Return to Video

Kaip menai padeda benamiams jaunuoliams gyti ir kurti

  • 0:01 - 0:02
    Kas nemėgsta smagiai pasnausti?
  • 0:02 - 0:05
    (Juokas.)
  • 0:05 - 0:08
    Pasivogti šiek tiek laiko,
  • 0:08 - 0:11
    įsipatoginti ant sofos
    tai saldžiai akimirkai.
  • 0:12 - 0:13
    Tai viena mėgstamiausių
    veiklų,
  • 0:13 - 0:15
    bet aš to nevertinau,
  • 0:15 - 0:18
    kol būdama paaugle
    tapau bename.
  • 0:19 - 0:24
    Galimybė pasnausti atsiranda
    dėl stabilumo ir užtikrintumo,
  • 0:24 - 0:25
    o to neturi,
  • 0:26 - 0:28
    kai visą savo turtą nešiesi kuprinėje
  • 0:28 - 0:33
    ir atsargiai apskaičiuoji laiką,
    kurį gali kažkur praleisti,
  • 0:33 - 0:35
    kol niekas neprašo išeiti.
  • 0:36 - 0:38
    Užaugau Atlantoje,
    Džordžijos valstijoje,
  • 0:38 - 0:40
    kraustydamasi tai ten, tai šen,
  • 0:40 - 0:42
    su mylinčia, artima šeima,
  • 0:42 - 0:46
    nes bandėme atrasti stabilumą
  • 0:46 - 0:47
    su turimomis lėšomis.
  • 0:48 - 0:52
    Bet kai mano mamą kartais
    apimdavo manijos sindromas
  • 0:52 - 0:55
    ir ta manija pasirinko mane
    savo atpirkimo ožiu,
  • 0:55 - 0:59
    naudodama emocinį ir fizinį smurtą,
  • 0:59 - 1:00
    aš pasprukau dėl savo saugumo.
  • 1:02 - 1:05
    Suvokiau, kad benamystė man yra saugiau,
  • 1:05 - 1:06
    nei buvimas namuose.
  • 1:07 - 1:08
    Man buvo šešiolika.
  • 1:11 - 1:15
    Būdama bename aš prisijungiau
    prie 3300 Atlantos benamių jaunų žmonių,
  • 1:15 - 1:17
    kurie kiekvieną naktį jautėsi
  • 1:17 - 1:19
    nepasirūpinami, palikti ir nematomi.
  • 1:20 - 1:22
    Tada nebuvo ir dabar nėra vietos,
  • 1:22 - 1:25
    kur benamiai nepilnamečiai
    galėtų ateiti iš gatvių
  • 1:25 - 1:26
    ir gauti lovą.
  • 1:27 - 1:30
    Supratau, kad dauguma žmonių į
    benamystę žiūri
  • 1:30 - 1:35
    kaip į tingų, narkotikų sukeltą
    skurdą ir nemalonumą,
  • 1:35 - 1:39
    bet tai neatspindėjo mano kuprinės,
    pilnos rūbų ir vadovėlių,
  • 1:39 - 1:42
    ar tai, kad mano vidutinis pažymys
    buvo 10.
  • 1:43 - 1:45
    Sedėdavau ant mėgstamiausio
    suoliuko centre,
  • 1:45 - 1:47
    stebėdama, kaip bėga laikas,
  • 1:47 - 1:50
    ir aš galėsiu kelias valandas
    numigti
  • 1:51 - 1:53
    ant sofų, mašinose,
  • 1:53 - 1:56
    pastatuose ar sandėliuose.
  • 1:57 - 2:01
    Aš, kaip tūkstančiai kitų jaunų žmonių,
    dingdavau miesto šešėliuose,
  • 2:01 - 2:04
    o pasaulis sukosi toliau,
  • 2:04 - 2:06
    lyg nieko siaubingai
    blogo ir nebūtų įvykę.
  • 2:07 - 2:12
    Tas nematomumas
    beveik mane palaužė.
  • 2:13 - 2:16
    Bet kai neturėjau nieko daugiau,
    turėjau menus,
  • 2:17 - 2:18
    tai, kas nereikalavo iš manęs
  • 2:18 - 2:21
    materialių turtų,
    kad turėčiau prieglobstį.
  • 2:22 - 2:26
    Kelios valandos dainuojant,
    rašant poeziją,
  • 2:26 - 2:28
    ar sutaupius pakankamai pinigų,
  • 2:28 - 2:31
    išnykti kitame, spektaklio, pasaulyje
    skatino mane eiti
  • 2:31 - 2:34
    pirmyn ir grąžindavo atgal į
    gyvenimą, kai galvojau, kad tai neįmanoma.
  • 2:36 - 2:38
    Trečiadieno vakarais eidavau į mišias,
  • 2:38 - 2:42
    ir trokšdama palengvėjimo,
    kurį suteikdavo menai,
  • 2:42 - 2:44
    ateidavau keliomis valandomis anksčiau,
  • 2:44 - 2:46
    nusileisdavau žemyn
  • 2:46 - 2:50
    į tokią pasaulio vietą,
    kur vienintelis svarbus dalykas buvo
  • 2:50 - 2:53
    ar aš galėsiu padainuoti
    teisingą natą,
  • 2:53 - 2:54
    kurią tobulinau tą savaitę.
  • 2:55 - 2:56
    Dainuodavau valandų valandas.
  • 2:57 - 3:00
    Tai man suteikdavo jėgų
    leisti sau
  • 3:00 - 3:03
    viską užblokuoti ir dainuoti.
  • 3:05 - 3:09
    Po penkerių metų
    įkūriau organizaciją ChopArt.
  • 3:09 - 3:13
    Tai daugiadisciplininė menų
    organizacija nepilnamečiams benamiams.
  • 3:14 - 3:19
