Alice Dreger: ar anatomija likimas?

Alice Dreger dirba su žmonių anatomijos kraštutiniais atvejais, tokiais kaip Siamo dvyniai ar hermafroditai. Jos pastebėjimu, iš daugelio kitų anatominių skirtumų tarp vyro ir moters dažnai tėra miglota linija. Tai iškelia didžiulį klausimą: kodėl leidžiame anatomijai nulemti mūsų likimą?

Noriu, kad įsivaizduotumėte dvi poras

1979 metų viduryje

tą pačią dieną, tuo pat metu

pradedančias kūdikį.

Taigi dvi poros, abi pradedančios po kūdikį.

Nenoriu, kad praleistumėte per daug laiko bandydami įsivaizduoti patį apvaisinimą,

nes jei jūs visą laiką įsivaizduosite apvaisinimą,

jūs neklausysite, ką aš kalbu.

Taigi, įsivaizduokite tai tik sekundėlę.

Ir šiame scenarijuje

įsivaizduokite, kad pirmu atveju

spermatozoidas neša Y chromosomą,

kuri susitinka su kiaušinėlio X chromosoma.

Antru atveju

spermatozoidas neša X chromosomą,

kuri susitinka su kiaušinėlio X chromosoma.

Abu gyvybingi; abu pradeda vystytis.

Mes grįšime prie šių žmonių vėliau.

Savo darbe

aš tarnauju dviem ponams.

Pirma,

aš užsiimu anatomijos istorija.

Aš istorikė pagal mokymą

ir studijuoju

būdus, kuriais žmonės nagrinėjo anatomiją --

t.y. žmonių kūnus, gyvūnų kūnus --

kaip jie nagrinėjo kūno skysčius, kūno koncepcijas;

ką jie galvojo apie kūnus.

O antra,

aš aktyvistė,

kantri gynėja --

arba, kaip kartais pati sakau, nekantri gynėja --

žmonių, kurie yra daktarų pacientai.

Šiuo atveju aš dirbu

su žmonėmis, kurių kūnai

neatitinka socialinių normų.

Tai, pavyzdžiui,

Siamo dvyniai,

du žmonės su vienu kūnu.

Teko dirbti ir su žmonėmis, kurie sirgo liliputizmu (hipofiziniu nanizmu) --

tai žmonės, kurie žymiai žemesni už tipinius žmones.

Ir dauguma, su kuriais dirbau,

tai žmonės su netipine lytim --

kurių kūnų tipai nėra nei standartinių vyrų,

nei standartinių moterų.

Apibendrinti šias kondicijas, galime naudoti terminą hermafroditas.

Yra daug skirtingų hermafroditiškumo formų.

Pateiksiu Jums tik keletos tipų pavyzdžių,

kurių lytis nėra nei standartinės moters,

nei standartinio vyro.

Taigi, pirmu atveju,

gali egzistuoti kas nors, turintis XY chromosominį pagrindą

su SRY genu Y chromosomoje,

kuris lemia pre-lytinių liaukų, kurias mes visi turime embriono stadijoje,

virtimą sėklidėmis.

Tuomet visą embrioninį laikotarpį sėklidės pumpuoja testosteroną.

Tačiau, kadangi šis individas stokoja receptorių,

kurie reaguotų į testosteroną,

jo kūnas į testosteroną nereaguoja.

Šis sindromas vadinamas nejautros androgenams sindromu.

Daug testosterono, jokios reakcijos į jį.

To pasekmė - kūnas vystosi

daugiau moterišku keliu.

Gimęs vaikas atrodo kaip mergaitė.

Ji mergaitė. Ji auginama kaip mergaitė.

Dažniausiai iki pat brendimo laikotarpio,

kai ji auga ir jai vystosi krūtys,

tačiau ji nesulaukia savo pirmųjų mėnesinių,

niekas nesupranta, kad kažkas negerai.

Jie atlieka keletą testų ir išsiaiškina,

jog vietoj kiaušidžių ir gimdos,

ji turi sėklides ir Y chromosomą.

Svarbu suprasti, jog

šis žmogus, nors ir laikytume jį vyru,

toks nėra.

Moterys, kaip ir vyrai,

turi antinksčius.

Jie yra mūsų kūno dorsalinėje (nugarinėje) dalyje.

Antinksčiai gamina androgenus,

tarp jų ir maskulinizavimo (vyriškėjimo) hormoną.

