Kaip ugdyti pasitikėjimą savimi ir kaip to įkvėpti kitus.

„Pasitikėjimas savimi yra būtina kibirkštis prieš viską,“ sako švietėja ir aktyvistė Brittany Packnett. Įkvėpiančioje kalboje ji pasidalina trimis būdais, kaip galima geriau pasitikėti savimi, ir savo svajonę apie pasaulį, kuriame pasitikėjimas savimi padeda didžiausias svajones paversti realybe.

Kai aš buvau maža mergaitė

ant stalo, mūsų svetainėje, gulėjo knyga,

keli žingsniai nuo durų.

Ir ta svetainė yra pirmasis įspūdis.

Mūsų svetainė turėjo baltą kilimą

ir neįprastą mano mamos
brangenybių kolekciją.

Tas kambarys simbolizavo
visas praėjusių kartų aukas,

kurios dėl skurdo negalėjo įpirkti

visų šitų dalykų,

ką jau kalbėti apie vidurinės klasės
namą, kur būtų galima juos padėti.

Tas kambarys turėjo išlikti tobulas.

Bet aš kiekvieną dieną rizikuodavau
suversti tą tobulą kambarį,

kad galėčiau pamatyti tą knygą.

Ant knygos viršelio sėdėjo moteris
vardu Septima Clark.

Ji sėdėjo puikiu profiliu
su pakelta galva.

Ji turėjo gražią šukuoseną
iš standžiai supintų kaselių,

kurios buvo nutįsusios jai ant veido,

ir savigarba ir išmintis tasi sklido
iš jos tamsios odos.

Septima Clark buvo aktyvistė ir švietėja,

moteris, pagal kurią
galutinai susikūriau savo karjerą.

Bet iš visų žodžių, kuriuos ji
kada nors buvo pasakius,

tas Septimos Clark portretas

apibūdino man pasitikėjimo savimi sąvoką

dar prieš sužinant patį žodį.

Tai gali skambėti paprastai,

bet mes visi nuvertiname
pasitikėjimo savimi svarbą.

Galvojame, kad tai tik šiaip naudinga,
bet iš tikrųjų tai nepakeičiama.

Mes vertiname žinias ir įgūdžius

kur kas labiau, nei pasitikėjimą savimi.

Bet pagal daugybę skaičiavimų
mes turime daugiau žinių

ir daugiau įgūdžių
nei bet kada istorijoje,

bet aplink vis dar daug
neteisingumo ir iššūkių.

Jei žinios ir įgūdžiai būtų viskas
ko mums reikia,

viso to jau nebebūtų.

Ir aš tikiu, kad pasitikėjimas savimi
yra vienas iš pagrindinių dalykų,

kurių mums trūksta.

Aš visiškai apsėsta pasitikėjimu savimi.

Tai buvo svarbiausia kelionė
mano gyvenime,

kelionė, kurioje, tiesą sakant,
aš vis dar esu.

Pasitikėjimas savimi yra ta žiežirba,
kurios reikia, kad viskas prasidėtų.

Pastikėjimas savimi yra skirtumas
tarp įkvėpimo

ir tarp kažko pradėjimo,

tarp bandymų ir darymo iki galo.

Pasitikėjimas savimi padeda nesustoti,
net kai mums nepasiseka.

Tos knygos pavadinimas buvo
„Aš svajoju apie pasaulį“,

ir šiandien aš svajoju apie pasaulį,
kur revoliuciškas pasitikėjimas savimi

padeda mums paversti
didžiausias svajones realybe.

Būtent toks buvo pasaulis,
kurį norėjau sukurti savo klasėje,

kai buvau mokytoja,

lyg Vilio Vonkos
visiškos vaizduotės pasaulis,

bet labiau akademiškas.

Visi mano mokiniai buvo tamsiaodžiai.

Jie visi augo mažų atlyginimų sąlygomis.

Dalis jų buvo imigrantai,
dalis jų buvo neįgalūs,

bet jie buvo paskutiniai žmonės,

kuriuos pasaulis kvietė
būti pasitikinčiais savimi.

