Gerosios žinios apie PMS

Visiems gerai žinoma, kad moterys lengvai išprotėja prieš prasidedant mėnesinėms, kad jų lytiniai hormonai sukelia beprotiškus nuotaikų svyravimus. Tačiau nėra vieningos medicininės nuomonės apie priešmenstruacinį sindromą. Pasak psichologės Robyn Stein Deluca, mokslas nesutaria dėl PMS apibūdinimo, priežasties, gydymo ar net jo egzistavimo. Ji pateikia įžvalgą apie tai, ką mes apie jį žinome ir ko ne, ir kodėl populiarusis mitas neapleidžia pozicijų.

Kiek iš jūsų esate girdėję apie PMS?

Visi, tiesa?

Visi žino, jog moterys
lengvai išprotėja

vos prieš prasidedant mėnesinėms,

kad menstruacijų ciklas bloškia
jas į neišvengiamą emocijų karuselę,

kupiną iracionalumo ir dirglumo.

Vyrauja visuotinės prielaidos,

kad lytinių hormonų svyravimai
daro įtaką perdėtam emocionalumui

ir kad dauguma moterų
yra tam paveikios.

Na, aš čia tam, kad papasakočiau,
jog moksliniai tyrimai

paneigia abi šias prielaidas.

Aš čia tam, kad praneščiau
geras žinias apie PMS.

Bet pirmiausia pažvelkime,
kaip giliai PMS idėja

yra įsišaknijusi Amerikos kultūroje.

Jeigu peržvelgtumėte laikraščių
ar žurnalų straipsnius,

pamatytumėte, kiek daug žmonių
įsivaizduoja, jog visos išgyvena PMS.

Žurnale „Redbook“ spausdintame
straipsnyje: „Tu – daugiau jokio PMS"

skaitytojai buvo informuoti, jog 80-90
procentų moterų kenčia nuo PMS.

Los Andželo „Muscle“ žurnalas įspėjo
savo skaitytojus,

kad 40–50 procentų moterų
kenčia nuo PMS

ir tai labai svarbus aspektas, veikiantis
moters psichinę ir fizinę sveikatą,

o prieš kelerius metus
net „Wall Street Journal“

išspausdino straipsnį apie kalcį –
vaistą nuo PMS,

klausdamas savo skaitytojų moterų:

„Ar kas mėnesį virsti ragana?“

Susidaro įspūdis, jog turėtų
būti galybė tyrimų,

patvirtinančių visuotinį PMS paplitimą.

Kad ir kaip būtų, po penkių dešimtmečių
tyrinėjimų

nėra aiškaus sutarimo dėl
PMS apibūdinimo, priežasties,

gydymo ar netgi
jo egzistavimo.

Anot žinomiausio psichologinio apibrėžimo,

PMS susideda iš neigiamų elgsenos,
kognityvinių ir fizinių simptomų,

vyraujančių tarp ovuliacijos
ir menstruacijų pradžios.

Bet štai kur viskas tampa sudėtinga.

Daugiau nei 150 skirtingų simptomų
naudojami PMS diagnozuoti

ir štai vos keletas jų.

Tiesa, noriu, kad viskas būtų aišku.

Neteigiu, kad moterims nepasireiškia
kai kurie šių simptomų.

Noriu pasakyti, jog kai kurių
šių simptomų atsiradimas

nereiškia psichinio sutrikimo

ir kai psichologai pavadina
psichologiniu sutrikimu kažką,

kas taip miglotai apibūdinta,

etiketė galiausiai tampa beprasmė.

Turint tokį ilgą ir platų
simptomų sąrašą

tiek aš, tiek tu galėtume sirgti PMS,

vaikinas trečioje eilėje
galėtų sirgti PMS,

mano šuo galėtų sirgti PMS.
(Juokas.)

Kai kurie mokslininkų teigia, kad
reikia penkių simptomų.

Kiti gi sako, kad trijų.

Dar kiti teigia, kad simptomai
reikšmingi tik tuo atveju,

jeigu jie itin trukdo tau,

tačiau kiti sako, jog menki
simptomai tokie pat svarbūs.

Daugelį metų, todėl, kad nebuvo
sutarta dėl standarto

apibūdinant PMS,

psichologams bandant
apibrėžti paplitimo mastus,

vertinimai svyravo tarp
penkių procentų moterų

iki 97 procentų moterų,

tad vienu metu beveik nė viena
ir beveik visos sirgo PMS.

