Kaip nustoti būti „geru“ žmogumi ir tapti geresniu

Kas, jei tavo prisirišimas prie buvimo „geru“ trukdo tau iš tiesų tapti dar geresniu žmogumi? Šioje kalboje socialinė psichologė Dolly Chugh paaiškina mįslingą psichologiją arba etinį elgesį – pavyzdžiui, kodėl sunku pastebėti savo šališkumą ar pripažinti savo klaidas. „Kiekviename savo gyvenimo etape mes paliekame sau vietos augti... išskyrus šiame, kur tai ir yra reikalingiausia“ - sako Chugh.

Neseniai mano draugė
vyko į oro uostą su taksi

ir važiuojant ji šnekučiavosi
su vairuotoju.

Ir šis jai visiškai nuoširdžiai pareiškė:

„Galiu pasakyti, kad esate
labai geras žmogus“.

Ir kai vėliau draugė pasakojo
man šią istoriją,

ji teigė, kad negalėjo patikėti,
kaip gerai tai ją nuteikė

ir kiek daug jai tai reiškė.

Galbūt tai atrodo kaip gan stripri
mano draugės reakcija

į visiško nepažįstamojo žodžius,

bet ji – ne vienintelė tokia.

Aš – socialinė mokslininkė.

Studijuoju gerų žmonių psichologiją

ir mano praktiniai tyrimai rodo,
kad daugeliui mūsų labai rūpi

jaustis ir atrodyti gerais žmonėmis.

Aišku, ką man ir ką tau
reiškia „geras žmogus“,

ir galbūt ką tai reiškia
tam taksi vairuotojui...

Galbūt ne visi mes
suprantame tai vienodai,

bet kad ir ką tai mums reikštų,

moralinis identitetas yra svarbus
daugumai mūsų.

Jei kažkas mums prieštarauja,
pavyzdžiui, jei abejoja mūsų anekdotu,

ar kai pasakome, kad mūsų
darbo jėga yra vienalytė,

ar užpuola slidžios išlaidos verslui,

dažnai persijungiame į gynybinį režimą.

Turiu omeny, kad kartais prigalvojame

visų įmanomų būdų, kaip padedame
žmonėms iš marginalizuotų grupių,

arba aukojam labdarai,

arba savanoriaujame
labdaros organizacijose.

Mes bandome apginti
tą gero žmogaus įvaizdį.

Tai svarbu daugeliui mūsų.

Bet kas, jei pasakyčiau jums tai?..

Kas jei pasakyčiau, kad prisirišimas
prie buvimo gerais žmonėmis

mums trukdo tapti dar geresniais?

Kas jei pasakyčiau, kad mūsų
„gero žmogaus“ apibrėžimas toks siauras,

kad moksliškai jo net neįmanoma įvykdyti?

Ir kas jei pasakyčiau, kad buvimo
geresniu žmogumi kelias

prasideda tada, kai nustoji būti
geru žmogumi?

Jums leidus, truputį papasakosiu
apie tyrimus,

kurie atskleidžia, kaip veikia

žmogaus protas.

Kad padarytų daug darbo, smegenys
dažnai pasikliauna supaprastinimu.

Tai reiškia, kad dažnai

jūsų psichiniai procesai vyksta
jums to net nežinant,

lyg išsikraunančios baterijos,

ar energijos taupymo
režimas kažkur jūsų proto užnugaryje.

Tai iš tikrųjų yra
apriboto racionalumo prielaida.

Apribotas racionalumas yra
Nobelio premiją laimėjusi idėja,

teigianti, kad žmogaus protas turi
ribotus atminties resursus,

ribotą apdorojančią energiją,

ir todėl pasikliauna trumpiausiu keliu,
kad padarytų didelę dalį savo darbo.

Tad, pavyzdžiui,

kai kurie mokslininkai apytikriai
apskaičiuoja, kad bet kuriuo momentu,

geriau spragtelsiu, gerai? Štai.

(Juokas)

Kad bet kuriuo momentu

11 milijonų informacijos vienetų
keliauja į mūsų protą.

11 milijonų.

Ir tik 40 iš jų yra apdorojami sąmoningai.

Taigi 11 milijonų, 40.

Na, ar tai kada buvo jums nutikę?

