Kokį maistą mėgo jūsų protėviai?

Visame pasaulyje vietinės mitybos kultūros nyksta dėl pramoninės žemdirbystės ir dėl kintančios sampratos, kas yra tobula mityba. Mitybos tyrinėtoja Aparna Pallavi aiškinasi, kodėl kadaise gyvavusios kulinarinės tradicijos traukiasi iš žmonių gyvenimo ir pamirštamos beveik to nepastebint. Ji pateikia subtilų sprendimą, kaip galėtume atgaivinti savo prarastą ryšį su valgomu maistu.

Pernai man teko gyventi vietinėje
šeimoje Indijoje.

Vieną rytą

pamačiau valgantį šeimos mažametį,

pastebėjęs mane, jis tuoj paslėpė
savo kario patiekalą už nugaros.

Ilgai įtikinėjau, kad parodytų
savo patiekalą.

Tai buvo drugių lervos,

tradicinis Madia vietinių skanėstas.

Sušukau:

„Dieve mano, tu jas valgai!

Tikiuosi – man dar kiek liko!“

Berniukas žvelgė į mane nepatikliai.

„Tu...tai valgai?“

„Aš jas labai mėgstu“ – atsakiau.

Supratau, kad jis visai manimi netiki.

Kaip išsilavinusi moteris iš miesto
gali mėgti tokį pat maistą?

Vėliau tai aptariau su jo tėvu.

Pasirodo, tai buvo gana skaudi tema.

Jis pasakė:

„O, tai mėgsta valgyti tik mano sūnus.“

Sakome: „Mesk, tai netinka valgyti.“

Kaip matote, jis neklauso.

Mes jau seniai to nevalgome.“

„Kodėl?“ – paklausiau.

„Tai jūsų tradicinis maistas.

Tai gaunate iš savo aplinkos,

tai maistinga

ir tikrai žinau – tai skanu.

Kodėl tai nevalgoma?“

Vyras nutilo.

Paklausiau:

„Ar kas jums pasakė,
kad šis maistas yra prastas,

kad jo niekas daugiau nevalgo,

kad tai necivilizuota?“

Jis tyliai palinksėjo.

Tai vienas iš daugelio atvejų, kai
dirbant su vietiniais žmonėmis Indijoje

teko pastebėti, kad gėdijamasi dėl maisto,

dėl to, kad valgomas mėgstamas maistas,

kurį vartojo ištisos kartos.

o dabar jį valgyti tarsi gėda,

netgi nežmoniška.

Ši gėda yra begalinė ir apima ne tik
vadinamąjį šlykštų maistą,

kaip vabzdžius ir žiurkes,

bet ir įprastą maistą:

baltąsias daržoves,

grybus, gėles,

iš esmės, gamtos gėrybes,
išskyrus auginamą maistą.

Indijoje šis gėdos jausmas tvyro visur.

Bet kas gali jį paskatinti.

Į mokyklą ateina dirbti naujas
aukštos kastos vegetaras mokytojas,

ir po keleto savaičių, vaikai sako
tėvams, kad valgyti krabus šlykštu

arba valgyti mėsą – nuodėmė.

Pagal vyriausybės mitybos planą
patiekiami birūs balti ryžiai,

niekas daugiau nebevalgo
raudonųjų ryžių ar sorų.

Pelno nesiekiančios organizacijos pateikia
šio kaimo nėščiosioms idealią mitybą.

Pažiūrėkite.

Visos besilaukiančios motinos
nusiminusios,

kad negali valgyti obuolių ir lietinių.

Taip pat žmonės tarsi pamiršta vaisius,

kurių galima prisirinkti miške.

Sveikatos apsaugos darbuotojai

ir religiniai misionieriai,

pavieniai vyriausybės darbuotojai

ir netgi jų išsilavinę vaikai

tiesiog puola tenykščius žmones rėkdami,

kad jų maistas nėra pakankamai geras

ir civilizuotas.

Taip maisto produktai dingsta,

palaipsniui po truputį.

Įdomu, ar patys kada svarstėte,

kad panašių su maistu susijusių
atvejų galėjo būti jūsų bendruomenėje.

Jei teko kalbėti su 90-ete senole,

ar ji minėjo maistą, kurio niekad
nebuvote matę ar girdėję?

Ar žinote, kiek jūsų protėvių
vartoto maisto

jums daugiau neprieinama.

Vietiniai specialistai man sako,

kad Pietų Afrikos maisto pramonės
pagrindas – importuojami maisto produktai.

