Orumas – ne privilegija, o darbuotojo teisė

Kam išvis egzistuoja įmonės? Šioje drąsioje kalboje aktyvistė ir filmų kūrėja Abigail Disney įsivaizduoja pasaulį, kuriame įmonės turi moralinę pareigą vertinti savo darbuotojus labiau nei akcininkus, kviesdamą Disney (bei visas kitas korporacijas) teikti visiems savo darbuotojams pagarbą, orumą bei padorų atlyginimą.

Iš visų personažų Disnėjaus filmuose

man labiausia patinka
Svirplys Džiminis iš „Pinokio“.

Mano mėgstamiausia scena iš filmo

yra, kai mėlynoji fėja sako Pinokiui:

„Visada vadovaukis savo sąžine“.

Pinokis paklausia: „O kas yra sąžinė?“

ir Svirplys Džiminis
pasipiktinęs šiuo klausimu.

„Kas yra sąžinė?

Kas yra sąžinė?

Sąžinė – tas tylutis, mažytis balselis viduje,
kurio žmonės nenori klausytis.

Štai kas negerai su šiandienos pasauliu.“

Man patinka, kad Svirplys Džiminis
visada yra šalia,

su savo „nuobodžiais“ moralais,

kai tik Pinokis sugalvoja
kokį gudrų planą.

Mano manymu,
jis medinukui rėžia tiesą į akis.

Visada galvojau: o kodėl gi
Svirplys Džiminis

man taip patinka?

Ir vieną dieną supratau.

Todėl, kad jis kalba
visai kaip mano senelis.

Mano senelis buvo
labai geras ir meilus žmogus,

nepaprastai jį mylėjau.

Bet jis priklausė ne tik man,
o visam pasauliui.

Jo vardas buvo Roy O. Disney

ir jis, kartu su savo broliu Walt Disney,

užaugo neturtingoje šeimoje
Kanzaso valstijoje

ir įkūrė bei valdė
vieną žymiausių įmonių pasaulyje.

Geriausiai atsimenu du dalykus
apie keliones į Disneilendą

su savo seneliu.

Visų pirma, jis mane visada
griežtai perspėdavo,

kad jei bent su vienu iš darbininkų
elgsiuosi nepagarbiai,

tai namie tikrai gausiu velnių.

Jis sakydavo: „Šie žmonės labai sunkiai dirba –

sunkiau, nei gali įsivaizuoti,

ir todėl jie nusipelno tavo pagarbos.“

Kitas dalykas buvo tai, kad jis
niekada nepraeidavo pro numestas šiukšles

Disneilende ar bet kur kitur.

Jis visada pasilenkdavo ir jas pakeldavo.

Jis sakydavo: „niekas neturi būti per daug pasipūtęs,
kad pakeltų šiukšlę.“

Mano senelio laikais

darbas Disneilende nebuvo laikinas.

Žmogus galėjo nusipirkti namą,

susikurti šeimą,

turėti prieigą
prie padorios sveikatos apsaugos,

išeiti į pensiją be rūpesčių

tik su atlyginimu iš pramogų parko.

Primenu, mano senelis kovojo
su profesinėmis sągungomis,

smarkiai kovojo.

Jis sakė, kad nenori, kad ji verstų

daryti kažką, ką jis norėjo
daryti savo noru.

Žinoma, tai buvo bjaurus paternalizmas
ir gal net truputis paistalų.

Jis nebuvo šventasis,

o įmonėje ne su visais buvo elgiamasi
gerai ir teisingai –

tai gerai žinomas faktas.

Bet manau, kad giliai viduje
jis buvo didžiai atsidavęs įsitikinimui,

kad jis turėjo moralinę pareigą
prieš visus, kas pas jį dirbo.

Tarp įmonių vadovų tais laikais
toks požiūris nebuvo labai retas.

Bet kai mano senelis mirė 1971 m.,

pradėjo atsirasti nauja mąstysena,

iš pradžių Amerikoje,
o paskui ir visame pasaulyje.

Svirpliui Džiminiui parodė duris
ekonomistas Miltonas Friedmanas,

kuris, kartu su kitais,

išpopuliarino akcininkų viršenybės idėją.

Nagi, akcininkų viršenybė –
tai visai logiška mintis, kai pagalvoji.

Akcininkai yra įmonės savininkai,

akcininkai nori pelno, įmonės augimo,

taigi pelnas ir augimas tampa prioritetu.

Tai labai prasminga.

