Kaip patobulėti srityse, kurios mums rūpi

Sunkiai dirbate, bet nepatobulėjate? Jūs tokie ne vieni. Pedagogas Eduardo Briceño atskleidžia paprastą būdą, kaip patobulėti bet kurioje srityje – darbe, tėvystėje, pomėgiuose. Taigi jis dalinasi naudingais metodais, kad jūs galėtumėte ir toliau mokytis bei jaustumėtės, kad judate į priekį.

Dauguma mūsų stengiamės dėl visko,
kad ir ką bedarytume gyvenime

ar tai būtų mūsų darbas, šeima, mokykla,

ar bet kas kitas.

Aš taip jaučiuosi, labai stengiuosi.

Bet prieš kurį laiką suvokiau,

kad nė kiek netobulėjau tuose dalykuose,
kurie man labiausiai rūpėjo

ar tai buvimas sutuoktiniu, ar draugu,

ar profesionalu, ar komandos draugu

ir aš nė kiek nepatobulėdavau,

nors ir praleisdavau daug laiko
prie to dirbdamas.

Tada iš įvairių pokalbių
ir tyrimų supratau,

kad ši stagnacija,
nepaisant sunkaus darbo,

pasirodo, yra visai dažna.

Taigi noriu su jumis pasidalinti
įžvalgomis, kodėl taip yra

ir ką galime padaryti.

Sužinojau, kad sėkmingiausi žmonės

ir komandos, iš bet kurios srities,

daro tai, ką galime nukopijuoti.

Jie gyvenime sąmoningai
kaitalioja dvi zonas:

mokymosi zoną ir veikimo zoną.

Mokymosi zona būna,
kai mūsų tikslas yra patobulėti.

Tada užsiimame veikla,
skirta tobulėjimui,

susitelkdami ties tuo, ko dar neįvaldėme,

o tai reiškia, kad turime tikėtis
padaryti klaidų,

žinodami, kad iš jų pasimokysime.

Tai labai skiriasi nuo to, ką darome,
kai esame savo veikimo zonoje,

kai mūsų tikslas yra kažką atlikti
kuo įmanoma geriau.

Tada mes susitelkiame ties tuo,
ką jau esame įvaldę

ir stengiamės sumažinti klaidas.

Abi šios zonos turėtų būti mūsų gyvenime,

bet suprantant, kada mes norime
kiekvienoje jų būti,

kokiu tikslu ir su kokiais lūkesčiais,

padeda mums geriau pasirodyti
ir patobulėti.

Veikimo zona maksimizuoja mūsų
tiesioginį darbo efektyvumą,

o mokymosi zona maksimizuoja mūsų augimą

ir būsimą efektyvumą darbe.

Priežastis, kodėl dauguma nepatobulėja,

nepaisant mūsų sunkaus darbo,

yra ta, kad mes esame linkę beveik
visą laiką praleisti veikimo zonoje.

Tai trukdo mūsų augimui

ir, ironiškai, galų gale,
taip pat mūsų efektyvumui.

Tai kaip atrodo ta mokymosi zona?

Pavyzdžiui, Demostenas, politinis lyderis

ir geriausias oratorius
bei teisininkas senovės Graikijoje.

Tam, kad taptų didis,
jis nepraleido viso savo laiko

tiesiog būdamas oratoriumi ar teisininku,

tai būtų jo veikimo zona.

Vietoj to, jis užsiėmė veikla,
skirta tobulėjimui.

Žinoma, jis daug mokėsi.

Studijavo teisę ir filosofiją,
padedamas savo mokytojų,

bet jis taip pat suprato, kad buvimas
teisininku apėmė žmonių įtikinėjimą,

taigi jis studijavo puikias kalbas

ir vaidybą.

Tam, kad jis atsikratytų keisto įpročio
nevalingai kelti savo petį,

repetuodavo kalbas prieš veidrodį

ir pakabindavo kardą ant lubų,

kad jei pakeltų savo petį,

tai jam skaudėtų.

(Juokas.)

Kad aiškiau šnekėtų, nepaisant šveplumo,

sakydavo kalbas,
prisikimšęs į burną akmenų.

Įsirengė požeminį kambarį,

kur jis galėdavo repetuoti be trukdžių

ir netrukdyt kitiems žmonėms.

Kadangi tada rūmai buvo labai triukšmingi,

jis praktikavosi ir prie vandenyno,

kalbėdamas garsiau už bangų šniokštimą.

Jo veikla mokymosi zonoje

labai skyrėsi nuo veiklos rūmuose,

jo veikimo zonos.

Mokymosi zonoje

jis darė ką dr. Anders Ericsson
vadina sąmoninga praktika.

