Poezija, kuri išlaisvina sielą

„Sakoma, kad norint būti poetu, reikia nors kartą nusileisti į pragarą“. Cristina Domenech koordinuoja rašymo dirbtuves viename Argentinos kalėjime ir pasakoja jaudinančią istoriją, kaip padėjo kalintiems žmonėms išsireikšti, suprasti save... ir mėgautis žodžio laisve. Vienas jos mokinių, kalinys, prieš 10 000 klausytojų auditoriją skaito labai jausmingą ištrauką.

Sakoma, kad norint būti poetu,
reikia nors kartą nusileisti į pragarą.

Pirmą kartą įėjus į kalėjimą
manęs nenustebino nei spynų triukšmas,

nei uždidarančios durys, nei grotos,

niekas, ką įsivaizdavau.

Galbūt todėl, kad kalėjimas
yra gana atviroje vietoje.

Matosi dangus.

Aplink skraido kirai ir atrodo,
kad šalia yra jūra.

Kad esi visai netoli paplūdimio.

Bet iš tiesų kirai ieško maisto
šiukšlyne šalia kalėjimo.

Ėjau toliau ir staiga pamačiau kalinius,
vaikštančius koridoriais.

Tarsi atsitraukiau ir pagalvojau,

kad lengviausiai galėčiau būti viena jų.

Jei gyvenčiau kitą istoriją,
kitame kontekste, su kitokia sėkme.

Nes niekas, niekas negali
pasirinkti, kur gimti.

2009 m. buvau pakviesta
koordinuoti rašymo užsiėmimus

Nacionalinio San Martino universiteto
projekte

48-ame kalėjime.

Kalėjimo tarnyba užleido
teritoriją kalėjimo gale,

kurioje buvo pastatytas
universiteto centro pastatas.

Pirmą kartą susitikusi su kaliniais

paklausiau jų, kodėl
jie norėjo rašymo užsiėmimų,

ir jie man atsakė, kad nori
sudėti į popieriaus lapą

viską, ko negali pasakyti
ir ko negali padaryti.

Tada ir nusprendžiau, kad noriu,
kad į kalėjimą įžengtų poezija.

Taigi pasakiau jiems, kodėl mums
nepadirbėjus su poezija,

jei žinote, kas yra poezija.

Niekas nė nenutuokė,
kas iš tiesų yra poezija.

Be to, jie man pasiūlė,
kad dirbtuvės būtų skirtos ne tik

universitete besimokantiems kaliniams,

bet ir visiems kitiems kaliniams.

Pasakiau, kad norint pradėti
šiuos užsiėmimus man reikia

kokio nors įrankio, kurį turėtume visi.

Šis įrankis buvo kalba.

Taigi turime kalbą, turime dirbtuves.
Galime kurti poeziją.

Tačiau nenumačiau, kad kalėjime
taip pat egzistuoja nelygybė

ir buvo daugybė kalinių,
kurie nebaigė nė pradinės mokyklos.

Daugelis nemokėjo nei rašyti ranka,
nei spausdinti.

Taip pat jie nemokėjo
rašyti labai sklandžiai.

Todėl pradėjome ieškoti labai trumpų,
tačiau labai paveikių eilėraščių.

Pradėjome skaityti, skaitėme
vieną autorių po kito

ir beskaitant tuos trumpučius eilėraščius
visi ėmė suprasti,

kad poetinė kalba griauna

įprastą logiką ir sudaro naują sistemą.

Sugriauti kalbos logiką taip pat reiškia
sugriauti sistemos logiką,

kurios jie įpratę laikytis.

Taip atsirado nauja sistema,
naujos taisyklės,

kurios labai labai greitai
padėjo jiems suprasti,

kad poetine kalba jie gali pasakyti
absoliučiai viską, ką nori.

Sakoma, kad norint būti poetu,
reikia nors kartą nusileisti į pragarą.

O pragaro jie turi su kaupu.
Su kaupu.

Kartą vienas jų pasakė:
„Kalėjime niekada nemiegi.

Kalėjime niekada negalima miegoti.
Niekada negali užmerkti akių.“

Tada kaip ir dabar

akimirkai nutilau ir pasakiau:
vaikinai, tai ir yra poezija, šitai.

Kalėjimo pasaulis, kuris jus supa,
kuris jums kaip ant delno.

Visa, ką pasakojate,
kad niekada nemiegate.

Tai kelia baimę. Visa, kas nėra aprašyta.
Visa tai yra poezija.

Taip pradėjome įsisavinti šį pragarą.

Nėrėme stačia galva,
tiesiai į septintąjį ratą.

Tame septintajame pragaro rate,
kuris toks savas, toks brangus,

jie sužinojo, kad sienos
gali būti nematomos,

išmoko prakalbinti langus,
už kurių slepiamės šešėliuose.

Pirmaisiais metais užbaigę dirbtuves

surengėme nedidelę metų baigimo šventę,

kaip daroma užbaigus darbą,
į kurį įdėta tiek meilės.

Norisi švęsti ir linksmintis.

