Kaip grįžti į darbą po karjeros petraukos

Jei turėjote pertrauką karjeroje ir dabar norite grįžti į darbą, ar svarstytumėte dalyvauti stažuotėje? Karjeros reintegracijos ekspertė Carol Fishman Cohen mano, kad turėtumėte. Šioje kalboje išgirsite apie Cohen asmeninę patirtį kaip 40-metės stažuotojos, jos darbą kovojant dėl „restarterių“ sėkmės ir kaip keičiasi darbdavių požiūris įdarbinant į darbą grįžtančius talentus.

Žmonės, grįžtantys į darbą
po karjeros pertraukos –

vadinu juos „restarteriais“.

Tai žmonės, kurie darė pertraukas
karjeroje, kad rūpintųsi vyresniais,

augintų vaikus,

siektų asmeninių interesų

ar dėl asmeninės sveikatos priežasčių.

Su tuo susiję ir visų tipų karjeros
keitėjai:

veteranai, kariškių sutuoktiniai,

pensininkai, grįžtantys į darbą,

arba į tėvynę grįžtantys emigrantai.

Grįžti į darbą po karjeros pertraukos
yra sunku

dėl prarasto ryšio tarp darbdavių

ir „restarterių“.

Darbdaviai samdydami žmones mato
spragas jų gyvenimo aprašyme

kaip didelę riziką,

o asmenys, darantys pertrauką karjeroje,
gali abejoti dėl savo gebėjimų

atnaujinti savo karjerą,

ypač jei nedirbo ilgą laiką.

Būtent šią atotrūkio problemą
aš bandau padėti išspręsti.

Sėkmingų „restarterių“ yra visur
ir kiekvienoje srityje.

Tai yra Sami Kafala.

Jis yra branduolinės energijos fizikas
J. Karalystėje,

kuris nedirbo penkerius metus,
kad būtų namie su savo penkiais vaikais.

Singapūro spauda neseniai rašė
apie slauges, grįžtančias į darbą

po ilgos pertaukos.

Kalbant apie ilgas pertraukas karjeroje,

štai Mimi Kahn.

Ji yra socialinė darbuotoja
Kalifornijos Orandžo apygardoje,

kuri grįžo į darbą į socialinių
paslaugų organizaciją

po 25 metų.

Tai ilgiausia man žinoma pertrauka
karjeroje.

Aukščiausio teismo teisėja Sandra
Day O’Connor

nedirbo penkerius metus savo karjeros
pradžioje.

O čia yra Tracy Shapiro,
kuri nedirbo 13 metų.

Tracy atsiliepė į „Today Show“
apybraižų kvietimą, skirtą

žmonėms, kurie bandė grįžti į dabą,

bet susidūrė su sunkumais.

Tracy parašė, kad yra penkių vaikų mama,
kuriai patiko būti namuose,

bet po skyrybų jai reikėjo grįžti į darbą,

be to, ji išties norėjo grąžinti darbą
į savo gyvenimą,

nes jai patikdavo dirbti.

Tracy darė tai, ką ir dauguma mūsų,

kai jaučiame, kad padarėme viską
ieškodami darbo.

Ji ieškojo finansininkės arba
buhalterės darbo

ir praleido paskutinius devynis mėnesius

uoliai tyrinėdama įmones internete

ir kandidatuodama į darbus be jokių
apčiuopiamų rezultatų.

Sutikau Tracy 2011-ųjų birželį,

kai „Today Show“ paklausė manęs,
ar negalėčiau su ja padirbėti,

kad pažiūrėčiau, ar galima ką nors
pakeisti.

Pirmiausia pasakiau Tracy, kad ji
turi išeiti iš namų.

Pasakiau, kad ji turi eiti į viešumą
ieškoti darbo

ir pasakyti visiems pažįstamiems,
kad nori grįžti į darbą.

Taip pat pasakiau, „Tu turėsi
daug pokalbių,

kurie niekur nenuves.

Tikėkis to ir neišsigąsk.

Bus tik saujelė tokių,

kurie galiausiai virs darbo galimybe.“

Truputį vėliau papasakosiu,
kas nutiko Tracy,

bet dabar noriu pasidalinti
atradimu, kurį padariau,

kai pati bandžiau grįžti į darbą

po 11 metų karjeros pertraukos:

žmonių požiūris į tave
yra sustingęs laike.

Turiu omenyje, kad kai bandai
susisiekti su žmonėmis

iš savo praeities,

žmonėmis, su kuriais dirbai ar
kartu mokeisi,

jie prisimena tave tokį,

koks buvai prieš karjeros pertrauką.