    ChopArt naudoja menus kaip įrankį
    padėti atsigauti po traumų,
  • 3:19 - 3:21
    paimdama tai, ką mes žinome apie
    bendruomenių kūrimą,
  • 3:21 - 3:23
    savigarbos atkūrimą
  • 3:23 - 3:25
    ir pritaikant tai kūrybos procesui.
  • 3:27 - 3:29
    ChopArt būstinė yra Atlantoje,
    Džordžijos valstijoje,
  • 3:29 - 3:33
    su papildomomis programomis
    Haiberabade, Indijoje, ir Akroje, Ganoje,
  • 3:33 - 3:35
    ir nuo įsikūrimo 2010 metais,
  • 3:35 - 3:38
    padėjome daugiau nei 40 000 paauglių
    visame pasaulyje.
  • 3:39 - 3:41
    Mūsų paaugliai atranda prieglobstį
  • 3:41 - 3:44
    keitimąsi įgalinančiuose meno aspektuose
  • 3:45 - 3:49
    ir pasikliauna saugia, ChopArt suteikiama
    vieta.
  • 3:49 - 3:55
    Dažnai nematomi gyventojai
    naudoja menus, kad įžengtų į šviesą,
  • 3:55 - 3:58
    bet kelionė iš nematomos pusės
    nėra lengva.
  • 4:00 - 4:03
    Turime brolį ir sesę, Džeremį ir Keli,
  • 4:03 - 4:05
    kurie dalyvauja programoje
    daugiau nei trejus metus.
  • 4:07 - 4:10
    Kiekvieną trečiadienį jie atvyksta į
    ChopArt pamokas,
  • 4:11 - 4:12
    bet maždaug prieš metus
  • 4:14 - 4:17
    Džeremis ir Keli pamatė kaip jų mama
    mirė.
  • 4:18 - 4:21
    Jie matė, kaip paramedikams nepavyko
    jos atgaivinti.
  • 4:23 - 4:25
    Jie verkė kai jų tėvas
  • 4:25 - 4:29
    perdavė laikinąją globą Erinai,
    jų ChopArt mentorei,
  • 4:29 - 4:32
    neleisdamas išeinant pasiimti
    net daugiau rūbų.
  • 4:34 - 4:36
    Šie įvykiai sudaužė mano širdį,
  • 4:37 - 4:41
    bet Džeremio ir Keli tikėjimas
    ir ryžtas būnant ChopArt
  • 4:41 - 4:43
    yra tai, kas skatina toliau dirbti
    šį darbą.
  • 4:44 - 4:46
    Keli skambina Erinai,
    kai jai būna ypač sunku,
  • 4:47 - 4:49
    žinodama, kad Erina darys viską,
  • 4:49 - 4:52
    kad jie jaustųsi mylimi ir rūpintys,
  • 4:52 - 4:57
    man yra įrodymas, kad pradėjus nuo menų,
  • 4:57 - 5:00
    galime gyti ir kurti
    mūsų benamių jaunuolių bendruomenę.
  • 5:01 - 5:03
    Ir kuriame toliau.
  • 5:03 - 5:05
    Kuriame su Devinu,
  • 5:05 - 5:07
    tapusiu benamiu su šeima,
  • 5:07 - 5:11
    kai mama turėjo pasirinkti tarp sąskaitų
    už gydymą ir nuomos.
  • 5:12 - 5:15
    Dėl ChopArt jis atrado meilę
    tapybai.
  • 5:15 - 5:17
    Kuriame su Liza,
  • 5:17 - 5:20
    gatvėje praleidusia didžiąją dalį
    paauglystės metų,
  • 5:20 - 5:23
    bet atsisukančią į muziką, kad vėl
    taptų savimi,
  • 5:23 - 5:27
    kai skaudūs potyriai pasidaro per sunkūs
    jos jauniems pečiams.
  • 5:28 - 5:30
    Kuriame su Maria,
  • 5:30 - 5:33
    naudojančia poeziją, kad gytų,
  • 5:33 - 5:35
    po to kai jos senelis mirė furgone,
  • 5:35 - 5:37
    kuriame gyveno ji ir jos šeima.
  • 5:39 - 5:44
    Todėl jaunimui, patiriančiam benamystę
  • 5:44 - 5:46
    noriu pasakyti,
  • 5:47 - 5:49
    Jūs turite jėgą kurti savyje.
  • 5:50 - 5:52
    Jūsų balsus išreiškia menai,
  • 5:52 - 5:54
    jie nesmerkia dėl to, ką patyrėte.
  • 5:55 - 5:57
    Niekada nesustokite kovoti dėl
    savo vietos po saule
  • 5:57 - 6:00
    nes net tamsiausiomis akimirkomis,
  • 6:00 - 6:02
    mes jus matome.
  • 6:02 - 6:03
    Ačiū.
  • 6:03 - 6:07
    (Plojimai.)
Title:
Kaip menai padeda benamiams jaunuoliams gyti ir kurti
Speaker:
Malika Whitley
Description:

Malika Whitley yra ChopArt įkūrėja. Tai organizacija benamiams jaunuoliams, orientuota į jų mentorystę, savigarbą ir galimybių kūrimą per menus. Šioje jaudinančioje, asmeninėje istorijoje ji dalijasi savo benamystės istorija, kaip jai menai padėjo atrasti save ir savo misija sukurti vietą kūrybingumui tiems, kurie buvo išstumti į visuomenės paraštes.
more » « less
Video Language:
English
Team:
closed TED
Project:
TEDTalks
Duration:
06:28

Lithuanian subtitles

Revisions

Our website uses cookies for analysis purposes.