Tai apima gebėjimų suskaidymą
į sudedamuosius įgūdžius,

žinant, kokį įgūdžio elementą
stengiamės patobulinti,

pavyzdžiui, laikyti nuleistus pečius,

visiškai susikoncentruodami
į sudėtingą iššūkį,

už mūsų komforto zonos ribų,

vos už to, ką mes galime dabar padaryti,

naudodamiesi dažnu grįžtamuoju ryšiu
su pakartojimu ir pakeitimais

bei, geriausiai, pasitelkiant
įgudusio mokytojo patarimus,

nes veiklos, skirtos tobulėjimui,

skiriasi kiekvienam dalykui,

o puikūs mokytojai bei treneriai žino,
kokie tai užsiėmimai,

ir gali kaip ekspertai įvertinti.

Tai yra ta praktika mokymosi zonoje,

kuri veda prie ryškaus patobulėjimo,

o ne vien tik laikas,
praleistas vykdant užduotį.

Pavyzdžiui, tyrimai rodo,
kad po poros metų,

praleistų darbe,

našumo lygis dažniausiai nusistovi.

Tai buvo pastebėta mokytojavime,
bendrojoje medicinoje,

slaugoje ir kitose srityse,

o taip nutinka todėl, kad kai mes manome,
kad jau tapome pakankamai geri,

adekvatūs,

tada nustojame būti mokymosi zonoje.

Skiriame visą savo laiką
tik darbui atlikti,

vykdymui,

o tai, pasirodo,
nėra geras būdas patobulėti.

Bet žmonės, kurie ir toliau
leidžia laiką mokymosi zonoje,

jie ir toliau visada tobulėja.

Geriausi pardavėjai bent kartą per savaitę

užsiima veikla su tikslu patobulėti.

Jie skaito, kad pagilintų žinias,

tariasi su kolegomis
ar sričių specialistais,

išbando naujas strategijas.
prašo atsiliepimų ir juos apmąsto.

Geriausi šachmatininkai

praleidžia daug laiko
ne žaisdami šachmatais,

tai būtų jų veikimo zona,

bet bandydami nuspėti didmeistrių
padarytus ėjimus ir juos analizuodami.

Daugelis mūsų tikriausiai praleido
daugybę valandų

spausdindami kompiuteriu,

neišmokdami rašyti greičiau,

bet jei kasdien skirtume
nuo 10 iki 20 minučių,

visiškai susikoncentruodami,
kaip rašyti nuo 10 iki 20 % greičiau

nei mūsų įprastas greitis,

mes rašytume greičiau,

ypač jei išskirtume,
kokias klaidas darome,

ir praktikuotumėmės rašyti tuos žodžius.

Tai sąmoninga praktika.

Kokiose dar gyvenimo srityse,

kurios mums galbūt labiau rūpi,

sunkiai dirbame, bet nelabai patobulėjame,

nes visada esame veikimo zonoje?

Tai, aišku, nereiškia, kad veikimo zona
yra visai nenaudinga.

Ji labai naudinga.

Kai man reikėjo kelio operacijos,
aš nesakiau chirurgui:

„Pabaksnok kur nors
ir susitelk į tai, ko nežinai.“

(Juokas.)

„Pasimokysim iš tavo klaidų.“

Ieškojau chirurgės, kuri,
maniau, gerai dirbtų,

ir norėjau, kad ji gerai dirbtų.

Buvimas veikimo zonoje

leidžia mums viską padaryti taip gerai,
kaip tik galime.

Tai taip pat gali motyvuoti

ir suteikti informacijos atpažinti tai,
į ką toliau reikią susitelkti,

kai grįšime atgal į mokymosi zoną.

Taigi raktas į našumą

yra mokymosi zonos kaitaliojimas
su veikimo zona,

kryptingai lavinant įgūdžius
mokymosi zonoje,

tada pritaikant tuos įgūdžius
veikimo zonoje.

Kai Beyoncé gastroliuoja,

koncerto metu ji yra veikimo zonoje,

bet kasnakt,
kai grįžta į viešbučio kambarį,

ji grįžta atgal į savo mokymosi zoną.

Ji peržiūri ką tik pasibaigusio
koncerto vaizdo įrašą.

Identifikuoja vietas patobulinimui,

sau, šokėjams, operatoriams.

O kitą rytą

visi gauna lapus
su pastabomis, ką pataisyti,

prie kurių jie visą dieną dirba
prieš kitą pasirodymą.

Tai spiralė

į vis didėjančius gabumus,

bet turime žinoti, kada siekiame mokytis,
o kada siekiame vykdyti

ir nors norime vienu metu daryti abu,

kuo daugiau laiko praleisime
mokymosi zonoj,

tuo daugiau patobulėsime.

Kaip galime daugiau laiko
būti mokymosi zonoje?

Pirmiausia, turime tikėti ir suprasti,

kad galime patobulėti,

tai vadiname augimo mąstysena.

Antra, turime norėti
patobulinti konkretų įgūdį.

Turi būti tikslas, kuris mums rūpėtų,

nes tai atima laiko ir pastangų.

Trečia, turime turėti idėją,
kaip patobulėti,

ką galime daryti, kad patobulėtume,

ne taip, kaip aš mokydavausi
grot gitara paauglystėje,

nuolatos grodamas dainas,

bet sąmoningai praktikuojantis.

