Sebastião Salgado: Nebyli fotografijos drama

Ekonomikos mokslų daktaras Sebastião Salgado pradėjo užsiimti fotografija tik kai jam suėjo 30, tačiau ši meno šaka tapo didžiule aistra. Jo ilgamečiai projektai, nuostabiai užfiksuoja žmogiškąją globalių istorijų pusę, kuri pernelyg dažnai pažymėta mirties, destrukcijos ar nykimo. Čia jis pasakoja labai asmenišką istoriją, amato, kuris jį beveik pražudė ir demonstruoja kvapą užgniaužiančius vaizdus iš savo naujausio darbo "Genesis" (liet. "Atsiradimas"), kuris dokumentuoja pasaulio užmirštus žmones ir vietas.

Nesu tikras ar visi čia esantys

yra susipažinę su mano nuotraukomis.

Pradėsiu parodydamas jums keletą savo nuotraukų,

o paskui - kalbėsiu.

Privalau papasakoti jums šiek tiek apie savo istoriją,

nes mes apie tai kalbėsime

per mano kalbą čia.

Gimiau Brazilijoje, 1994-aisiais,

Tuo metu Brazilija dar nebuvo rinkos ekonomika.

Gimiau fermoje,

fermoje, kurios daugiau nei 50 procentų buvo atogrąžų giria (vis dar).

Žavinga vieta.

Gyvenau su neįtikėtinais paukščiais, neįtikėtinais gyvūnais.

Mažose mūsų upėse plaukiojau su krokodilais.

Maždaug 35 šeimos gyveno šioje fermoje,

ir viską, ką pagamindavome šioje fermoje - suvartodavome patys.

Vos keli daiktai nukeliaudavo į turgų.

Kartą metuose, vienintelis produktas, nukeliaudavęs į turgų

buvo mūsų galvijai,

ir mes keliaudavome maždaug 45 dienas

iki skerdyklos,

kad pristatytumėme tūkstančius galvijų galvų,

tuomet maždaug 20 dienų keliaudavome atgal,

kad vėl pasiektumėme savo fermą.

Kai man buvo 15 metų,

privalėjau palikti šią vietą

ir keliauti į didesnį miestą - daug didesnį -

kur baigiau vidurinę mokyklą.

Išmokau ten įvairių dalykų.

Brazilijoje prasidėjo urbanizacija, industrializacija,

aš žinojau politiką. Tapau šiek tiek radikalus,

buvau kairiųjų partijos narys

ir tapau aktyvistu.

Įstojau į universitetą, kad tapčiau ekonomistu.

Baigiau ekonomikos magistrą.

Ir pats svarbiausias dalykas mano gyvenime

taip pat įvyko šiuo metu.

Aš sutikau nuostabią merginą,

kuri tapo mano geriausią drauge,

mano kompanione visame, ką tik dariau iki pat dabar,

mano žmona, Lélia Wanick Salgado.

Brazilija stipriai radikalėjo.

Mes sunkiai kovojome prieš diktatūrą,

vienu momentu privalėjome:

arba pasitraukti į pogrindį su ginklais rankose

arba palikti Braziliją. Buvome per jauni,

o mūsų organizacija manė, kad mums geriau būtų išvykti

ir mes išvykome į Prancūziją,

kur apsigyniau ekonomikos daktaro laipsnį,

o Léila tapo architekte.

Dirbau investiciniame banke.

Daug keliavome, rėmėme vystymąsi,

ekonominius projektus Afrikoje, kartu su Pasaulio Banku.

Ir vieną dieną, fotografija įsiveržė į mano gyvenimą.

Aš tapau fotografu,

palikau viską ir tapau fotografu,

pradėjau užsiimti fotografija,

kuri man buvo svarbi.

Daug žmonių man sako, jog esu foto žurnalistas,

fotografas antropologas,

fotografas aktyvistas.

Tačiau padariau daug daugiau nei tai.

Pastačiau fotografiją kaip savo gyvenimą.

Visiškai įsigyvenau į fotografiją,

vykdydamas ilgalaikius projektus,

ir tiesiog noriu jums parodyti kelias nuotraukas..

jūs pamatysite, kieno, socialiniuose projektuose

į kuriuos keliavau, išleidau daug knygų

su šiomis fotografijomis,

bet dabar parodysiu jums tik kelias.

90-aisiais, nuo 1994 iki 2000-ųjų,

aš fotografavau istoriją pavadinimu "Migracijos".

Ji tapo knyga. Ji tapo paroda.

Tačiau tuo metu, kai ją fotografavau,

aš išgyvenau labai sunkų savo gyvenimo momentą, ypatingai Ruandoje.

Ruandoje susidūriau su absoliučiu brutalumu.

Mačiau tūstančius mirčių per dieną.

Praradau tikėjimą mūsų rūšimi.

Netikėjau, kad mes galime gyventi toliau

ir mano paties stafilokokas užėmė mane.

Infekcijos prasidėjo visur.

Kai mylėjausi su savo žmona, neturėjau spermos, kuri išeitų iš manęs;

Turėjau kraują.

Nukeliavau pas vieno draugo daktarą į Paryžių,

pasakiau jam, kad visiškai sergu.