Pagrindiniu produktu tapo kukurūzai,

o vietiniai – sorgų, sorų kruopos,
svogūnėliai ir gumbavaisiai – išnyko.

Užuot valgę laukinius ankštinius
augalus ir daržoves,

žmonės pasirinko bulves,
svogūnus, kopūstus ir morkas.

Mano šalyje

šis maisto produktų praradimas
yra milžiniškas.

Šiuolaikinė Indija įsikibusi į ryžius
ir kviečius,

taip pat – į cukraligę.

Mes visai užmiršę didelę
gumbavaisių įvairovę,

medžių syvus, žuvis, vėžiagyvius,

aliejinių augalų sėklas,

moliuskus, grybus, vabzdžius,

smulkių gyvūnų, kurie nenyksta, mėsą,

viską, ką mums siūlo aplinka.

Taigi, kur dingo šie maisto produktai?

Kodėl šiuolaikinis mūsų maisto
krepšelis toks skurdus?

Galima kalbėti apie sudėtingas politinės
ekonomikos ir ekologijos priežastis,

bet čia esu tam, kad kalbėčiau apie
žmogiškesnį reiškinį – gėdą,

nes svarbiausia šiuo atveju –
gėdos jausmas,

dėl kurio iš mūsų lėkščių
dingsta maistas.

Ką daro gėda?

Gėda jus sumenkina,

paverčia nusiminusiu,

nevertu,

netikusiu žmogumi.

Gėda sukelia kognityvinį disonansą.

iškreipia mūsų supratimą
apie maistą.

Pateiksiu pavyzdį.

Kaip jums patiktų vartoti

puikius, universalius maisto produktus,

kurių gausu jūsų gyvenamoje aplinkoje?

Jums belieka tik surinkti tai,

išdžiovinti, išlaikyti

ir to užtenka visiems metams,

kad galėtumėte gaminti daug
įvairių patiekalų, kiek tik reikia.

Indijoje yra toks augalas „Mahua“,

štai ši gėlė.

Šį valgomą augalą tyriau
paskutinius trejus metus.

Vietinėse tradicijose jis laikomas
itin maistingu augalu,

tai patvirtina ir mokslinės žinios.

Vietiniai gyventojai

šį augalą, kaip pagrindinį produktą,
vartojo nuo 4 iki 6 mėnesių per metus.

Jis daug kuo panašus į vietinę marulą,

tik šis yra gėlė, o ne vaisius.

Augalų turtinguose miškuose

žmonės vis dar gali prisirinkti
maisto visiems metams,

taip pat dar lieka jo parduoti.

Radau 35 skirtingus patiekalus,
kur buvo naudojama mahua,

tik dabar niekas jų nebegamina.

Šis augalas netgi daugiau
nenaudojamas maistui,

bet žaliavai alkoholiniam gėrimui.

Jeigu jį laikytumėte savo namuose,
jus galėtų areštuoti.

Kokia priežastis? Gėda.

Kalbėjau su daugeliu vietinių gyventojų
visoje Indijoje

apie tai, kodėl mahua daugiau nevalgoma.

Atsakymas būdavo toks pats.

„O, valgydavome tai iš skurdo ir bado.

Kodėl dabar tai reiktų valgyti?

Mes turime ryžių ir kviečių.“

Ir visi beveik tuo pačiu teigė,

kad mahua yra maistingas augalas.

Visada girdėdavau istorijas apie tai,
kaip mahua buvo valgomas senolių.

„Mūsų močiutė turėjo 10 vaikų,

taip pat ji sunkiai dirbdavo, bet
nebūdavo pavargusi ar ligota.“

Visi pasakodavo tas pačias dvi
skirtingas istorijas.

Kaip tai gali būti?

Kodėl tas pats maisto produktas

vertinamas už maistingumą, bet
niekinamas už tai, kad valgomas iš skurdo,

nurodant tai beveik viename sakinyje?

Ta pati situacija su miško gėrybėmis.

Girdėjau vieną po kitos širdį
veriančias istorijas

apie maisto stygių ir badą,

žmones, išgyvenusius maitinantis
miške rastu „šlamštu“,

nes nebuvo maisto.

Kiek pasigilinus,

pasirodo, trūko ne paties maisto,

bet tinkamo maisto, pavyzdžiui, ryžių.

Paklausiau jų:

„Kaip sužinojote, kad vadinamasis
šlamštas yra valgomas?

Kas pasakė, kad tam tikri kartūs
gumbavaisiai yra pasaldinami

palaikius juos vandenyje pernąkt?