Bet, deja, akcininkų viršenybės idėja
virto į mąstyseną,

ir kai ta mąstysena pasuko
netikėta kryptimi,

ji iš esmės pakeitė viską

įmonių ir net vyriausybių

vadyboje ir administravime.

Po svarbiojo Miltono Friedmano straipsnio
laikraštyje „New York Times“

sekė dešimtmečiai
darnaus organizavimo bei lobizmo

iš verslo aktyvistų pusės

ir nenutraukiamų išpuolių
prieš kiekvieną įstatymą ir reglamentą,

kažkada sulaikiusį
pavojingiausius verslo impulsus.

Ir labai greitai

ši nauja mąstysena įsitvirtino
kiekviename verslo fakultete

ir visose verslo srityse.

Pelno buvo siekiama
bet kuriomis priemonėmis,

profesinėms sąjungoms pakirto kojas,

sumažino mokesčius,

ir tuo pačiu nukirsdino

socialines garantijas.

Man net nereikia jums pasakoti
apie nelygybę,

kilusią iš šių permainų.

Mes visi gerai viską žinome.

Rezultatas tas, kad viskas,
kas darbą paverčia pragyvenimo šaltiniu

buvo atimta iš Amerikos darbuotojų.

Darbo garantijos,

mokamos atostogos dėl ligos,

atostogos –

viso šito nebebuvo,

o turtingųjų pajamos išsipūtė
iki ligi tol nematyto

ir, taip, nebeišnaudojamo lygio.

Nors, jeigu esate Skurdžas Makdakas,
galite visus pinigus išsikeisti į aukso monetas

ir jose paplaukioti ant nugaros.

Dabar aptarkime akivaizdžią problemą.

Taip, kritikuoju įmonę,
kuri vadinasi mano pavarde.

Taip, manau, kad Disney
galėtų veikti geriau.

Ir tikiu, kad daugelis iš tūkstančių
nuostabių žmonių,

dirbančių Walt Disney įmonėje,

tai pat kaip ir aš norėtų,
kad ji veiktų geriau.

Jau beveik šimtmetį

Disney gauna pelną

iš idėjos, kad šeima –
tai stebuklas,

kad meilė yra svarbi,

kad yra svarbi vaizduotė.

Todėl Jums gali pasidaryti bloga,

kai Jums pasakysiu, kad galbūt
Pelenė miega savo mašinoje.

Bet noriu pasakyti aiškiai:
kalbu ne tik apie Disney.

Kalbu apie visą struktūrą ir sistemą.

Visi įmonių vadovai po vieną yra nekati

ir nėra nei vienos kompanijos,
kuri viena šitam besipriešintų.

Analitikai, ekspertai,

politikai,

verslo fakultetų mokymosi planai
bei socialinės normos

formuoja šiuolaikinę ekonomiką.

Disney tedaro tai, ką daro visi kiti

ir jie net nėra baisiausi nusikaltėliai.

Jei Jums pasakyčiau, kaip kenčia
Amazon, McDonald's ar Walmart darbuotojai,

ar bet kas iš tūkstančio kitų vietų,
apie kurias net negirdėjote,

Jūsų tai nesukrės taip, kaip tas,
kad 73 proc.,

trys iš keturių žmonių,
kurie šypsosi prie įėjimo,

kurie padeda Jums nuraminti
verkiantį vaiką,

kurie galbūt Jums padeda praleisti
geriausias atostogas gyvenime

patys ne visada turi ką valgyti.

Tai turėtų būti
laimingiausia vieta pasaulyje.

Ir ten dirbantys žmonės
nepaprastai didžiuojasi tuo,

kad jie siekia aukštesnio tikslo.

Tą tikslą mano senelis

ir jo brolis sąmoningai užsibrėžė,

sukurdami vietą, kur bendravimas
yra svarbesnis už sandėrius.

Žinau, kad tokie žodžiai kaip „stebuklas“
jus privers abejoti,

ar tebemąstau logiškai.

Žinau, kad sunku įsivaizduoti,
kad ant kažko tokio neapčiuopiamo kaip meilė

gali remtis toks prekybos ženklas kaip Disney,

ir žinau, kad sunku įsivaizduoti,

kad skaičiai neįvertinami dalykai
pvz. moralinė pareiga

turėtų mus įtakoti,

kai siekiame atnešti pelno investuotojams.

Bet buhalterija ir finansai
nevaldo pasaulio.

Įsitikinimai,

mąstysenos –

štai kas yra verslo etikos variklis.