Apskritai, PMS tyrimų metodų silpnosios
vietos yra nemenkos.

Pirma, dauguma tyrimų prašė moterų
įvertinti savo simptomus retrospektyviai,

žvelgiant į praeitį ir kliaujantis
atmintimi,

kuri, kiek žinoma, PMS vertinimus
padidina,

lyginant su vadinamu

prospektyviu vertinimu,

kai reikia kasdien bent du mėnesius

registruoti simptomus.

Dauguma tyrimų taipogi išskirtinai
susitelkė ties baltosiomis,

viduriniosios klasės moterimis,

kas sudaro kliūčių, mėginant
pritaikyti rezultatus visoms moterims.

Žinoma, jog egzistuoja žymus kultūrinis
aspektas PMS suvokime,

kadangi jis beveik nežinomas už
vakarų valstybių ribų.

Trečia, daugumai tyrimų nepavyko
pasinaudoti kontrolinėmis grupėmis.

Jei norime suprasti specifines
PMS turinčių moterų charakteristikas,

reikia rasti galimybę palyginti jas su
moterimis, neturinčiomis PMS.

Ir galiausiai, buvo panaudota galybė
skirtingų klausimynų,

skirtų diagnozuoti PMS, susitelkiant
ties skirtingais simpromais,

simptomų trukme ir stiprumu.

Kad būtų galima atlikti patikimus bet
kokios būklės tyrimus,

mokslininkai turi sutarti dėl
specifinių, tą būklę

apibūdinančių sąlygų,

kad būtų kalbama apie tą patį dalyką,

o kalbant apie PMS, buvo visai ne taip.

Kad ir kaip bebūtų, 1994 m.

Diagnostic and Statistical Manual
of Mental Disorders,

žinomas DSM vardu,

taip pat tai žinynas, skirtas
psichinės sveikatos specialistams,

suteikė naują apibrėžimą PMS, pavadindami
jį PMDS [PMDD] –

priešmenstruaciniu disforiniu sutrikimu.

Disforija – tai terminas taikomas
sumišimui ir nerimui apibūdinti.

Remiantis šiomis naujomis DSM gairėmis,

daugumoje menstruacinių ciklų
pastaraisiais metais

bent 5 iš 11 galimų simptomų

būtinai pasireiškia savaitę
prieš prasidedant menstruacijoms,

simptomai turėtų sušvelnėti
menstruacijoms prasidėjus

ir jų taip pat turi nepasireikšti
savaitę po menstruacijų pabaigos.

Bent vienas simptomų privalo
būti iš šio sąrašo:

žymūs nuotaikų svyravimai, dirglumas,
nerimas arba depresija.

Kiti simptomai gali būti
iš sąrašo, minėto pirmoje skaidrėje

ar iš to, minėto antrojoje

taip pat nepamirštant
bejėgiškumo būsenos

ir miego bei apetito pokyčių.

DSM taipogi reikalauja,
jog simptomai

privalo būti siejami su
kliniškai ryškiais sutrikimais –

privalo pasireikšti kokie nors
trukdžiai darbe, mokykloje

ar visuomeniniuose santykiuose;

ir kad simptomai bei jų stiprumas
privalo būti užfiksuoti

žymint bent dviejų ciklų paeiliui
kasdienių būsenų svyravimus.

Ir galiausiai, DSM reikalauja, kad
emociniai trikdžiai

turėtų būti daugiau nei paūmėjimas
jau esančių sutrikimų.

Tad, žvelgiant iš mokslinės
pusės, tai – žingsnis į priekį.

Dabar turime ribotą simptomų sąrašą

ir reikalavimą, kad būtų pastebima
žymi įtaka elgsenai,

o simptomų pasireiškimo laikotarpis
ir jų fiksavimas tapo labai konkretūs.

Na, remiantis šiais kriterijais

ir žvelgiant į naujausius tyrimus,

pastebime, kad vidutiniškai

nuo trijų iki aštuonių procentų
moterų kenčia nuo PMDS.

Ne visos moterys, ne daugelis moterų,

ne dauguma moterų,
netgi ne daug moterų –

nuo trijų iki aštuonių procentų.