Ir net jei savęs suvokimas
laikui bėgant sumažėjo,

kas nutinka su dauguma mūsų,

kuo toliau esame atsiskyrę
nuo savo profesinio identiteto.

Pavyzdžiui, gali galvoti apie save

kaip apie kažką, atrodantį taip.

Čia esu aš, pakvaišusi po dienos
vairuojant savo mikroautobusą.

Arba štai esu virtuvėje.

Bet tie žmonės iš praeities,

jie nežino nieko apie tai.

Jie prisimena tik tai, koks tu buvai,

ir tai puikus paskatinimas savivertei,
kad susigrąžintum ryšį su šiais žmonėmis

ir išgirstum jų entuziazmą dėl to,
kad nori grįžti į darbą.

Dar vienas dalykas, kurį ryškiai atsimenu
iš savo karjeros pertraukos.

Ir tai buvo, kad aš nesekiau verslo
naujienų.

Mano sritis yra finansai,

ir aš vargiai sekiau naujienas,

kai buvau namuose augindama
savo keturis mažus vaikus.

Taigi baiminausi, kad per pokalbį

pradėsiu kalbėti apie įmonę,
kurios jau nebėra.

Taigi man teko atnaujinti
„Wall Street Journal“ prenumeratą

ir skaityti jį gerus šešis mėnesius,
nuo pradžios iki galo, kol pajutau,

kad vėl suprantu, kas vyksta verslo
pasaulyje.

Tikiu, kad „restarteriai“ yra darbo jėgos
brangenybės,

štai kodėl.

Pagalvokite apie dabartinį
mūsų gyvenimo etapą:

Tie, kurie iš mūsų darė petraukas,
kad augintų vaikus,

ima mažiau arba visai nebeima
motinystės atostogų.

Mes tai jau padarėme.

Mes turime mažiau sutuoktinio
ar partnerio darbo perkėlimų.

Mes gyvename labiau sėslų gyvenimą.

Turime puikią darbo patirtį.

Turime brandesnę perspektyvą.

Mes nebandome surasti save
darbdavio sąskaita.

Be to, mes turime energijos ir
noro grįžti į darbą

būtent todėl, kad kurį laiką
jo neturėjome.

Kita medalio pusė, kai aš kalbu su
darbdaviais,

yra du susirūpinimai, kuriuos turi
darbdaviai

samdant „restarterius“.

Pirma, darbdaviai jaudinasi, kad
„restarteriai“

yra atsilikę nuo technologijų.

Galiu pasakyti,

pati buvau technologiškai atsilikusi,

tai tėra laikina būsena.

Aš darydavau finansinę analizę
taip seniai, kad naudodavau „Lotus 1-2-3“.

Nežinau, ar kas dar prisimena
tokią programą,

bet man teko iš naujo mokytis „Excel“.

Iš tiesų, tai nebuvo labai sunku.
Daug komandų yra tokios pačios.

„PowerPoint“ kėlė didesnį iššūkį,

bet dabar naudoju ją visą laiką.

Sakau „restarteriams“, kad darbdaviai
tikisi, kad jie ateis dirbti

turėdami pagrindinių biuro valdymo
programinės įrangos žinių.

Ir jei jie atsilieka,

tada tai yra jų atsakomybė prisivyti.

Ir jie vejasi.

Antras darbdavių nerimas dėl
„restarterių“,

kad jie nerimauja, jog „restarteriai“
nežino, ką nori daryti.

Sakau „restarteriams“, kad jiems reikia
gerokai padirbėti,

ir išsiaiškinti, ar jų interesai
ir įgūdžiai pasikeitė

ar ne,

kol jie buvo karjeros pertraukoje.

Tai nėra darbdavio darbas.

Tai „restarteris“ atsakingas,
kad parodytų darbdaviui,

kokią pridėtinę vertę jis gali duoti.

2010 m. pradėjau kai ką pastebėti.

Aš sekiau grįžimo į darbą programas
nuo 2008-ųjų,

ir 2010-aisiais pradėjau pastebėti

trumpalaikio apmokamo darbo galimybę,

nesvarbu, ar tai vadinosi stažuote,
ar ne,

bet tai buvo stažuotės tipo patirtis,

kaip būdas profesionalams grįžti į darbą.

Mačiau, kaip „Goldman Sachs“ ir „Sara Lee“

pradėjo bendras reintegracijos
stažuočių programas.

Mačiau, kaip grįžtantis inžinierius,
netipinis reintegracijos kandidatas,

kandidatavo į pradinio lygio
stažuotės programą kariuomenėje,

ir po to gavo nuolatinį darbą.

Mačiau du universitetus, integruojančius
stažuotes

į vidurio karjeros vykdomąsias
švietimo programas.

