Shilo Shiv Suleman: pasitelkti technologijas ir skatinti svajoti

Ar mūsų technologijos - mūsų mobilieji telefonai, „iPod'ai” ir fotoaparatai - sulaiko mus nuo svajojimo? Jauna menininkė Shilo Shiv Suleman mano, jog ne ir pateikia pavyzdžių su „Khoya”, savo nauja „iPad” pasakų knygele, kuri plukdo mus per stebuklingą pasaulį, 7-ias minutes neriboto kūrybiškumo.

Mano istorija iš tikrųjų prasideda būtent čia, Rajasthan regione (Indija),

prieš maždaug 2 m.

Buvau dykumoje po žvaigždėtu dangumi

su sufizmo dainininku Mukhtiar Ali.

Kalbėjomės apie tai,

kad niekas nepasikeitė

nuo senovės Indijos epo "Mahabharata" laikų.

Grįžtant į tuos laikus mes, indai, kai norėdavome keliauti,

šokdavom į vežimą ir pralėkdavom per visą dangų.

Dabar tą patį darome su lėktuvais.

Tais laikais,

kai Arjuna, didysis Indijos karo vedlys,

ištrokšdavo, išsitraukdavo lanką,

šaudavo į žemę, ir vanduo ištrykšdavo.

Dabar tą pat darome

su gręžiniais ir spec. įrenginiais.

Išvada, kurią pasiekėme,

buvo ta, kad stebuklai yra

pakeisti technika.

Ir tai mane labai nuliūdino.

Aš pagavau savyje kylant antipatiškus jausmus technologijoms.

Išsigandau minties,

kad prarasiu galimybę

džiaugtis saulėlydžiu

nepasikabinus ant kaklo fotoaparato, nepaskelbus to savo draugams Twitter tinklapyje.

Ir man pasirodė, jog technologijos

turėtų paskatinti stebuklus, nenaikinti jų.

Kai buvau maža mergaitė,

mano senelis davė man savo mažą sidabrinį kišeninį laikrodį.

Ir šis 50-ies metų senumo daikčiukas

tapo man pačiu stebuklingiausiu daiktu.

Jis tapo auksiniais vartais

į pasaulį, pilną piratų ir dužusių laivų liekanų

vaizdinių mano vaizduotėje.

Taigi pajaučiau, jog mūsų mob. telefonai

ir mūsų madingi laikrodžiai, ir fotoaparatai

sulaiko mus nuo svajojimo.

Jie kliudo mums būti įkvėptiems.

Tad aš įšokau, įšokau į šį technologijų kupiną pasaulį,

kad išsiaiškinčiau, kaip galiu paskatinti stebuklus

vietoj jų naikinimo.

Iliustravau knygas nuo 16-os metų.

Ir kai pamačiau „iPad”,

išvydau jį kaip pasakų sekimo prietaisą,

kuris galėtų jungti visus pasaulio skaitytojus.

Jis gali žinoti, kaip jį laikome.

Jis gali žinoti, kur esame.

Jis sujungia paveikslėlį ir tekstą,

ir animaciją, ir garsą, ir lytėjimą.

Pasakų sekimas tampa

vis labiau ir labiau daugiajutiminis.

Tačiau, ką mes su tuo veikiame?

Tad štai ketinu dabar įjungti „Khoya”,

interaktyvią taikomąją „iPad” programą.

Ji sako: „Uždėkite pirštus

ant kiekvienos švieselės.”

Ir taip.

(Muzika)

Ji sako: „Šitai priklauso...”

Taigi aš įvedu savo vardą.

Ir taip tampu asmeniu knygoje.

Man nukrenta mažas laiškelis -

„iPad” žino, kur gyvenatė dėl GPS ryšio -

kuris skirtas man.

Vaikas slypintis manyje labai sužavėtas

tokiomis galimybėmis.

Aš daug kalbėjau apie stebuklus.

Neturėjau omeny burtininkų ar slibinų,

kalbėjau apie vaikiškus stebuklus,

tas fantazijas, kurias mes visi turėjome vaikystėje.

Jonvabalių vaizdas stiklainyje, kažkodėl

man visąlaik buvo labai kerintis.

Dabar reikia pakreipti „iPad”, kad

jonvabaliai išskristų.