Dauguma moterų tokių, kaip aš -- aš laikau save tipine moterimi --

aš išties nežinau savo chromosomų sudėties,

bet manau aš greičiausiai tipinė --

dauguma moterų kaip aš yra jautrios androgenams.

Mes juos gaminam ir į juos reaguojam.

Padarinys yra tai, kad kieno nors, panašaus į mane, smegenys

buvo veikiamos daugiau androgenų,

nei moters, gimusios su sėklidėmis

ir kuri turi nejautros androgenams sindromą.

Taigi lytis yra komplikuotas dalykas; hermafroditai nėra tiesiog

lyčių spektro viduryje --

kai kuriais atvejais, jie gali apimti jį visą.

Kitas pavyzdys:

prieš keletą metų sulaukiau skambučio iš 19 metų vyro,

kuris gimė berniukas, buvo auginamas, kaip berniukas,

turėjo panelę, su kuria mylėjosi,

gyveno gyvenimą kaip vyrukas

ir ką tik išsiaiškino, kad turi kiaušides ir gimdą.

Tai buvo nepaprasta kondicijos,

vadinamos įgimta antinksčių hiperplazija, forma.

Jis turėjo XX chromosomas

ir įsčiose

jo antinksčiai taip aktyviai veikė,

kad, iš esmės, sukūrė vyriškų hormonų aplinką.

To pasekmės - jo genitalijos suvyriškėjo,

smegenys buvo daugiau veikiamos

vyriškojo hormonų komponento.

Ir jis gimė kaip berniukas -- niekas nieko neįtarė.

Ir tik kai jam suėjo 19,

pasireiškė pakankamai medicininių problemų,

tiesą sakant, tik iš to, kad jis viduje sirgo mėnesinėmis,

daktarai suprato, kad jis viduje buvo moteris.

Dar vienas greitas

hermafroditiškumo pavyzdys.

Kai kuriems žmonėms, turintiems XX chromosomas

išsivysto vadinamieji ovotesčiai,

t.y. kai kiaušidžių audinį

gaubia sėklidžių audinys.

Ir mes tiksliai nė nežinome, kodėl taip nutinka.

Taigi lytis gali būti įvairių formų.

Priežastis,

kodėl vaikai su tokiais kūnais --

ar tai būtų liliputizmas, ar Siamo dvyniai,

ar hermafroditai --

dažniausiai normalizuojami chirurgų,

yra ne tai, kad šios operacijos

pataiso jų fizinę sveikatą.

Dauguma atvejų, žmonės yra absoliučiai sveiki.

Priežastis, kodėl dažniausiai jiems atliekamos įvairios operacijos,

yra ta, jog tokie žmonės kelią grėsmę mūsų socialinėms kategorijoms.

Arba sistemos pagrindas, paremtas idėja, jog

tam tikros rūšies anatomija egzistuoja kartu su tam tikros rūšies asmenybe.

Taigi mes turime koncepciją, jog būti moterimi

reiškia turėti moterišką asmenybę;

būti juodaodžiu, tariamai, reiškia

turėti afrikietišką anatomiją

savo istorijos požiūriu.

Ir taip mes turime siaubingai supaprastintą idėją.

Ir kai susiduriame su kūnu,

kuris išties parodo mums kažką kitokio,

tai mus išgąsdina tų kategorijų požiuriu.

Savo kultūroje turime labai daug romantiškų idėjų

apie individualizmą.

Ir mūsų tauta grindžiama labai romantiška individualizmo koncepcija.

Na, galite įsivaizduoti, kaip baisu,

kai jūsų gimęs vaikas

yra du žmonės viename kūne.

Su tokia situacija, sukėlusia daug šurmulio, paskutinį kartą susidūriau

praėjusiais metais, kai buvo suabejota Pietų Afrikos bėgikės Caster Semenya

lytimi Tarptautinėse Žaidynėse Berlyne.

Daug žurnalistų man skambino, klausinėjo:

"Koks testas bus atliktas,

kuris parodys,

ar Caster Semenya yra vyras ar moteris?"

Aš turėjau paaiškinti tiems žurnalistams, kad tokio testo nėra.

Tiesą sakant, dabar mes žinome,

jog lytis yra pakankamai komplikuotas dalykas,

kad turime pripažinti, jog

gamta už mus nepiešia linijos tarp moters ir vyro,

arba tarp vyro ir hermafrodito, arba moters ir hermafrodito;

iš tiesų tai mes piešiame tą liniją.