Ir ketvirta, turime būti situacijose,
kur maža rizika,

nes jei yra tikimasi klaidų,

tada tų klaidų pasekmės
neturi būti katastrofiškos

ar net labai reikšmingos.

Lyno akrobatas nebando naujų triukų
neturėdamas tinklo apačioje,

o sportininkas nebandytų naujo judesio

per čempionato rungtynes.

Viena priežasčių, kodėl gyvenime

tiek daug laiko būname veikimo zonoje,

yra ta, kad mūsų aplinka dažnai yra
bereikalingai rizikinga.

Mes kuriame vieni kitiems
socialinę riziką,

net mokyklose, kuriose visas dėmesys
turėtų būti mokslui,

ir aš nekalbu apie standartizuotus testus.

Turiu omeny, kad kiekvieną dienos minutę

daugelis mokinių, nuo pradinukų
iki studentų,

mano, kad jei jie suklys,
tai kiti prasčiau apie juos galvos.

Nenuostabu, kad jie visada jaučia stresą

ir neprisiima rizikos,
reikalingos mokymuisi.

Bet išmoksta, kad klaidos
yra nepageidaujamos,

netyčia,

kai mokytojai ar tėvai nori girdėti
tik teisingus atsakymus

ir nepripažįsta klaidų, užuot jas priėmę
ir išnagrinėję,

kad iš jų pasimokytų

ar kai ieškome glaustų atsakymų,

užuot skatinę labiau tyrinėjantį mąstymą,

iš kurio galime pasimokyti.

Kai mokinių ar studentų namų darbai
vertinami skaičiumi ar raide

ir įskaičiuojami į galutinį pažymį,

užuot buvę skirti praktikai, klaidoms,
atsiliepimams ir refleksijai,

mes pasakome,
kad mokykla yra veikimo zona.

Tas pats yra ir mūsų darbovietėse.

Įmonėse, kurias aš konsultuoju,
dažnai matau puikią darbo kultūrą,

kurią vadovai puoselėja,
kad paskatintų gerą darbą.

Bet tai darbuotojus apriboja
likt prie to, ką žino,

o ne bandyti kažką naujo,

taigi įmonės nesugeba
pasikeisti ir patobulėti

ir jos atsilieka.

Mes galime sukurti daugiau vietos augimui,

pradėdami vieni su kitais kalbėtis

apie tai, kada kurioje zonoje norime būti.

Kur mes norime patobulėti ir kaip?

Ir kada mes norime veikti
bei sumažinti klaidas?

Tokių būdu išsiaiškinsime,
kas yra sėkmė,

kada ir kaip geriausia
vienas kitą palaikyt.

Bet kas, jei mes nuolat esame
rizikingose situacijose

ir jaučiame, kad dar negalime
užmegzti tų pokalbių?

Štai trys dalykai, kuriuos galime
individualiai nuveikti.

Pirma, galime sukurt mažos rizikos salas,
esančias didelės rizikos jūroje.

Tai vietos, kur klaidų pasekmės yra mažos.

Pavyzdžiui, galime susirasti mokytoją
ar patikimą kolegą,

su kuriuo galim keistis idėjomis
ar pasikalbėti jautriomis temomis,

ar apsikeisti vaidmenimis.

Arba projekto metu, galime prašyti
susitikimų, skirtų grįžtamajam ryšiui.

Arba skirti laiko skaitymui, ar vaizdo
įrašų žiūrėjimui, ar virtualiems kursams.

Tai tik keletas pavyzdžių.

Antra, galime vykdyti ir atlikti,
kaip iš mūsų ir tikimasi,

bet po to apgalvoti,
ką galėtume padaryti geriau,

kaip kad Beyoncé daro,

ir galime stebėti bei kopijuoti ekspertus.

Stebėjimas, refleksija ir pasikeitimas –
tai mokymosi zona.

Pagaliau, galime vesti į priekį

ir sumažinti riziką kitiems, dalindamiesi,
kur norime patobulėti,

klausinėdami apie tai, ko nežinome,

prašydami grįžtamojo ryšio,
pasakodami apie klaidas

ir apie tai, ką iš jų išmokome,

kad kiti nebijotų to daryti.

Tikrasis pasitikėjimas –
tai nuolatinio mokymosi modeliavimas.

O kas, jei gyvenime ne nuolatos darytume,

veiktume,

o daugiau laiko tyrinėtume,

klaustume,

klausytumėmės,

eksperimentuotume, mąstytume,

siektume ir taptume?

O kas, jei kiekvienas mūsų visada

stengėsi kažkur patobulėti?

O kas, jei sukurtume daugiau
mažos rizikos salų

ir vandenų?

Ir kas, jei išsiaiškintume,

su savimi ir su savo kolegomis,

kada norime mokytis ir kada norime veikti,

tam, kad mūsų pastangos
taptų svarbesnės,

mūsų tobulėjimas – nesibaigiantis

ir mūsų geriausia – dar geriau?

Ačiū.