Taigi parašiau pranešimą apie tai,
ką mačiau,

ir tai virto straipsniu žurnale
„Harvard Business Review“,

pavadinimu „40-metis stažuotojas“.

Noriu padėkoti redaktoriams
už šį pavadinimą,

taip pat už šią iliustraciją,

kurioje matote 40-metį stažuotoją
tarp koledžo stažuotojų.

Ir tada, dėka „Fox Business News“

jie pavadino idėją
„50-metis stažuotojas“.

(Juokas.)

Penkios didžiausios finansinių
paslaugų įmonės turi

reintegracijos stažuočių programas
grįžtantiems finansų profesionalams.

Šiuo atveju jose dalyvavo šimtai žmonių.

Šios stažuotės yra apmokamos,

ir žmonės, kurie pereina į nuolatines
pozicijas,

gauna konkurencingus atlyginimus.

Dabar septynios didžiausios inžinerijos
įmonės

bando reintegracijos stažuočių
programas grįžtantiems inžinieriams

kaip iniciatyvos dalį kartu su
Moterų Inžinierių Draugija.

Kodėl įmonės renkasi reintegracijos
stažuotes?

Nes stažuotės leidžia darbdaviams

įdarbinant remtis realiais darbo
pavyzdžiais,

užuot eile pokalbių,

ir darbdaviui nereikia priimti
nuolatinio įdarbinimo sprendimo,

kol stažuotė nėra pasibaigusi.

Šis testavimo periodas pašalina
numanomas rizikas,

kurias įžvelgia vadovai
samdydami „restarterius“,

ir jie pritraukia puikius kandidatus,

kurie tampa puikiais samdiniais.

Pagalvokite, kiek daug mes pasiekėme.

Prieš tai dauguma darbdavių
nebuvo suinteresuoti

išvis įdarbinti „restarterių“.

Bet dabar, ne tik kuriamos programos

specialiai „restarteriams“,

bet ir negalima jose dalyvauti,

jei neturi spragos savo gyvenimo aprašyme.

Tai žymi tikrą pokytį,

tikrą institucinę permainą,

nes, jei galime išspręsti
šią „restarterių“ problemą,

mes galime ją išspręsti ir kitiems,
karjeros keitėjams.

Iš tikrųjų, vienas darbdavys man pasakė,

kad jų veteranų grįžimo į darbą programa

paremta jų reintegracijos
stažuotės programa.

Ir nėra jokių kliūčių, kad negalėtų būti
pensininkų stažuotės programos.

Kita sritis, ta pati idėja.

Taigi kas nutiko su Tracy Shapiro.

Atsimenate, ji turėjo visiems pažįstamiems
pasakyti,

kad nori grįžti į darbą.

Ką gi, vienas svarbus pokalbis su
kitu tėvu iš jos bendruomenės

baigėsi darbo pasiūlymu Tracy,

ir tai buvo buhalterės darbas
finansų skyriuje.

Bet tai buvo laikinas darbas.

Įmonė jai pasakė, kad yra galimybė,

jog visa tai pavirs į ką nors daugiau,
bet negalėjo nieko garantuoti.

Tai buvo 2011-ųjų ruduo.

Tracy patiko įmonė ir kolegos,

ir biuras buvo arčiau, nei už 10 min.
nuo jos namų.

Ir nors ji turėjo antrą darbo pasiūlymą

kitoje įmonėje dirbti nuolatinėje
pozicijoje,

ji nusprendė pabandyti šią stažuotę

ir tikėtis geriausio.

Ką gi, ji viršijo visus jų lūkesčius,

ir įmonė ne tik pasiūlė jai
nuolatinį darbą

2012-ųjų pradžioje,

bet padarė jį įdomesnį ir
labiau sudėtingą,

nes žinojo, ką Tracy gali.

Ir štai 2015-aisiais

Tracy buvo paaukštinta.

Jie apmokėjo jos magistratūros
studijas.

Ji netgi pasamdė kitą „restarterį“,
kad jai dirbtų.

Tracy laikinas darbas buvo pabandymas,

visai kaip stažuotė,

ir visa tai baigėsi pergale tiek Tracy,
tiek jos darbdaviui.

Mano tikslas yra pristatyti
reintegracijos stažuotės idėją

kuo daugiau darbdavių.

Bet tuo tarpu,

jei jūs grįžtate į darbą po
karjeros pertraukos,

nedvejokite pasiūlyti stažuotės ar
stažuotės tipo sandorio

darbdaviui, kuris neturi oficialios
reintegracijos stažuotės programos.

Tapkite pirmąja jų sėkmės istorija,

ir jūs galite tapti pavyzdžiu
ateiti kitiems „restarteriams“.

Dėkoju.

(Plojimai.)