Ir jie apšvies jūsų kelią per likusią knygos dalį.

Kita mintis, žavėjusi mane vaikystėje,

buvo galaktika, visa sutelpanti

į vieną stiklo rutulį.

Ir štai čia

kiekviena knyga ir kiekvienas pasaulis

tampa mažu rutuliuku,

kuriuos aš nutempiu

į šį stebuklingą įtaisą, kuris šiaip jau randasi šiame įtaise.

Ir jis atveria žemėlapį.

Visą laiką visos fantastinės knygos turėdavo žemėlapius,

bet tie žemėlapiai būdavo statiški.

Tai žemėlapis, kuris plečiasi ir žėri,

ir tampa kelrodžiu per likusią knygos dalį.

Jis pasirodo tam tikrais momentais.

Taigi aš ketinu tiesiog įeiti į jį.

Kitas dalykas, kuris man labai svarbus,

yra kurti turinį, kuris būtų indiškas,

bet kartu ir labai šiuolaikiškas.

Štai čia yra Apsaros.

Mes visi girdėjome apie fėjas taip kaip ir apie nimfas,

bet kiek žmonių už Indijos ribų

žino apie jų analogus, Apsaras?

Šios vargšės Apsaros buvo įkalintos Indijos rūmuose tūkstančius metų

senoje apipelėjusioje knygoje.

Ir štai mes primename apie jas

šiuolaikinėje pasakoje vaikams.

Pasakoje, kurioje sprendžiami nauji klausimai

kaip kad aplinkos problemos.

(Muzika)

Kalbant apie aplinkos problemas

manau, kad didelė negerovė buvo paskutinius 10 m.,

kai vaikai buvo užrakinti savo kambariuose,

prilipę prie kompiuterių; jie negalėjo išeiti lauk.

Bet dabar dėka nešiojamų technologijų

mes galime ištraukti savo vaikus į lauką, į gamtą

su visomis jų technologijomis.

Viena iš interaktyviųjų užduočių šioje knygoje

yra, kai esi pasiųstas

eiti laukan ir

naudojantis „iPad” fotoaparatu

kaupti skirtingų gamtos objektų nuotraukas.

Kai buvau vaikas, turėjau įvairių

pagaliukų ir akmenukų, ir kristalų, ir kriauklių kolekcijų.

Tačiau vaikai kažkodėl daugiau to nebedaro.

Kad sugrąžintumėme šį vaikišką ritualą,

reikia išeiti į lauką

ir, vienam skyriui, nufotografuoti gėlę,

bei po to prisegti nuotrauką, kur reikia.

Kitame skyriuje prašoma nufotografuoti jau dalį medžio žievės

ir tada prisegti.

Ir tai, kas nutinka,

gali būti pavadinta skaitmenine nuotraukų kolekcija,

kurią galima paskelbti internete.

Vaikas Londone paskelbia lapės nuotrauką

su prierašu: „Šiandien pamačiau lapę!”

Vikas Indijoje parašo: „Aš šiandieną pamačiau beždžionę.”

Ir tai sukuria tokio pobūdžio socialinį tinklą

apie skaitmeninių fotografijų kolekcijas,

kurias turite sukaupę.

Galimybė apjungti

stebuklus, žemę, technolgiją

suteikia daugybę galimybių.

Planuojame sukurti kitai knygai interaktyviąją užduotį,

kuri prašo, jog išeitumėte laukan su „iPod” įjungta kamera.

Per papildytą realybę

jūs matote animacinius elfus,

pasirodančius ant kieme augančio augalo.

Vienu metu, vaizdas uždengiamas lapais.

Taigi jums reikia sukurti vėjo garsą ir juos nupūsti,

tada skaityti knygą toliau.

Mes visi judame, mes visi judame

link pasaulio, kuriame gamtos jėgos

suartėja su technologijomis,

ir stebuklai su technologijomis gali suartėti.

Mes naudojame saulės energiją.

Mes vedame savo vaikus ir save pačius

arčiau link gamtos pasaulio

bei tų stebuklų, ir džiaugsmo,

ir vaikiškos meilės, kuriuos

mums suteikė pasakos.

Ačiū.

(Plojimai)