Leonard Susskind: Mano draugas - Richard Feynman

Ką reiškia būti genijaus bičiuliu? TEDxCaltech scenoje fizikas Leonard Suskind porina keletą istorijų apie savo draugystę su legendiniu Richard Feynman ir aptaria jo neįprastus rimtų (...ir nelabai) problemų sprendimo būdus.

Kai manęs paprašė šitai padaryti, aš nutariau,

kad labiausiai norėčiau pakalbėti

apie savo draugą Richard Feynman.

Aš buvau vienas iš keleto laimingųjų,

kurie galėjo jį iš tiesų pažinti

ir mėgautis jo buvimu šalia.

As jums papasakosiu apie Richard Feynman, kokį aš jį pažinojau.

Esu tikras, kad čia yra kitų žmonių,

kurie galėtų jums papasakoti apie jų pažinotą Richard Feynman,

ir tai tikriausiai būtų kitoks Richard Feynman.

Richard Feynman buvo labai sudėtingas žmogus.

Jis buvo žmogus sudėtas iš daugybės dalių.

Pirmiausia, žinoma, jis buvo

labai labai labai puikus mokslininkas.

Jis buvo aktorius. Jus matėt jį vaidinant.

Aš taip pat turėjau laimės sudalyvauti tose paskaitose,

balkone.

Jos buvo fantastiškos.

Jis buvo filosofas,

jis buvo būgnininkas,

jis buvo nuostabus mokytojas.

Richard Feynman taip pat buvo cirkininkas,

neapsakomas cirkininkas.

Jis buvo arogantiškas, nepagarbus --

jis buvo pilnas mačo,

toks mačo siekiantis pirmauti.

Jis mėgo intelekto kovas.

Jo ego buvo milžiniškas.

Bet šis vyras kažkaip turėjo

daug vietos apačioje.

Turiu omenyje, kad tai -

daug vietos, mano atveju -

negaliu kalbėti už ką nors kitą -

bet mano atveju,

daug vietos kitam dideliam ego.

Na, ne tokio didumo kaip jo,

bet gana dideliam.

Su Dick Feynman visada jaučiaus gerai.

Su juo visada buvo linksma.

Jis priversdavo mane jaustis protingu.

Kaip gali toks žmogus ką nors priversti jaustis protingu?

Jam kažkaip pavykdavo.

Jis priversdavo mane jaustis protingu. Jis priversdavo mane jausti, kad jis yra protingas.

Jis priversdavo mane jausti, kad mes abu protingi

ir kad mudu galim išspręsti bet kokią problemą.

Ir išties, kartais abu užsiimdavom fizika.

Niekad kartu neišleidom straipsnio,

bet buvo labai smagu.

Jis labai mėgo laimėti.

Tuos mažus mačo žaidimėlius, kuriuos kartais žaisdavom -

ir jis juos žaisdavo ne tik su manim, jis žaidė su įvairiausiais žmonėm -

jis beveik visada lamėdavo.

Bet kai nelaimėdavo, kai pralaimėdavo,

jis juokdavosi ir atrodydavo, kad jam taip pat smagu,

tarsi būtų laimėjęs.

Pamenu, jis man kartą papasakojo

apie pokštą, kurį jam iškrėtė studentai.

Jie jį pakvietė - berods gimtadienio proga -

pakvietė priešpiečių.

Jie jį pakvietė priešpiečių

į sumuštininę Pasadena.

Gal ji ir dabar ten yra, nežinau.

Ten prekiavo įžymybių sumuštiniais.

Galėjai nusipirkti Marilyn Monroe sumuštinį.

Galėjai nusipirktyi Humphrey Bogart sumuštinį.

Studentai nuėjo ten iš anksto

ir sutarė, kad visi užsisakys Feynman sumuštinius.

Vienas po kito jie įėjo ir užsisakė po Feynman sumuštinį.

Feynman labai mėgo šią istoriją.

Jis man ją papasakojo ir buvo labai linksmas ir juokės.

Jam baigus pasakoti, aš tariau:

"Dick, įdomu, kuo skirtųs

Feynman sumuštinis nuo Susskind sumuštinio?"

Nė nemirktelėjęs

jis atsakė: "Na, jie būtų beveik vienodi.

Vienintelis skirtumas tas, kad Susskind sumuštinyje būtų gerokai daugiau kumpio",

kumpio, tai yra prasto aktoriaus.