Ir, jei norime pakeisti
šias mąstysenas bei įsitikinimus,

turime naudoti
pačią „Disnėjiškiausią“ galią pasaulyje.

Turime pasitelkti mūsų vaizuotę.

Turime vėl pasikviesti
Svirplį Džiminį į svečius.

Gal Svirplys Džiminis pradės
nuo paprastų dalykų:

pvz. nereikia būt godžiam,

pvz. pasaulyje yra daugiau
nei tik kūrėjai ir plėšikai,

ir kad niekas niekada

be pagalbos

nepakėlė savęs už batraiščių –

jei bent kiek išmanote fiziką,
suprasite, kodėl.

Džiminis primena mums, kad
kiekvienas mūsų darbuotojas,

be išimties,

dirbantis su kompiuteriu,

ar klojantis lovas,

nusipelno padoraus atlyginimo,
pagarbos bei orumo.

Labai paprasta.

Ir Džiminis nesuprastų,
kaip vadovai ir darbuotojai

galėtų bent kiek vienas kitą užjausti,

jei darbovietėse tokia nelygybė,

kad atrodo normalu ir natūralu,

kad direktoriui reikia
specialios prabangios vietos mašinai pastatyti,

ar valgyti, ar nueiti į tualetą,

ar kad direktorius yra per išdidus,
kad pakeltų šiukšles nuo grindų.

Galų gale, mes visi esame viena žmonija,
kartu gyvenanti vienoje planetoje.

Džiminis galėtų musų paprašyti
abejoti kai kuriomis mūsų dogmomis.

Ar tikrai direktoriaus atlyginimas
turi būti lygus ar didesnis nei visų kitų direktorių?

O gal tai tik kuria
konkurencinę dinamiką,

vis didinančią skaičius?

Jis galėtų klausti, ar direktorių tarybos
tikrai žino viską, ką turi žinoti,

jei jų susirinkimuose
niekada nebūna paprastų darbuotojų.

Jis galėtų paklausti, ar pinigų
gali būti per daug.

Arba paklausti, ar mes galime susiburti

su vartotojais, su darbuotojais,

su įmonėmis, su bendruomenėmis,

susieiti visiems kartu,

kad iš naujo apibrėžtume
šią nepaprastai siaurą sąvoką:

kas gi išties yra įmonės paskirtis.

Džiminis norėtų mums priminti,
kad niekas nedirba pavieniui,

ir kad įmonių vadovai

aktyviai kartu kuria
mums visiems bendrą tikrovę.

Ir kaip dėl kilmato kaitos,

mes visi kartu esame atsakingi
už bendras mūsų atskirų

sprendimų ir veiksmų pasekmes.

Manau, kad visų laikų pelningiausia
verslo ekosistema

visame pasaulyje

galėtų veikti geriau.

Tikiu, kad galime
šiek tiek nuimti nuo viršaus,

galime truputį sumažinti įvykių greitį.

Manau, kad visos trumpalaikės netektys

atsipirks ir net atneš pelno

plačiame moralinio, dvasinio
ir finansinio klestėjimo klimate.

Žinau, ką man sakys cinikai,
ir tai yra tiesa:

iš principingumo duonos nevalgysi.

Bet iš šimtosios procento dalies
neišgyvensite nei jūs,

nei jūsų vaikai.

Žinau, kad galbūt per daug
garbinau savo senelį.

Kai jis dirbo, buvo kiti laikai,

ir niekas iš mūsų nenori į juos grįžti,

tam yra daug priežasčių.

Žinau, kad ir šiandien yra
geranorių įmonių direktorių,

tokių pat padorių kaip ir mano senelis,

bet jų laikais lūkesčiai yra kitokie

ir kontekstas labiau banditiškas.

Bet štai geroji naujiena:

mes kuriame lūkesčius ir kontekstą

ir taip pat galime juos ardyti.

Mus gali daug išmokyti
paprastas dorumas,

kuriuo vadovavosi mano senelis,
dirbdamas įmonės direktoriumi.

Už kiekvieno pramogų parko,
kiekvieno minkšto žaisliuko,

viską valdė vos keli principai.

Kiekvienas žmogus
nusipelno pagarbos ir orumo.

Niekas neturi būti per išdidus,
kad pakeltų nuo grindų šiukšles,

ir visada reikia vadovautis savo sąžine.

Mums visiems vertėtų paklausyti
Svirplio Džiminio.

Ačiū.