Ar kada turėjote labai užimtą dieną darbe,

parvažiavot namo,

žengėt pro duris vidun,

ir suvokėt, kad net neatsimenat,
kaip grįžot,

ar žaliai, ar raudonai švietė šviesoforas.

Neatsimenat. Buvot autopilotas.

O gal kada atidarėt šaldytuvą,

ieškojot sviesto,

prisiekėt, kad sviesto
nematėt ir jo nebėra,

ir tada suvokėt, kad sviestas buvo
tiesiai prieš akis visą laiką?

Tai yra tokie „oi“ momentai,
kurie priverčia mus juoktis,

ir tai vyksta smegenyse,

kurios gali susidoroti su 11 milijonų
įeinančių informacijos vienetų,

ir tik 40 apdoroti sąmoningai.

Tai toji ribota riboto racionalumo dalis.

Šis darbas apie ribotą racionalumą

ir įkvėpė mane dirbti su bendradarbiais

Max Bazerman ir Mahzarin Banaji,

ties tuo, ką vadiname „ribota etika“.

Tai – ta pati prielaida kaip ir
ribotas racionalumas,

kad mes turime žmogaus protą,
kuris kažkaip apribotas,

ir pasikliauna kelio kirtimais,

ir kad tie kelio kirtimai
dažnai mus nuveda klaidingai.

Ribotas racionalumas...

Galbūt taip nusprendžiame,
kokius dribsnius perkame parduotuvėje,

ar kokį produktą paleidžiame
posėdžių salėje.

Su apribota etika žmonių protas,

tas pats protas,

daro sprendimus

apie tai, ką pasamdyti

ar kokį anekdotą pasakyti,

ar kokį slidų verslo sprendimą priimti.

Tad leiskit man pateikti
apribotos etikos pavyzdį darbe.

Nesąmoningas šališkumas yra vienas

iš apribotos etikos efektų.

Nesąmoningas šališkumas remiasi
asociacijomis, kurias turime galvoje,

trumpiausiais keliais, kuriuos smegenys
naudoja rūšiuoti informaciją,

tikėtina, kad už jūsų suvokimo ribų,

nebūtinai pritariant jūsų
sąmoningiems įsitikinimams.

Tyrėjai Nosek, Banaji ir Greenwald

peržvelgė milijonų žmonių duomenis

ir rado, kad pavyzdžiui,

dauguma baltaodžių amerikiečių
gali greičiau ir lengviau

asocijuoti baltaodžius su gerais dalykais

nei juodaodžius su gerais dalykais.

Ir dauguma vyrų bei moterų gali
greičiau ir lengviau asocijuoti

vyrus ir mokslą nei moteris ir mokslą.

Ir šios asociacijos
nebūtinai atitinka tai,

ką žmonės galvoja sąmoningai.

Galbūt iš tikrųjų jie yra
visuotinės lygybės šalininkai.

Tad kartais tie 11 milijonų ir tie 40
tiesiog prieštarauja vienas kitam.

Ir štai, dar vienas pavyzdys:

Interesų susikirtimas.

Mes esame linkę nuvertinti,
kaip maža dovana,

įsivaizduokim, rašiklis ar vakarienė,

kaip stipriai ta maža dovana gali
paveikti mūsų sprendimų priėmimą.

Mes nesuvokiame, kad mūsų protas
nesąmoningai susieja įrodymus,

kad pritartų dovanotojo požiūriui,

kad ir kaip sunkiai sąmoningai bandytume
išlikti objektyvūs ir profesionalūs.

Mes taip pat matome ir apribotą etiką –

nepaisant mūsų prisirišimo
prie buvo gerais žmonėmis,

vis tiek darome klaidų,

kurios kartais žeidžia kitus žmones

ir skatina neteisybę

nepaisant mūsų geriausių bandymų,

ir tuomet bandome paaiškinti savo klaidas
vietoj to, kad iš jų mokytumėmės.

Na, pavyzdžiui,

kai aš gavau el. laišką iš savo mokinės,

kuriame ji rašė, kad tekstas,
kurį paskyriau perskaityti,

tekstas, kurį skyriu perskaityti
jau metų metus,

yra seksistiškas.

Arba kai supainiojau du tos pačios rasės

mokinius iš savo klasės,

kurie neatrodė nė kiek panašūs,

kai supainiojau juos vieną su kitu

daugiau nei vieną kartą,
prieš visus kitus.