(Juokas)

Kaip tyčia, tądien buvau labai greitas

ir atšoviau, "Taip, bet daug mažiau dešros (t.y. nesąmonių)."

(Juokas)

Iš tiesų,

Feynman sumuštinis buvo

su kalnu kumpio,

bet visiškai be dešros.

Feynman labiau nei ko kito nepakentė

intelektualinio apsimetinėjimo -

dirbtinumo,

netikro rafinuotumo, žargono.

Pamenu, kažkada devintąjame dešimtmetyje,

dešimtmečio vidury,

Dick, aš ir Sidney Coleman

keletą kartų susitikom

San Francisco, kažkokio labai turtingo vyruko namuos -

San Francisco papietauti.

Paskutinį kartą, kai tas turtuolis mus pakvietė,

jis taip pat pakvietė keletą filosofų.

Tie vyrukai buvo proto filosofai.

Jų sritis buvo sąmonės filosofija.

Ir jie puvo pilni visokiausio žargono.

Bandau prisiminti žodžius:

"monizmas", "dualizmas", devynios galybės kategorijų.

Aš nežinojau, ką tie dalykai reiškia, Dick irgi ne -

Sidney taipogi ne.

Ir apie ką gi mes kalbėjomės?

Na, apie kalbam, kai kalbam apie protus?

Vieną dalyką, šį vieną akivaizdų dalyką, apie kurį galima pakalbėti:

ar gali mašina tapti protu?

Ar įmanoma sukonstruoti mašiną,

kuri mąsto taip kaip žmogiška būtybė,

kuri yra sąmoninga?

Mes sėdėjom ir apie tai kalbėjomės - žinoma, taip klausimo ir neišsprendėm.

Bet filosofų bėda buvo tai,

kad jie filosofavo,

kai jiem reikėjo "mokslofuoti".

Juk tai vis dėlto mokslinis klausimas.

Ir taip elgtis buvo labai pavojinga

šalia esant Dick Feynman.

Feynman jiems pylė - iš abiejų vamzdžių, tiesiai tarpuakin.

Buvo žiauru, buvo juokinga - oi, kaip buvo juokinga.

Bet buvo išties žiauru.

Jis tikrai susprogdino jų balioną.

Bet nuostabiausia buvo tai -

Feynman turėjo išeiti truputį anksčiau.

Jis prastokai jautėsi, todėl išėjo truputį anksčiau.

Ir Sidney ir aš likom su dviem filosofais.

Ir nuostabiausia - tie vyrukai tiesiog skrajojo.

Tokie laimingi jie buvo.

Jie susitiko su didžiu žmogumi,

tas didus žmogus juos pamokė,

jiems buvo nepasakomai smagu,

kai jų veidus sumurkdė į purvą,

ir tai buvo kažkas ypatingo.

Supratau, kad Feynman turėjo kažką ypatingo,

net kai elgdavosi taip kaip elgdavosi.

Dick buvo mano draugas. Aš jį vadinau Dick.

Tarp Dick ir manęs buvo šioks toks ryšys.

Manau, tas mūsų turėtas ryšys buvo ypatingas.

Mes mėgom vienas kitą, mėgom tuos pačius dalykus.

Aš taip pat mėgau tuos intelektinius mačio žaidimėlius.

Kartais laimėdavau aš, dažniausiai laimėdavo jis,

bet mums abiems buvo smagu.

Ir vienu metu Dick įsitikino,

kad jo ir mano asmenybės kažkuo panašios.

Nemanau, kad jis buvo teisus.

Manau vienintelis mūsų panašumas yra tai,

kad abu mėgstam kalbėti apie save.

Bet jis tuo buvo įsitikinęs.

Ir jis buvo smalsus.

Tas žmogus buvo neįtikėtinai smalsus.

Ir jis norėjo suprasti, iš kur ir kodėl

atsirado šis įdomus ryšys.

Vieną diena mes vaikštinėjome. Buvom Prancūzijoje.

Buvome La Zouche.

Buvome kalnuose, 1976 metais.

Mes buvome kalnuose ir Feynman man tarė,

jis tarė: "Leonardo".

Jis mane vadino Leonardo todėl,

kad mes buvome Europoje

ir jis praktikavosi kalbėti prancūziškai.

Ir jis tarė: "Leonardo,

vaikystėje, ar buvai artimesnis savo mamai,

ar savo tėčiui?"

Ir aš atsakiau: "Na, mano tikrasis didvyris buvo mano tėvas.