Dabartinė situacija parodo, jog

kuo toliau pažengiame moksle,

tuo labiau turime pripažinti,

kad šios kategorijos,

kurias laikėme stabiliomis anatominėmis kategorijomis,

labai paprastai susietomis

su stabiliomis asmenybės kategorijomis,

yra žymiai miglotesnės, nei įsivaizdavome.

Ir tai ne tik lyties atžvilgiu.

Rasės taip pat.

Kas, pasirodo, yra daug daugiau komplikuota,

nei leidžia mūsų terminologija.

Giliau žvelgiant, mes patenkame į įvairias nemalonias sritis.

Pavyzdžiui, faktas, jog

mūsų DNR mažiausiai 95 procentais

panaši į šimpanzių.

Kas mes tokie, kad pabėgtume nuo fakto,

jog nuo šimpanzių skiriamės tik keletu nukleotidų?

Ir kuo toliau pažengiame savo moksle,

tuo giliau patenkame į tą diskomforto zoną,

kurią pasiekę turime pripažinti,

jog mūsų supaprastintos kategorijos,

ko gero, yra per daug supaprastintos.

Šitai matosi

daugelyje žmogaus gyvenimo vietų.

Pavyzdžiui, viena iš vietų, kur tai pasireiškia

mūsų šiandieninėje kultūroje, Jungtinėse Valstijose,

tai kovos dėl nesusitarimo, kurioje nėštumo stadijoje, embrionas laikomas nauja gyvybe.

Vyksta aršios diskusijos

kuriame taške kūnas tampa žmogumi,

turinčiu kitokias teises, nei embrionas.

Šiandien vyksta aršios diskusijos --

greičiausiai ne tiek viešumoje, kiek medicinoje --

apie tai, kada kas nors yra nebegyvas.

Praeityje, mūsų protėviams niekada nereikėjo taip aršiai

diskutuoti klausimu, kada žmogus jau nebegyvas.

Daugiausia, jie prikišdavo plunksną prie žmogaus nosies

ir jei ji sutrukčiodavo, jie žmogaus dar nelaidodavo.

Jei nebetrukčiodavo, palaidodavo.

Tačiau šiandieniniame pasaulyje situacija yra tokia,

jog mes norime paimti gyvybiškai svarbius organus iš būtybių

ir duoti juos kitoms būtybėms.

To padarinys,

jog esame užstrigę kovodami su šiuo sunkiu klausimu -

kas miręs.

Tai priveda prie labai sudėtingos situacijos,

kur mes neturime tokių paprastų kategorijų, kurias turėjome anksčiau.

Jūs galite pagalvoti, jog visas šis kategorijų griovimas

padarytų ką nors, kaip mane, labai laimingą.

Aš politiškai progresyvi, aš ginu žmones su neįprastais kūnais,

tačiau turiu Jums pripažinti, tai mane nervina.

Suvokimas, jog šios kategorijos

yra žymiai labiau nestabilios, nei mes manėme, priverčia mane įsitempti.

Ir as sunerimstu,

kai šiuo požiūriu galvoju apie demokratiją.

Norėdama Jums papasakoti apie tą nerimą

pirmiausia turiu prisipažinti, jog esu didelė JAV Tėvų-įkūrėjų gerbėja.

Žinau, jie buvo rasistai, moterų diskriminacijos šalininkai,

tačiau jie buvo nuostabūs.

Turiu omeny, jie buvo tokie narsūs ir drąsūs

ir tokie radikalūs tame, ką darė,

jog pagaunu save žiūrint tą prastą miuziklą "1776" kas kelerius metus,

ir tai tikrai ne dėl muzikos, kuri yra visiškai neįsimintina.

Tai dėl to, kas 1776 metais įvyko

su Tėvais-įkūrėjais.

Mano nuomone, Tėvai-įkūrėjai buvo

pirmieji anatomijos aktyvistai

ir štai kodėl.

Jie atmetė anatomijos koncepciją

ir ją pakeitė kita,

kuri buvo radikali ir graži ir išlaikė mus 200 metų.

Taigi kaip visi pamenate,

mūsų Tėvai-įkūrėjai atmetė monarchijos koncepciją.

Monarchija iš esmės buvo grindžiama

labai supaprastintos anatomijos koncepcija.

Senojo pasaulio monarchai

neturėjo DNR koncepcijos,

tačiau jie turėjo prigimtinės teisės koncepciją.