Jis atliko išsamius, ilgus tyrimus ir pasakė man "Sebastijanai,

tu nesergi, tavo prostata puiki.

Kas atsitiko tau yra tai, kad tu pamatei tiek daug mirčių, jog dabar miršti pats.

Privalai sustoti. Sustok.

Privalai sustoti arba kitaip - būsi miręs."

Ir aš nusprendžiau sustoti.

Buvau iš tiesų prislėgtas fotografijos

ir visko pasaulyje,

tad nusprendžiau grįžti ten, kur gimiau.

Tai buvo didelis sutapimas.

Tai buvo tuo metu, kai mano tėvai labai paseno.

Turiu septynias seseris. Esu vienintelis vyras savo šeimoje

ir jie (tėvai) nusprendė

perleisti žemę man ir Léilai.

Kai mes ją gavome, ši žemė buvo tokia pat mirusi, kaip ir aš.

Kai buvau vaikas, ji buvo daugiau nei 50 procentų atogrąžų girios.

Kai mes ją gavome,

ji buvo mažiau nei vienas procentas atogrąžų girios,

kaip ir visame mano regione.

Kad sukurtumėme pažangą, Brazilijos pažangą,

mes sunaikinome daugybę savo girių.

Kaip jūs padarėte, čia, Jungtinėse Valstijoje,

ar jūs - Indijoje, visur šioje planetoje.

Kad sukurtumėme pažangą,

mes susiduriame su didžiuliu prieštaravimu,

kad naikiname viską aplink mus.

Ši ferma, kuri turėjo tūkstančius galvijų,

dabar turėjo tik kelis šimtus,

o mes nežinojome kaip su jais elgtis.

Ir tada Léilai į galvą šovė nepaprasta idėja, beprotiška idėja.

Ji pasakė, kodėl gi tau neprikėlus atogrąžų girios, kuri buvo čia prieš tai?

Tu sakai, kad gimei rojuje.

Pastatykime rojų vėl.

Ir aš nuėjau pas savo gerą draugą,

kuris buvo miškų inžinierius,

kad jis mums paruoštų projektą,

ir tuomet mes pradėjome. Pradėjome sodinti ir pirmaisiais

metais praradome daug medžių, antraisiais jau mažiau

ir taip pamažu ši mirusi žemė pradėjo atgimti iš naujo.

Mes pradėjome sodinti šimtus tūkstančių medžių,

tik vietinių rūšių,

kad pastatytumėme ekosistemą identišką tai, kuri buvo sunaikinta,

ir pats gyvenimas pradėjo grįžti neparistais būdais.

Mes privalėjome transformuoti mūsų žemę

į nacionalinį parką.

Mes tai padarėme. Atidavėme šią žemę atgal gamtai.

Ji tapo nacionaliniu parku.

Įsteigėme institucija pavadinimu Instituto Terra (žemės institutas),

kūrėme didžiulius aplinkosaugos projektus, kad gautume pinigų.

Čia, Los Andžele, San Fransiske,

Jungtinėse Valstijose mūsų projektams buvo pritaikytos mokesčių lengvatos.

Mes surinkome pinigų Ispanijoje, Italijoje, ypač daug - Brazilijoje.

Brazilijoje dirbome su daug kompanijų,

kurios investavo į šį projektą, taip pat su vyriausybe.

Ir gyvenimas ėmė grįžti, o aš turėjau didelį troškimą

grįžti prie fotografijos, vėl fotografuoti.

Ir šį kartą mano noras buvo fotografuoti

ne tik vienintelį gyvūną, kurį aš fotografavau visą savo gyvenimą: mus.

Troškau fotografuoti kitus gyvūnus,

troškau fotografuoti kraštovaizdžius,

fotografuoti mus, tačiau mus nuo pat pradžių,

metą, kai gyvenome pusiausvyroje su gamta.

Ir aš iškeliavau. Pradėjau 2004-ųjų pradžioje

ir baigiau 2011-ųjų pabaigoje.

Mes sukūrėme neįtikėtinai daug nuotraukų,

o rezultate - Lélia sukūrė dizainą visoms mano knygoms,

visoms mano parodoms. Ji yra parodų kūrėja.

Ir tai ko mes norime šiomis nuotraukomis

tai sukurti diskusiją apie tai, ką mes turime pirmykščio planetoje

ir tai, ką turime išsaugoti šioje planetoje,

jei norime gyventi, turėti pusiausvyrą savo gyvenime.

Ir aš norėjau išvysti mus,

kai naudojomės įrankiais iš akmens.

Mes vis dar egzistuojame. Praeitą savaitę buvau

Brazilijos Nacionaliniame Indėnų Fonde

ir vien tik Amazonėje mes turime apie 110 grupių

Indėnų su kuriais dar nebuvo užmegztas ryšys.

Turime apsaugoti miškus dėl jų.

Ir šiomis nuotraukomis, aš viliuosi, jog galime sukurti

informaciją, informacijos sistemą.

Mes bandėme sukurti naują planetos pristatymą

ir dabar aš noriu jums parodyti tik kelias nuotraukas

iš šio projekto, prašau.