Tai buvo priežastis, kodėl mano klasė
turėjo būti vieta,

kur mano mokiniai galėtų
šią savybę ugdyti,

kur jie galėtų išmokti atlaikyti dieną
su visu reikalingu pasitikėjimu,

kad būtų įmanoma pertvarkyti pasaulį
pagal savo svajones.

Ko verti akademiniai sugebėjimai
be pasitikėjimo savimi,

kuris leistų juos panaudoti
pasauliui pakeisti.

Dabar geras metas papasakoti
apie du mano mokinius, Jamal ir Regina.

Aš pakeičiau jų vardus,
bet istorija yra ta pati.

Jamal buvo nuostabus,
bet nemokėjo susikoncentruoti.

Jis rangydavosi savo kėdėje,
kai reikėdavo dirbti savarankiškai,

ir niekad negalėdavo išlikti ramus
daugiau nei 3 ar 4 minutes.

Mokiniai, kaip Jamal gali būti
labai sunkus atvejis naujiems mokytojams,

nes jie nežino kaip padėti tokiems
jauniems žmonėms.

Aš ėmiausi tiesioginio metodo.

Aš derėjausi su Jamal.

Jei jis galėdavo
susikoncentruoti į užduotį,

aš jam leisdavau mokytis
iš bet kurios vietos klasėje,

nuo klasės kilimo, iš už mano stalo,

iš jo rūbų spintelės, kuri, pasirodo,
buvo jo mėgstamiausia vieta.

Jamal nemėgstamiausias dalykas
buvo rašyti

ir jis niekada nenorėdavo garsiai
prieš klasę skaityti to, ką parašė,

bet mes vis tiek judėjome į priekį.

Vieną dieną, aš nusprendžiau surengti
mokomuosius 2008 metų prezidento rinkimus.

Mano trečiokai turėjo rasti informaciją
ir parašyti politinę kalbą

apie kandidatą kurį pasirinko:

Barack Obama, Hillary Clinton
ar John McCain.

Favoritai buvo akivaizdūs,

bet vienas mokinys pasirinko
John McCain.

Tai buvo Jamal.

Jamal pagaliau nusprendė perskaityti
ką parašė prieš klasę

ir žinomą, Jamal mus visus pribloškė
savo talentingumu.

Taip kaip ir jo tėtis,
John McCain buvo veteranas,

ir taip kaip John tėtis gynė jį,

Jamal tikėjo, jog John McCain
apsaugos visą šalį.

Tai nebuvo mano kandidatas, kurį aš
būčiau rinkusi, bet tai buvo nesvarbu,

nes visa klasė išsiveržė plojimais,

visi stojosi savo drąsiam draugui Jamal,

kuris pagaliau pirmąkart parodė
savo pasitikėjimą savimi.

Tada dar buvo ir Regina.

Regina buvo tiek pat protinga,
bet energinga.

Ji neišvengiamai pabaigdavo
savo darbą anksčiau

ir tada ji sugalvodavo, kad būtų gerai
patrukdyti kitiems.

(Juokas)

Vaikščiojimas, kalbėjimas,

raštelių siuntinėjimas, kurių nekentė
mokytojai, bet mėgo vaikai.

Atrodo, kad jūs jų siuntinėdavote daug.

(Juokas)

Nepaisant mano didelių siekių mūsų klasei,

aš taip pat dažnai nusirisdavau
iki savo žemesnių instinktų

ir pasirinkdavau taisyklių laikymąsį,
vietoje pasitikėjimo savimi.

Regina buvo trukdis
mano siektoje sistemoje.

Geras mokytojas gali ištaisyti
blogą elgesį,

bet vis tiek išlikti to mokinio draugu.

Bet tam tikrą dieną,

aš tiesiog pasirinkau naudoti kontrolę.

Aš palūžau

ir mano metodas neleido Reginai suprasti,

kad jos elgesys trukdė kitiems.

Ji suprato, kad ji pati yra trukdytoja.

Aš mačiau kaip nustojo spindėti jos akys,

o tas spindesys džiugindavo visą klasę.