Jie turėjo mėlyno kraujo koncepciją.

Egzistavo idėja, jog žmonių kartos, turėjusios politinę galią,

ir toliau turi ją turėti

dėl kraujo perdavimo

iš senelio tėvui, iš tėvo sūnui ir t.t.

Tėvai-įkūrėjai atmetė tą idėją

ir pakeitė ją nauja anatomijos koncepcija

ir ta koncepcija

yra ta, jog visi žmonės lygūs.

Jie išlygino tą žaidimų aikštę

ir nutarė, jog turinti reikšmę anatomija

yra anatomijos bendrumas,

ne anatominaii skirtumai.

Ir tai buvo tikrai radikalu.

Iš dalies jie tai darė,

nes jie buvo Švietimo sistemos,

kurioje vienu metu vystėsi du dalykai, dalis.

Tai - demokratija, auganti kartu

su mokslu.

Tai pakankamai aiškiai matosi, kai pasižiūri į Tėvų-įkūrėjų istoriją,

dauguma jų buvo labai susidomėję mokslu

ir natūralistinio pasaulio

koncepcija.

Jie traukėsi nuo antgamtiškų paaiškinimų,

atmetinėjo tokius dalykus, kaip antgamtiška jėgos koncepcija,

kur ji perduodama

dėl labai miglotos prigimtinės teisės koncepcijos.

Jie judėjo link naturalistinės koncepcijos.

Jei pažiurėtumėte, pavyzdžiui, į Nepriklausomybės Deklaraciją,

joje kalbama apie gamtą ir gamtos Dievą.

Ten nekalbama apie Dievą ir Dievo gamtą.

Ten kalbama apie gamtos galią,

kad pasakytų mums, kas mes esame.

Taigi, kaip to dalis,

jie artėjo prie mūsų su anatomijos bendrumo

koncepcija.

Taip darydami, jie labai gražiu būdu

steigė ateities civilinių teisių judėjimą.

Jie apie tai taip negalvojo, tačiau to nežinodami padarė ir tai nuostabu.

Kas nutiko po daugelio metų?

Pavyzdžiui, moterys,

norėjusios teisės balsuoti,

rėmėsi Tėvų-įkūrėjų koncepcija,

kuri teigė, jog anatomijos bendrumas yra svarbesnis

nei anatominiai skirtumai

ir tarė: "Faktas, jog mes turime kiaušides ir gimdą,

skirtumų atžvilgiu yra nepakankamas,

kad mes neturėtume teisės balsuoti,

kad mes neturėtume teisės į pilnavertę pilietybę,

teisės į privačią nuosavybę, etc.,etc."

Ir moterys sėkmigai tą įrodė.

Toliau sekė sėkmingas civilinių teisiu judėjimas,

kuriame dalyvavo tokie žmonės kaip Sojourner Truth,

klaususi: "negi aš ne moteris?"

Sutinkame vyrus,

žygiuojančius civilinių teisių judėjime,

sakančius: "aš vyras."

Kitų rasių žmonės

apeliavo į anatomijos bendrumą, smerkdami anatominius skirtumus,

vėlgi, sėkmingai.

Tą patį matome su negalios teisių judėjimu.

Problema, aišku,

ta, kai mes žvelgiame i visą tą bendrumą,

turime pradėti klausti,

kodėl mes išlaikome tam tikrus padalijimus.

Dabar pagalvokite, aš noriu išlaikyti keletą padalijimų,

anatomiškai, mūsų kultūroje.

Pavyzdžiui, aš nenoriu

duoti žuviai žmogaus teisių.

Aš nenoriu pasakyti, jog mes pasikliaujame vien anatomija.

Aš nenoriu pasakyti, jog penkiamečiui

turėtų būti leista lytiškai santykiauti ar tuoktis.

Visgi yra keletas anatominių skirstymų,

kurie man atrodo logiški ir, manau, turėtų išlikti.

Tačiau sunkiausia ir yra išsiaiškinti, kurie skirstymai logiški

ir kodėl mes turėtume juos išlaikyti ir ar jie turi reikšmę.

Taigi grįžkime prie tų dviejų būtybių,

kurias dvi poros pradėjo mūsų pokalbio pradžioje.

Turime dvi būtybes, abi pradėtas

1979 metų viduryje, tą pačią dieną.

Įsivaizduokime, jog vieną iš jų, Mary,

gimė trimis mėnesiais per anksti,

taigi, vasario 1, 1980.