Visoms kitoms, kintamieji, kaip kad
stresinės situacijos ar džiugios progos

ar netgi savaitės diena

nulemia nuotaikas kur kas stipriau
nei mėnesio laikas,

ir tai informacija, kurią mokslinė
visuomenė turėjo

jau 10-ajame dešimtmetyje.

2002-aisiais mes su kolega
išspausdinome straipsnį,

apibūdinantį PMS ir PMDS studijas,

o keli panašūs straipsniai buvo
publikuoti psichologijos žurnaluose.

Kyla klausimas, kodėl ši informacija
nenutekėjo į viešumą?

Kodėl šie mitai tokie gajūs?

Na, žinoma nesibaigiantis žinučių
srautas, kurias moterys gauna

iš knygų, televizijos, filmų, interneto,
jog visos kenčia nuo PMS,

prisideda prie įtikinimo,
jog tai turėtų būti tiesa.

Tyrimai rodo, jog kuo labiau moteris
tiki, kad visoms pasireiškia PMS,

tuo labiau tikėtina, jog ji klaidingai
praneš pati nuo jo kenčianti.

Leiskite paaiškinti, ką reiškia
„klaidingai“.

Galima jos paklausti: „Ar sergi PMS?“

ir ji atsakys „taip“,

tačiau jai pradėjus du mėnesius
kasdien žymėtis

psichologinės būklės simptomus,

nerandama jokios koreliacijos
tarp jos simptomų

ir menstruacijų ciklo.

Kita priežastis, lemianti PMS
mito gyvavimą

yra siauros moters rolės ribos.

Feministiniai psichologai,
kaip kad Joan Chrisler

pasiūlė prielaidą, jog
prisiimdamos PMS etiketę

moterys sau leidžia reikšti emocijas,
kitais atvejais laikomas nemoteriškomis.

Artimas universaliam tobulos
moters apibūdinimas yra

laiminga, mylinti,
besirūpinanti kitais

ir besimėgaujanti šia role.

Na, PMS tapo leidimu išsiveržti
pykčiui, skųstis, būti dirglia,

neprarandant geros moters įvaizdžio.

Žinome, jog moterį supantys
kintamieji jos aplinkoje

turi daug daugiau įtakos
išprovokuoti jos pyktį nei jos hormonai,

bet kai ji priskiria pyktį hormonams,

ji atleidžiama nuo
atsakomybės ar kritikos.

„Ji ne tokia. Tai nuo jos nepriklauso.“

Ir tai paskelbia moters emocijas
negaliojančiomis.

Kai aplinkiniai reaguoja į moters pyktį

manydami: „Et,
tai tiesiog „tas mėnesio laikas“,

galimybė būti priimtai rimtai ar
paskatinti pokytį tampa labai ribota.

Tad kas gi dar gauna naudos iš PMS mito?

Na, aš galiu pasakyti, jog PMS gydymas

tapo pelninga, klestinčia industrija.

Amazon.com šiuo metu siūlo virš
1 900 pavadinimų knygų apie PMS gydymą.

Greita Google paieška
pateiks gausybę

klinikų, kursų ir seminarų.

Geros reputacijos internetiniai
medicininės informacijos šaltiniai

WebMD or Mayo Clinic,
PMS įvardija kaip dažną sutrikimą.

Tai nėra dažnas sutrikimas,
tačiau jie jį pateikia.

Jie taip pat skelbia vaistų sąrašą, kuris
yra skiriamas sutrikimo gydymui –

antidepresantai ir hormonai.

Įdomu tai, jog abu tinklalapiai
skelbia, kad vaistų poveikis

gydant PMS simptomus, yra skirtingas
priklausomai nuo moters.

Na, tai visiška nesąmonė.

Jei turi konkretų sutrikimą
su konkrečia priežastimi,

o PMS tokiu įvardijamas,

tuomet gydymas turi padėti
daugumai moterų.

Šie gydymo būdai taip neveikia,

Pagal JAV Maisto ir vaistų asociaciją,
kad vaistas

būtų pripažintas efektyviu,

didžioji dalis tikslinės populiacijos

turi pastebėti kliniškai
žymų pagerėjimą.

Kalbant apie šiuos, taip vadinamus, gydymo
būdus, yra visiškai kitaip.

Vis dėlto, akivaizdus noras pasipelnyti
skatina mito gajumą,

jog PMS yra dažnas psichinis sutrikimas,

kurį galima išgydyti.