Jis buvo darbininkas,

baigė penkias klases.

Jis buvo meistras mechanikas ir išmokė mane naudotis įrankiais.

Išmokė įvairiausių dalykų apie mechaninius dalykus.

Jis net išmokė mane Pitagoro teoremos.

Jis įžambinės nevadino įžambine,

jis ją vadino trumpiausiu keliu."

Ir Feynman akys tiesiog atsivėrė.

Jis įsižiebė kaip lemputė.

Ir atsakė, kad

jo santykiai su tėvu

buvo visiškai tokie patys.

Tiesą sakant, vienu metu jis buvo įsitikinęs,

kad, norint būti geru fiziku,

yra labai svarbu

turėti tokius santykius su savo tėvu.

Atsiprašau už šias seksistines kalbas,

bet būtent šitaip viskas nutiko.

Jis sakė buvęs visiškai įsitikinęs, kad tai būtina -

- būtina augant jaunam fizikui.

Žinoma, būdamas Dick, jis norėjo tai patikrinti.

Jis norėjo eiti ir atlikti bandymą.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Ėme ir atliko bandymą.

Jis paklausė visų savo draugų, kurie jo manymu buvo geri fizikai:

"Kas tau darė įtaką, mama ar tėtė?"

Ir visi iki vieno vyro - jie visi buvo vyrai -

kiekvienas iš jų

atsakė: "Mano mama."

(Juokas)

Taip ir išlėkė ta teorija istorijos šiukšliadėžėn.

Bet jis labai džiaugėsi pagaliau sutikęs kažką,

kieno patirtis su tėvu

buvo tokia pati kaip jo paties.

Ir kurį laiką buvo įsitikinęs,

kad būtent dėl šio priežasties mes taip gerai sutarėm.

Nežnau. Galbūt. Kas žino?

Bet laiskit man truputį jums papasakoti

apie Feynman - fiziką.

Feynman stilius -

ne, stilius netinkamas žodis.

Stilius kelia mintis apie peteliškę, kurią jis galėjo ryšėti,

ar kostiumą, kurį jis dėvėjo.

Tai kažkas giliau nei tai,

bet nesugalvoju tam kito žodžio.

Feynman mokslinis stilius

buvo visada ieškoti paprasčiausio,

elementariausio įmanomo problemos sprendimo.

Jei tai būdavo neįmanoma, tekdavo imtis kažko įmantresnio.

Bet, be abejonių, dalis šito

buvo tai, kad jam daug džiaugsmo ir malonumo

suteikdavo parodymas žmonėms, kad jis gali mastyti paprasčiau nei jie.

Bet jis taip pat giliai tikėjo, tikrai tikėjo,

kad jei negali ko nors paaiškinti paprastai,

tu to nesupranti.

Šeštąjame dešimtmetyje žmonės bandė išsiaiškinti,

kaip veikia superskystas helis.

Buvo teorija.

Ją sukūrė rusų matematinis fizikas

ir tai buvo sudėtinga teorija.

Ne už ilgo papasakosiu, kokia tai buvo teorija.

Tai buvo siaubingai sudėtinga teorija,

pilna sunkių integralų ir formulių,

ir matematikos, ir taip toliau.

Ir ji kaip ir veikė, bet veikė nelabai gerai.

Vienintelis atvejis, kada ji veikė,

buvo, kai helio atomai buvo labai labai toli vienas nuo kito.

Helio atomai turėjo būti labai nutolę vienas nuo kito.

Deja, helio atomai skystame helyje

yra vienas tiesiai ant kito.

Feynman nutarė, kaip helio fizikas mėgėjas,

pabandyti tai išsiaiškinti.

Jis turėjo įdėją, labai aiškią idėją.

Pabandyti išsiaiškinti,

kaip atrodo

šio didžiulio atomų kiekio kvantinė bangos funkcija.

Pabandyti ją atvaizduoti,

vadovaujantis keletu paprastų principų.

Tie keletas principų buvo labai labai paprasti.

Pirmasis buvo,

kad, kai helio atomai susiliečia, jie vienas kitą atstumia.

Tai reiškia, kad bangos funkcija turi nusileisti iki nulio,

ji turi pranykti, kai helio atomai susiliečia.

Kitas teiginys:

kvantinės sistemos mažiausios energijos būsena,

bangos funkcija visada labai lygi -

turi mažiausią skaičių vingių.