Arba – kaip išimti mėsą iš sraigės kiauto?

Kaip paspęsti spąstus laukinei žiurkei?“

Tuomet jie ima kasytis galvą

ir suvokia, kad to išmokę iš savo senolių,

kad jų protėviai puikiai gyveno
valgydami šį maistą per amžius,

kai ryžių tuo metu dar nebuvo,

ir jie buvo sveikesni už dabartinę kartą.

Štai koks maisto poveikis,

ir ką daro gėda:

maistas ir jo tradicijos traukiasi iš
žmonių gyvenimo ir atminties

jiems net to nepastebint.

Taigi, kaip pakeisti šią mitybos madą?

Kaip grįžti prie puikiai suderinto plano,
pagal kurį valgytume natūralų maistą,

maistą, pateikiamą motinos Žemės
jos pačios ritmu,

maistą, su malonumu ruoštą
mūsų protėvių,

ir valgytą mūsų protėvių su dėkingumu,

sveiką, vietinį, natūralų,

įvairų, skanų maistą,

kurio nereikėjo augintis,

kenkti mūsų ekologijai,

už kurį nereikia mokėti?

Mums visiems reikia šio maisto

ir nemanau, kad turiu pasakyti priežastį.

Neturiu jums kalbėti apie pasaulinę
sveikatos krizę,

klimato kaitą, vandens išteklių krizę,

dirvožemio taršą,

griūvančią žemės ūkio sistemą

ir kitas problemas.

Bet manau, kad mums reikia šio maisto
ir dėl kitų vienodai svarbių priežasčių,

stipriai juntamų,

nes maistas apima tiek daug dalykų.

Maistas yra mityba, patogumas,

kūryba, buvimas kartu,

malonumas, saugumas, tapatumas

ir dar daugiau.

Mūsų sąsaja su maistu

apibrėžia labai daug dalykų mūsų gyvenime.

Tai nurodo ryšį su savo kūnu,

nes mūsų kūnas yra tai, ką valgome.

Tai atskleidžia pagrindinį ryšio suvokimą

su mūsų būtimi.

Šiandien mums itin reikia šio maisto,

kad galėtume iš naujo apibrėžti
savo, kaip žmonių, vietą

natūralioje aplinkoje.

Bet ar mums šiandien būtina
iš naujo viską apibrėžti?

Mano vienintelis tikrasis atsakymas
yra meilė,

nes tik meilė gali įveikti gėdą.

Kaip galime labiau pamilti
savo ryšį su maistu?

Manau, kad meilė neatsiejama

nuo noro atlikti viską lėčiau,

palengava išjausti,

suvokti, klausytis, domėtis.

Būtų galima klausytis savo kūno.

Ko jam reikia atsižvelgiant į savo
mitybos įpročius, tikėjimą

ir žalingus polinkius?

Būtų galima skirti laiko savo
įsitikinimams patyrinėti.

Iš kur jie atsirado?

Būtų galima sugrįžti į savo vaikystę.

Kokiu maistu tuomet mėgavomės

ir kas pasikeitė?

Būtų galima ramiai praleisti vakarą
kalbantis su garbaus amžiaus žmogumi,

klausantis jų prisiminimų apie mitybą,

o gal net padėti jam pasigaminti
mėgstamą patiekalą

ir kartu pavalgyti.

Meilė galėtų priminti,

kad žmonija neaprėpiama,

ir maistas pasirenkamas įvairiai.

Taip galėtume parodyti pagarbą
ar smalsumą,

užuot smerkus

matant, kai kas nors valgo tai, kas
mums visai nežinoma.

Meilė galėtų paskatinti domėtis,

ieškoti daugiau informacijos,

rasti sąsajų.

Tai galėtų būti tylus pasivaikščiojimas
po „fynbos“ regioną,

kad išgirstumėte, ką kalba
tam tikras augalas.

Taip nutinka.

Jie kalba su manimi visuomet.

O svarbiausia,

meilė skatina patikėti, kad šie
maži tiriamieji žingsneliai

turi galios mus nuvesti prie
kažko didingesnio,

to, kas kartais nustebina savo atsakymais.

Vietinių medicinos tradicijų žinovė
kartą pasakė,

kad meilė yra eiti motina Žeme

ir jaustis jos mylimu vaiku,

tikėti, kad ji vertina nuoširdų ketinimą

ir žino, kaip mus vesti reikiamu keliu.

Tikiuose, kad įkėpiau jus

atkurti sąsajas su savo protėvių mityba.

Ačiū, kad išklausėte.

(Plojimai)