Kai moterims skiriami
antidepresantai ar hormonai,

medicininiai protokolai įpareigoja
gydytoją patikrinti jas kas 3 mėnesius.

Tai daug apsilankymų
pas gydytoją.

Farmacijos kompanijos
susižeria neregėtus pelnus,

kai moterys įtikinamos, kad jos
privalo vartoti receptinius vaistus

visą savo vaisingą gyvenimą.

Netgi teigiama, jog kai kurie
nereceptiniai vaistai,

kaip „Midol“, gydo PMS simptomus:
įtampą ir dirglumą,

nors jų sudėtyje tėra
diuretikai, nuskausminamieji

ir kofeinas.

Žinoma, aš tikrai neneigiu
magiškų kofeino galių,

bet nemanau, kad viena jų –
mažinti įtampą.

Nuo 2002-ųjų „Midol“ paleido į
apyvartą „Teen Midol“ paauglėms.

Jie taikosi į jaunas mergaites anksti,

kad įtikintų jas, jog visoms pasireiškia
PMS ir kad jis pavers tave pabaisa,

bet luktelk, yra kai kas, ką gali
padaryti:

išgerk „Midol“ ir vėl virsi žmogumi.

2013-aisiais „Midol“ uždirbo
48 milijonus dolerių už pardavimus.

Kol vieniems PMS mito skatinimas
yra pelningas,

moterims jis atneša
nemalonias pasekmes.

Pirma, jis prisideda prie
moterų reprodukcinės

sveikatos pavertinimo medicinine problema.

Medicina turi ilgametę tradiciją,
siekiant paversti

moters reprodukcinius procesus
liga, kurią reikia gydyti,

ir tai pasireiškia piktnaudžiavimu
Cezario,

gimdos pašalinimo operacijomis ir
hormonų terapijomis,

kurios kur kas labiau sužalojo, nei
pagerino moterų sveikatą.

Antra, PMS mitas taip pat prisideda
prie stereotipo, jog moterys

iracionalios ir perdėm emocingos.

Kai menstruacinis ciklas tapatinamas
su hormonų svyravimais,

paverčiančiais moteris piktais siaubūnais,

tampa paprasta abejoti visų
moterų kompetencija.

Moterys pasiekė neįtikėtinų
aukštumų darbo rinkoje,

tačiau moterų, užimančias aukščiausias
pareigas valstybės tarnyboje

ar versle, tėra mažuma,

o svarstant, kokios savybės
būdingos geram vadovui ar senatoriui,

į galvą ateina racionalaus,
pastovaus, kompetentingo

žmogaus vaizdinys,

o mūsų kultūroje, tokios savybės
labiau taikytinos vyrui, nei moteriai

ir štai PMS mitas prie to prisideda.

Psichologai žino, jog vyrų ir
moterų nuotaikos

yra labiau panašios, nei skirtingos.

Vieno tyrimo metu vyrai ir moterys buvo
stebimi nuo keturių iki šešių mėnesių,

ir buvo nustatyta, kad nuotaikų
svyravimų dažnumas

ir šių svyravimų stiprumas
visiškai nesiskyrė.

Ir galiausiai, PMS mitas
sulaiko moteris nuo

tikrųjų problemų, keliančių emocinius
sutrikimus, sprendimo.

Individualių problemų: santykių ar
darbo sąlygų kokybės;

visuomeninių problemų: rasizmo, seksizmo,
kasdienės skurdo naštos –

jos visos daro didelę įtaką
kasdienėms nuotaikoms.

Nurašant emocijas PMS sindromui

moterys neturi galimybės suprasti,
kas iš tiesų sukelia negatyvias emocijas

ir praranda galimybę, ko nors imtis,
kad tai pasikeistų.

Tad gerosios žinios apie PMS

yra tos, jog kai kurioms moterims
simptomai kyla dėl menstruacijų ciklo,

tačiau dauguma neturi
psichinio sutrikimo.

Jos eina į darbą, studijas,
rūpinasi šeima

ir normaliai funkcionuoja.

Žinome, jog moterų ir vyrų emocijos
ir nuotaikos yra labiau

panašios nei skirtingos,

tad liaukimės minėję nuvalkiotą mitą apie
moteris, virstančias raganomis dėl PMS

ir pripažinkime subtilaus emocinio ir
profesinio funkcionavimo realybę,

su kuria kasdien susiduria
dauguma moterų.

Ačiū.

(Plojimai.)