Tad jis atsisėdo -

ir įsivaizduoju, kad turėjo tik

paprastą popieriaus lapą ir pieštuką -

ir pabandė užrašyti, ir užrašė,

paprasčiausią funkciją, kokią galėjo sugalvoti,

kuri turėjo apribojimus,

kad bangos funkcija pranyksta, kai daiktai susiliečia,

o tarp jų yra lygi.

Jis užrašė paprasčiausią dalyką.

Tiesą sakant, jis buvo toks paprastas,

kad įtariu, jog labai gudrus gimanzistas,

net nesimokęs integralų,

būtų galėjęs suprasti, ką jis užrašė.

Taip jau yra, kad tas paprastas dalykas, kurį jis užrašė,

paaiškino viską, kas tuo metu buvo žinoma apie skystą helį

ir dar šį tą.

Visada smalsavau,

ar profesionalams, tikriesiems profesionaliems helio fizikams,

dėl to nebuvo turputėlį gėda.

Jie turėjo savo supergalingą metodą,

bet jiems taip gerai nepavyko.

Tuo pačiu, pasakysiu jums, koks buvo tas supergalingas metodas.

Tai buvo Feynman diagramos.

(Juokas)

Jis tai dar kartą padarė 1968-aisiais.

1968-aisiais, mano paties universitete -

nors manęs tuo metu dar ten nebuvo - bet 1968-aisiais,

buvo tiriama protono struktūra.

Protonas akivaizdžiai sudarytas

iš galybės mažų dalelių.

Tai buvo daugiau ar mažiau žinoma.

Ir būdas tam tirti buvo, žinoma, Feynman diagramos.

Tam Feynman diagramos ir buvo sukonstruotos -

dalelėms suprasti.

Eksperimentai, kurie vyko, buvo labai paprasti.

Tiesiog paimi protoną

ir žiebi jam elektronu.

Šitam dalykui ir buvo skirtos Feynman diagramos.

Vienintelė problema

buvo tai, kad Feynman diagramos sudėtingos.

Jos yra sudėtingi integralai.

Jei jas visas išspręstum, turėtum labai tikslią teoriją.

Bet tai buvo neįmanoma; jos buvo tiesiog per sudėtingos.

Žmonės bandė jas išspręsti.

Galima buvo išspręsti vienos kilpos diagramą. Nesijaudinkit dėl vienos kilpos.

Viena kilpa, dvi kilpos, galbūt pavyktų išspręsti trijų kilpų diagramą,

bet toliau nebeišeitų nieko.

Feynman tarė: "Pamirškit visa tai.

Tiesiog galvokit, kad protonas -

mažų dalelių rinkinys -

mažų dalelių spiečius."

Jis jas vadino partonais. Jis jas vadino partonais.

Jis sakė: "Galvokit, kad tai - partonų spiečius

judantis labai greitai."

Kadangi jie juda labai greitai,

reliatyvumas teigia, kad vidiniai judesiai vyksta labai lėtai.

Elektronas į jį trenkias staiga.

Tai tarsi padaryt labai greitą protono nuotrauką.

Kas matosi?

Matome sustingusį būrį protonų.

Jie nejuda. Ir kadangi jie nejuda

ekserimento metu,

nereikia rūpintis, kaip jie juda.

Nereikia rūpintis tarp jų veikiančiomis jėgomis.

Tereikia galvoti, kad tai

populiacija

sustingusių partonų.

Tai - šių eksperimentų analizavimo raktas.

Itin efktyvus, jis iš tiesų -

kažkas sakė, kad žodis revoliucija blogas.

Galbūt taip ir yra, todėl nesakysiu revoliucija -

bet jis tikrai labai labai giliai išvystė

mūsų suvokimą protono

ir kitų dalelių.

Na, ketinau dar papasakoti jums

apie savo ryšį su Feynman,

koks jis buvo,

bet matau, kad turiu lygiai pusę minutės.

Tad manau tiesiog pabaigsiu

pasakydamas, jog, tiesą sakant, nemanau, kad Feynman šis renginys būtų patikęs.

Manau, jis būtų pasakęs,

"Man šito nereikia."

Bet kaip mums pagerbti Feynman?

Kaip mes galim iš tiesų pagerbti Feynman?

Manau, atsakymas yra toks, kad turėtumem pagerbti Feynman

iškrapštydami kaip įmanoma daugiau dešros

iš savo sumuštinių.

Ačiū.

(Plojimai)