Henry, priešingai, gimė laiku,

balandžio 1, 1980.

Paprasčiausiai dėl to,

kad Mary gimė trimis mėnesiais anksčiau,

jai trimis mėnesiais anksčiau

nei Henry suteikiamos įvairios teisės --

teisė lytiškai santykiauti,

teisė balsuoti, teisė gerti.

Henry turi viso to laukti,

ne dėl to, kad jis išties būtų kito amžiaus, biologiškai,

nebent atsižvelgiant į tai, kada jis gimė.

Atsižvelgian į jų turimas teises, sutinkame ir kitų keistenybių.

Henry, palaikytas vyru --

nors aš Jums neminėjau, jog tai jis turi XY --

kadangi jis palaikytas vyru,

dabar jis įpareigotas būti pašauktu į kariuomenę,

dėl ko Mary gali visai nesijaudinti.

Tuo tarpu Mary, negali turėti

tokių pat teisių, kaip Henry, visose valstijose,

pavyzdžiui, teisės tuoktis.

Henry kiekvienoje valstijoje gali vesti moterį,

o Mary šiais laikais tik keliose valstijose gali vesti moterį.

Taigi, keletas anatominių kategorijų,

kurios dauguma atvejų problematiškos ir ginčijamos, išlieka.

Man iškyla klausimas:

ką mes darysime,

kai mūsų mokslas pažengs taip toli

anatomijos srityje,

jog pasieksime tašką, kai turėsime pripažinti,

kad mūsų demokratija, grindžiama anatomija,

gali pradėti byrėti?

Aš nenoriu apleisti mokslo,

tačiau tuo pat metu kartais atrodo,

kad mokslas išeina iš mūsų.

Taigi, kur eisime?

Atrodo, jog mūsų kultūroje

vyrauja kažkoks pragmatiškas požiūris:

"Na, mes turime kažkur nupiešti liniją,

taigi ir nupiešime ją kažkur."

Tačiau dauguma žmonių užstringa labai keistoje pozicijoje.

Pavyzdžiui,

Teksasas vienu atžvilgiu nusprendė,

kad susituokti su vyru

reiškia neturėti Y chromosomos,

o vesti moterį, reiškia turėti Y chromosomą.

Praktiškai jie netestuoja žmonių chromosomų.

Tačiau šitai taip pat labai keista,

dėl istorijos, kurią pasakojau pradžioje

apie nejautros androgenams sindromą.

Jei pažiūrėtume į vieną iš moderniosios demokratijos Tėvų-įkūrėjų,

daktarą Martin Luther King,

jis mums siūlo kažką panašaus į sprendimą savo kalboje "Aš turiu svajonę".

Jis teigia, jog mes turėtume spręsti apie žmogų ne pagal jo odos spalvą,

bet pagal jo charakterio bruožus,

neatsižvelgiant į anatomiją.

Ir aš noriu pasakyti, "Taip, tai skamba kaip labai puiki mintis."

Tačiau kaip tai padaryti praktiškai?

Kaip spręsti apie žmogų, atsižvelgiant į jo charakterio bruožus?

Taip pat norėčiau pabrėžti,

jog nesu tikra, kad tokiu principu reiktų skirstyti teises žmonių atžvilgiu,

nes, turiu pripažinti, žinau keletą auksaspalvių retriverių,

kurie turbūt labiau nusipelnė socialinių paslaugų

nei kai kurie mano pažįstami žmonės.

Taip pat noriu pasakyti, jog turbūt yra keletas labradorų, kuriuos žinau,

ir kurie žymiai geriau sugeba priimti kompetetingus, protingus, gerai apgalvotus sprendimus

dėl seksualinių santykių nei keletas mano pažįstamų keturiasdešimtmečių.

Taigi kaip mes praktiškai pritaikysime

charakterio brupžų klausimą?

Tai, pasirodo, pakankamai sudėtinga.

Ir dalis manęs taip pat galvoja,

o kas jeigu charakterio bruožai

pasirodys toks dalykas, kurį ateityje bus galima nuskanuoti --

pamatyti dėka fMRI?

Ar mes tikrai to norime?

Aš nesu tikra, kur mes einame.

Aš žinau tik tai, kad atrodo labai svarbu

galvoti apie Jungtinių Valstijų pirmavimą

galvojant apie iškilusią problemą dėl demokratijos.