Na, štai - (plojimai) -

Ačiū. Labai ačiū.

Tai yra dėl ko mes turime kovoti,

kad išlaikytumėm.

Bet taip yra ir kita dalis, kurią privalome drauge atstatyti,

sukurti bendruomenes, mūsų modernių šeimų bendruomenes,

esame taške iš kurio nebegalime eiti atgal.

Tačiau kuriame visiškai priešingus dalykus.

Užuot statę, mes daug naikiname.

Mūsų miškai Brazilijoje, senieji miškai,

kurie buvo dydžio su lig Kalifornija,

šiandien 93 procentai jų - sunaikinti.

Čia, Vakarinėje pakrantėje, jūs taip pat sunaikinote savo miškus.

Kažkur čia, ne? Raudonmedžių miškų nebėra

Jie dingo labai gretai, išnyko.

Anądien keliaudamas iš Atlantos į čia, prieš dvi dienas

skirdau virš dykumų,

kurias sukūrėme, išprovokavome jų atsiradimą savo rankomis.

Indija nebeturi medžių. Ispanija nebeturi medžių.

Ir mes privalome atstatyti tuos miškus.

Tai yra mūsų gyvenimo esmė, tie miškai.

Mums reikia kvėpuoti. Vienintelis "fabrikas",

gebantis CO2 paversti į deguonį -

miškai.

Vienintelė mašina, gebanti surinkti anglies dioksidą,

kurį nuolatos gaminame, visada,

nei jei skaidome jį, viskas, ką darome, mes gaminame CO2,

yra medžiai.

Paklausiu klausimo - prieš tris ar keturias savaites,

spaudoje matėme,

jog milijonai žuvų nugaišo Norvegijoje.

Dėl deguonies stokos vandenyje.

Iškėliau sau klausimą, jei akimirkai,

mes nestokotumėme deguonies visoms gyvūnų rūšims,

įskaitant mus pačius - tai mums būtų itin komplikuota.

Medžiai yra būtini vandens sistemai.

Pateiksiu mažą pavyzdį, kurį jūs labai lengvai suprasite.

Jūs, laimingieji žmonės, turintys daug plaukų ant galvos,

jei išsimaudote po dušu, praeina

dvi ar trys valandos, kol jūsų plaukai išdžiūsta,

jei nesinaudojate plaukų džiovintuvu.

Man tereikia vienos minutės ir jie sausi. Lygiai taip yra ir su medžiais.

Medžiai tai mūsų planetos plaukai.

Kai lyja vietovėse, kuriose nėra medžių,

vos per kelias minutes, vanduo ima tekėti srove,

niokoja dirvožemį, naikina mūsų vandens šaltinius,

ardo upes

ir nepalieka jokios drėgmės išsaugoti.

Tačiau, kai turime medžius, jų šaknų sistema sulaiko vandenį.

Visos medžių šakos, lapai žiūrintys žemyn

sukuria drėgną sritį,

ir praeina mėnesių mėnesiai, kol vanduo nuteka į upes

ir palaiko mūsų išteklius, palaiko mūsų upes.

Tai yra pats svarbiausias dalykas,

kuomet įsivaizduojame, jog vanduo mums reikalingas, kad ir ką bedarytumėme.

Dabar noriu jums parodyti, pačiai pabaiga,

tik kelias nuotraukas, kurios man

yra labai svarbios būtent šia linkme.

Prisimenate, jog sakiau, kad

kai iš savo tėvų gavau fermą,

kuri buvo mano rojus, kuri buvo mano ferma.

Žemė visiškai sunaikinta, erozijos, žemė išdžiuvo.

Tačiau šioje nuotraukoje galite matyti,

mes ruošėmės sukurti edukacinį centrą,

kuris tapo ganėtinai dideliu aplinkosaugos centru Brazilijoje.

Bet šioje nuotraukoje jūs matote daugybę mažų taškelių.

Kiekviename šių taškelių - mes pasodinome medį,

Ten yra tūkstančiai medžių.

Dabar parodysiu nuotraukas darytas iš lygiai to paties taško

prieš du mėnesius.

(plojimai)

Aš jums sakiau, kad pradžioje buvo reikalinga

pasodinti apie 2,5 milijono medžių

iš maždaug 200 skirtingų rūšių,

kad galėtumėme atkurti eko sistemą.

Ir dabar parodysiu jums paskutinę nuotrauką.

Mes esame su dviem milijonais medžių dirvoje.

Mes atskiriame

maždaug 100,000 tonų anglies su šiais medžiais.

Mano draugai, tai labai paprasta padaryti. Mes tai padarėme, ne?

Dėka atsitiktinumo, kuris man atsitiko,

mes grįžome atgal, kad atstatytumėme ekosistemą.

Esame kambaryje,

aš tikiu, kad dalinamės tuo pačiu susirūpinimu,

ir modelį, kurį sukūrėme Brazilijoje,

galime pritaikyti čia.

Mes galime pritaikyti jį visur pasaulyje, ar ne?

Ir aš tikiu, jog galime tai padaryti drauge.

Ačiū jums labai.

(plojimai)