Sukvietėme šeimos narius,
draugus, universiteto vadovus.

Viskas, ką jie turėjo padaryti,
tai perskaityti eilėraštį,

atsiimti diplomą ir priimti plojimus.
Tokia buvo mūsų paprasta šventė.

Vienas dalykas, kurį noriu jums perteikti,
yra tas moments, kai tie vyrai,

kurie šalia manęs atrodo lyg milžinai,

arba jaunučiai,
bet labai išdidūs vaikinukai,

laikė lapus ir drebėjo
lyg vaikai, išpilti prakaito,

ir skaitė savo eilėraščius
trūkčiojančiu balsu.

Tuo metu ėmiau galvoti,
kad greičiausiai daugeliui jų

tai buvo pirmas kartas, kai kas nors
jiems plojo už tai, ką jie padarė.

Kalėjime yra dalykų,
kurių negalima daryti.

Kalėjime negalima svajoti,
kalėjime negalima verkti.

Yra žodžių, kuriuos draudžiama vartoti,
pavyzdžiui, „laikas“,

„ateitis“, „noras“.

Tačiau mes išdrįsome svajoti,
daug svajoti,

nes nusprendėme parašyti knygą.

Jie ne tik parašė knygą, bet ir įrišo ją.

Tai vyko 2010 m. pabaigoje.

Padidinome statymus
ir parašėme kitą knygą.

Ir įrišome kitą knygą.

Tai buvo visai neseniai,
praeitų metų pabaigoje.

Savaitė po savaitės
galiu stebėti, kaip jie virsta

kitais žmonėmis, kaip jie keičiasi.

Kaip žodis suteikia jiems orumo,
kurio jie iki šiol nepatyrė

ir nė negalėjo įsivaizduoti.

Jie nežinojo, kad orumas egzistuoja
ir kad jie gali jį jausti.

Per dirbtuves, tame mylimame pragare,
visi kažką davėme.

Išskleidėme rankas,
atvėrėme širdis ir davėme,

ką turime, ką galime. Visi.

Visi po lygiai.

Taip žmogus jaučia, kad bent šiek tiek

lopo šį didžiulį socialinį atotrūkį,

dėl kurio daugybė tokių kaip jie
mato kalėjimą kaip vienintelį savo likimą.

Pamenu vieną didaus poeto

iš 48 skyriaus, iš mūsų dirbtuvių,
Nicolás Dorado, eilėraštį:

„Man reikia begalinės gijos,
kad susiūčiau šią didžiulę žaizdą“.

Poezija tą ir daro.
Susiuva atstūmimo žaizdas.

Atveria duris.
Poezija yra tarsi veidrodis.

Sukuria atspindį – eilėraštį.

Jie atpažįsta save,
mato save eilėraštyje ir rašo

tai, kas jie yra, ir yra tai, ką rašo.

Kad galėtų rašyti, jie turi
pasisavinti rašymo momentą,

kuris yra ypatingos laisvės momentas.

Turi savo atmintyje paieškoti
to mažo gabalėlio laisvės,

kurio niekada niekas negali
iš jų atimti jiems rašant

ir kuris padeda jiems suvokti,
kad laisvė yra įmanoma

net esant kalėjime ir
kad vienintelės grotos

mūsų nuostabioje erdvėje
yra žodis „grotos“ ir kad mes visi

šiame pragare švytime iš laimės,

kai uždegama žodžio liepsna.

(Plojimai.)

Daug pasakojau apie kalėjimą,
ką išgyvenu kiekvieną savaitę

ir kuo mėgaujuosi,
kaip keičiuosi kartu su jais.

Bet nežinote, kad norėčiau,
kad galėtumėte pajusti, išgyventi,

patirti nors kelioms sekundėms

tai, ką patiriu kiekvieną savaitę
ir kas mane daro tuo, kas esu.

(Plojimai.)

„Širdis sukramto laiko ašaras,

apakinta tos šviesos

slepia egzistencijos greitį,

kur plaukia vaizdai,

kovoja, nepaleidžia.

Širdis sutrūkinėja nuo liūdnų žvilgsnių,

joja audromis, kurios sukelia gaisrus,

pakelia iš gėdos nuleistas krūtines,

žino, kad reikia ne tik skaityti
ir eiti toliau,

taip pat trokšta pamatyti begalinį mėlį.

Širdis prisėda pamąstyti,

kovoja, kad netaptų kaip visi,

bando išmokti mylėti be skausmo,

spinduliuoti saule, suteikdama sau drąsos,

pasiduoda, keliauja priežasties link.

Širdis kovoja pelkėse,

eina požemių karalystės pakraščiu,

krenta be jėgų ir
nepasiduoda tam, kas lengva

kol nelygūs apsvaigę žingsniai

pabudina,

pabudina tylą“.

Esu Martín Bustamante,

San Martino kalėjimo 48 skyriaus kalinys,

šiandien mane laikinai išleido.

Poezija ir literatūra

pakeitė mano gyvenimą.

Labai ačiū!
(Plojimai)

C.D.: Ačiū!

(Plojimai.)