Tokios klaidos siunčia mus, siunčia mane

į raudonos zonos gynybą.

Jos palieka mus kovoti
dėl gero žmogaus tapatybės.

Bet naujausia veikla apie
apribotą etiką, kuria užsiimu,

teigia kad mes ne tik linkę klysti,

kad tendencija klysti priklauso nuo to,
kaip arti tos raudonosios zonos esame.

Tad didžiąją dalį laiko, kai niekas
neabejoja mūsų gero žmogaus įvaizdžiu,

mes per daug ir negalvojam

apie etinę mūsų sprendimų reikšmę,

ir šis modelis rodo, kad tada

didžiąją dalį laiko judame link
menkesnio ir menkesnio etinio elgesio.

Kita vertus, kas nors gali
suabejoti mūsų įvaizdžiu,

ar galbūt tai darome mes patys.

Tada etinė mūsų sprendimų reikšmė
tampa labai ryški,

ir tais atvejais mes judame link
gero žmogaus elgesio,

ar, kitaip tariant,

link elgesio, kuris leidžia mums
pasijusti gerais žmonėmis,

kas žinoma, ne visuomet yra tas pats.

Apribotos etikos idėja

yra ta, kad galbūt pervertiname

vidinio kompaso svarbą
mūsų etiniams sprendimams.

Galbūt pervertiname, kiek daug egoizmas

lemia mūsų sprendimus,

ir galbūt nesuvokiame, kiek daug mūsų
nuomonė apie save kaip apie gerą žmogų

lemia mūsų elgesį,

kad imame taip sunkiai dirbti, kad
apgintume gero žmogaus įvaizdį,

kad nepatektume į tą raudoną zoną,

kad neduodame sau erdvės daryti klaidų

ir iš tiesų tapti geresniais žmonėmis.

Galbūt taip yra dėl to,
kad tikimės, jog bus lengva.

Mes turime tą „gero žmogaus“
apibrėžimą – arba, arba.

Arba esi geras, arba ne.

Arba turi sąžinės arba ne.

Arba tu rasistas, seksistas,
homofobas, arba ne.

Ir šitame „arba taip, arba ne“
apibrėžime nėra vietos augti.

Ir beje,

Tai nėra tai, ką darome daugumoje
savo gyvenimo dalių.

Jei jums reikėtų išmokti apskaitos,

eitumėte į apskaitos kursus,

arba jei taptumėte tėvais,

pasiimtumėte knygą ir
skaitytumėte apie tai.

Mes kalbame su ekspertais,

mokomės iš savo klaidų,

tobuliname savo žinias,

mes vis gerėjame.

Bet kai kalba pasisuka apie
buvimą geru žmogumi,

mes galvojame, kad tai kažkas,
ką tiesiog turime žinoti,

ką tiesiog privalome daryti,

be jokių pastangų ar augimo.

Tad aš galvoju,

kad jei tiesiog pamirštume apie
buvimą gerais žmonėmis,

jei tik tai paleistume,

ir vietoj to išsikeltume
aukštesnį standartą,

aukštesnį standartą buvimo
„apygeriu“ žmogumi?

Apygeris žmogus vis tiek daro klaidas.

Apygeris žmogus jas daro visą laiką.

Bet jis mėgina mokytis iš jų,
atsakyti už jas.

Aš tikiuosi jų ir jų ieškau.

Aš suprantu, kad klaidos kainuoja.

Kai kalba pasisuka apie etiką,
šališkumą, įvairovę ir įtraukimą,

tai iš tikrųjų kainuoja tikriems žmonėms,

bet aš tai priimu.

Kaip apygeris žmogus aš, iš tikrųjų,

geriau pastebiu savo klaidas.

Nelaukiu, kol kiti jas parodys.

Aš mokausi jas rasti,

ir todėl...

žinoma, kartais tai gali būti gėdinga,

gali būti nepatogu.

Kartais mes pastatome save
į pažeidžiamą vietą.

Bet per visą tą pažeidžiamumą,

lygiai taip pat kaip bet kur,
kur bandėme tapti geresniais,

matome progresą.

Matome augimą.

Mes leidžiame sau tapti geresniais.

Kodėl nesuteikiame sau to?

Kiekvienoje savo gyvenimo dalyje
duodame sau erdvės augti,

išskyrus šioje, kur tai – reikalingiausia.

Ačiū.

(Plojimai)