs. Išsiskirkit. Būkit bebaimiai. Būkit pasitikintys savimi.

Išvykite, nes kai jūs keičiate pasaulį,

kai keičiate savo bendruomenę,

kai tikime, kad paveikiame vieną merginą, vieną šeimą,

vieną kaimą, vieną valstybę tuo pačiu metu.

Mes darome pokyčius, tad jei jūs keičiate savo pasaulį,

jūs keičiate savo bendruomenę,

jūs keičiate savo valstybę,

ir galvokite apie tai. Jei jūs tai darote, ir jei aš tai darau,

argi mes nekuriame geresnės ateities savo vaikams,

jūsų vaikams, jūsų vaikaičiams?

Ir mes gyvensime labai taikiame pasaulyje. Labai jums ačiū.

(Plojimai)