Aš ką tik nuslopinau visų džiaugsmą.

Visa klasė pasirdarė irzli

ir mes visi išlikome tokie
visą likusią dieną.

Aš dažnai galvoju apie tą dieną

ir aš meldžiausi, kad nebūčiau padariusi
jokios nepataisomos žalos,

nes kaip moteris, kuri kadaise buvo
tokia pat maža mergaitė kaip Regina,

aš žinau, kad galėjau pradėti
savęs pasitikėjimo naikinimą

visam laikui.

Pasitikėjimo stoka iškelia mus iš apačios

ir nuleidžia mus iš viršaus

suspaudžia mus tarp blaškymosi,
negalimo ir neįmanomo.

Be pasitikėjimo, mes užstringame,

ir kai mes užstringame,
mes net negalime pradėti.

Vietoj to kad pasiduotume
tam, kas pasitaiko mūsų kelyje,

pasitikėjimas mus kviečia
viską atlikti su užtikrintumu.

Mes visi dirbame kiek kitaip,
kai žinome, kad galime laimėti

nei tada, kai tik tikimės laimėti.

Tai gali būti labai naudinga.

Jei neturite didelio pasitikėjimo,

tai gali būti, kad jūs turite
pakeisti savo tikslą.

Jei turite per didelį pasitikėjimą,

tai gali būti,
kad neturite tvirto pagrindo.

Ne visiems trūksta pasitikėjimo.

Šioje visuomenėje mes leidžiame lengviau
įgyti pasitikėjimo žmonėms,

kurie atitinka mūsų pageidaujamą
lyderystės archetipą.

Mes apdovanojame pasitikėjimą
kai kuriuose žmonėse

ir baudžiame pasitikėjimą kituose,

bet bėgant laikui, dauguma žmonių

kiekvieną dieną vaikšto aplink be jo.

Bet kai kuriems iš mūsų

pastikėjimas yra revoliucinis pasirinkimas

ir manau tai būtų
didžiausias mūsų nusivylimas

matyti geriausias idejas nerealizuotas

ir didžiausias svajones nepasiektas,

vien todėl, kad neturime
pakankamai pasitikėjimo.

Tai nėra rizika, kurią
esu pasiruošusi priimti.

Tai kaip mus rasti kelią į pasitikėjimą?

Mano nuomonę, reikia bent trijų dalykų:

leidimo, bendruomenės ir smalsumo.

Iš leidimo gimsta pasitikėjimas,

bendruomenė ją puoselėja

ir smalsumas jį patvirtina.

Moksle, mes turime tokį posakį,

kad tu negali būti tuo, ko nematai.

Kai aš buvau maža mergaitė,
aš nemokėjau rodyti pasitikėjimo,

kol kas nors man jį parodė.

Mano šeima buvo įpratusi
daryti viską kartu,

įskaitant kasdieninius dalykus,
pavyzdžiui, pirkti naują automobilį,

ir kievieną karta tai darant,

aš stebėdavau savo tėvus
atliekant tą patį pasirodymą.

Mes įeidavome į automobilių saloną,

mano tėtis atsisėsdavo,

kol mano mama apsipirkinėdavo.

Kai mano mama rasdavo automobilį,
kuris jai patiko,

jie iš karto eidavo susitikti su pardavėju

ir neišvengiamai, kiekvieną kartą
pardavėjas nukreipdavo dėmesį

ir savo kūną į mano tėvą,

darydamas prielaidą,
kad jis valdo pinigus,

o taip pat ir šias derybas.

„Rev. Packnett“, jie sakydavo,

„Kaip mes šiandien
galime jus įsodinti šią mašiną?“

Mano tėtis neišvengiamai
reaguodavo taip pat.

Jis lėtai ir tyliai
parodydavo gestu mano motinos link

ir tada padėdavo rankas
atgal ant savo kelių.

Tai galėjo būti visiškas šokas

derėtis dėl finansų su
juodaode moterimi 80-aisiais,

bet kas tai bebūtų buve,

aš stebėdavau savo mamą
derantis su šiais automobilių pardavėjais

kol jie atiduodavo mašiną
kone nemokamai.