Mes padarėme tikrai gerą darbą kovodami dėl demokratija,

ir, aš manau, mes ir toliau jį tęsime ateityje.

Pas mus nėra tokios situacijos kaip Irane, pavyzdžiui,

kai vyras, kurį seksualiai traukia kitas vyras,

gali legaliai būti užmuštas,

nebent jis norėtų pasikeisti lytį.

Tokiu atveju jam leidžiama gyventi.

Pas mus nėra tokios situacijos.

Man džiugu tai sakyti, kad mes neturim tokios situacijos --

prieš keletą metų kalbėjausi su vienu chirurgu,

kuris iš užjūrio parsivežė grupę Siamo dvynių,

kad galėtų juos atskirti iš dalies tam, kad igytų gerą vardą.

Tačiau kai kalbėjausi su juo telefonu

ir paklausiau kodėl jis norėjo atlikti tokią operaciją --

tai labai rizikinga operacija --

jis atsakė, jog toje tautoje

su šiais vaikais elgtųsi labai siaubingai, todėl jis privalėjo tą padaryti.

Aš atsakiau: "Na, ar tu apmąstei politinio prieglobsčio galimybę

vietoj atskyrimo operacijos?"

Jungtinės Valstijos siūlo nuostabią galimybę,

kuri leidžia žmonėms būti tokiems, kokie jie yra,

nereikalaudamos, kad jie keistųsi dėl valstybės.

Taigi aš manau, jog mes turėtume lyderiauti.

Na, užbaigiant, norėčiau užsiminti Jums,

jog kalbėjau daug apie tėvus.

Ir norėčiau apgalvoti

kaip galėtų atrodyti ar atrodė demokratija,

įtraukus daugiau motinų.

Ir noriu pasakyti kai ką pakankamai radikalaus feministei.

Aš manau, kad gali būti

įvairių įžvalgų,

atsirandančių iš skirtingų anatomijų,

ypač, kai žmonės galvoja grupėmis.

Dėl to, kad mane domino hermafroditai, metų metus

aš taip pat domėjausi lyčių skirtumų tyrimais.

Ir vienas dalykas, kuris mane tikrai sudomino,

yra skirtingas vyrų ir moterų

mąstymas ir funkcionavimas pasaulyje.

Ir ką mes žinome iš skirtingų šalių studijų tai,

kad moterys, vidutiniškai --

ne kiekviena, bet vidutiniškai --

yra labiau linkusios būti dėmesingos

sudėtingiems socialiniams santykiams

ir rūpintis žmonėmis,

kurie grupėje yra pažeidžiami.

Taigi, jei apie tai pagalvosime,

suprasime, jog mūsų rankose įdomi situacija.

Prieš daugelį metų, kai buvau universitete,

vienas iš mano baigiamojo darbo patarėjų, kuris žinojo, jog domiuosi feminizmu --

aš laikiau save feministe ir iki šiol laikau --

paklausė labai keisto klausimo.

Jis tarė: "Pasakyk man, kas feminizme yra moteriško."

Ir aš pagalvojau: "Tai kvailiausias klausimas, kokį man teko girdėti.

Feminizmas sukasi aplink lyčių stereotipų naikinimą,

taigi feminizme nėra visiškai nieko moteriško."

Tačiau kuo daugiau galvojau apie šį klausimą,

tuo labiau man atrodė, kad visgi feminizme yra kažkas moteriško.

Tai yra, vidutiniškai, moterų smegenys gali kažkuo

skirtis nuo vyrų smegenų,

kas būtent ir daro mus, moteris dėmesingesnėmis

labai sudėtingiems socialiniams santykiams

ir rūpestingesnėmis lengviau pažeidžiamiems.

Taigi, tuo tarpu, kol tėvai buvo nepaprastai dėmesingi

aiškinantis kaip apsaugoti individus nuo valstybės,

yra galimybė, jog įtraukus į šią savoką

moteris,

mes geriau išmanytume

ne tik kaip kaip apsaugoti,

bet ir kaip rūpintis vienas kitu.

Ir galbūt to ir turime siekti ateityje,

kai galvojame apie demokratiją, neatsižvelgdami i anatomiją --

mažiau galvoti apie individualų kūną,

asmenybės požiūriu,

ir daugiau galvoti apie santykius.

Kad mes, žmonės, norėdami sukurti tobulą sąjungą,

galvotume, ką galime padaryti vienas dėl kito.

Ačiū.

(Plojimai)