(Juokas)

Ji niekada nenusišypsodavo.

Ji niekada nebijojo nueiti.

Aš žinau, kad mano mama galvojo, kad
ji gavo tik gerą mikroautobuso sandorį,

bet ką ji iš tikrųjų darė,

tai davė man leidimą nepaisyti lūkesčių

ir pasitikėti savo įgūdžiais
nepaisant, kas manimi abejoja.

Pasitikėjimui reikia leidimo egzistuoti

ir bendruomenė yra saugiausia vieta
išbandyti pasitikėjimą.

Šiais metais keliavau į Keniją
sužinoti apie moterų įgalinimą

tarp Massai moterų.

Ten aš sutikau grupę jaunų moterų

pavadintų „Team Lioness“ ,

vieną pirmųjų Kenijos vien moterų
bendruomenės reindžerių grupių.

Šios aštuonios drąsios jaunos moterys
kūrė istoriją

jau savo pauglystės metais,

ir aš paklausiau Purity, kalbančios
daugiausiai kalbų tarp jaunųjų raindžerių:

„Ar jūs kada nors bijote?“

Aš prisiekiu jums, noriu išsitatuiruoti
visą savo kūną jos atsakymu.

Ji pasakė: „Žinoma aš bijau,

bet visada pasikviečiu seses.

Jos man primena, kad mes
būsime geresnės nei tie vyrai

ir mes nesusikirsime“.

Purity pasitikėjimas persekioti liūtus
ir gaudyti brakonierius

nekilo iš jos sportinių sugebėjimų
ar tiesiog tikėjimo.

Jos pasitikėjimas rėmėsi seserija,

bendruomene.

Ką ji iš esmės sakė
tai, jei aš kada nors abejoju,

man reikia tavęs čia

atgaivinti mavo viltį

ir atkurti mano užtikrintumą.

Bendruomenėje, aš galiu rasti
savo pasitikėjimą

ir jūsų smalsumas gali tai patvirtinti.

Savo karjeros pradžioje
vadovavau didelio masto renginiui,

ir jis nevyko tiksliai taip,
kaip buvo planuota.

Aš meluoju. Jis buvo siaubingas.

Ir kai aptariau renginį su savo vadove,

aš tiesiog žinojau, kad ji pateiks sąrašą

kiekvienos klaidos,
kurią kada būčiau padariusi,

turbūt nuo gimimo.

Bet užuot, ji pradėjo klausimu:

„Koks buvo tavo ketinimas?“

Aš nustebau, bet man palengvėjo.

Ji žinojo kad jau pati save griaužiau,

ir tas klausimas paskatino mane
mokytis iš savo klaidų

vietoj to, kad toliau žaločiau
savo trapų pasitikėjimą.

Smalsumas kviečia žmones
būti atsakingais už savo mokymąsi.

Šis pakeitimasis padėjo man
imtis kito projekto

su sekmės lūkesčiu.

Leidimas, bendruomenė, smalsumas:

Visa tai yra ko reikia
užsiauginti pasitikėjimą,

kurio mums tikrai reikės spręndžiant
didžiausius įššiūkius

ir kuriant pasaulį, apie kurį svajojame,

pasaulį, kuriame nebėra nelygybės
ir kur teisingumas yra realus,

pasaulį, kuriame mes galime būti laisvi
iš išorės ir viduje

nes žinome, kad niekas iš mūsų
nėra laisvas, kol mes visi nesame laisvi.

Pasaulį, kuris nebijo pasitikėjimo

kai jis pasirodo kaip moteris

ar juodoje odoje,

ar dar kitaip nei mūsų
pageidaujami lyderystės archetipai.

Pasaulį, kuris žino,
kad toks pasitikėjimas

yra būtinas raktas
atrakinti norimą ateitį.

Aš turiu pakankamai pasitikėjimo
tikėti, kad tas pasaulis

iš tikrųjų ateis,

ir kad mes esame tie, kurie tai padarys.

Labai jums ačiū.

(Plojimai)