Įsimylėti – tai lengvoji dalis

Ar žinojote, kad įsimylėti galite bet ką, vos uždavęs jiems 36 klausimus? Mandy Len Carton išmėgino šį eksperimentą, šis suveikė, ir ji parašė apie tai straipsnį, sulaukusį ypatingo dėmesio internetinėje erdvėje (tavo mama greičiausiai ir tau persiuntė). Tačiau... ar tai tikra meilė? Ar ji ilgai trunka? Ir koks skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės?

Šį straipsnį paskelbiau

šių metų sausį „New York Times“
Modernios meilės skiltyje.

„Daryk taip ir galėsi įsimylėti bet ką“.

Straipsnyje aprašomas
psichologinis tyrimas,

parengtas romantinei meilei
laboratorijoje sukurti

ir mano pačios patirtis
išbandant tyrimą savo kailiu

vieną praėjusios vasaros naktį.

Procedūra ganėtinai nesudėtinga:

du nepažįstamieji paeiliui užduoda vienas
kitam 36 vis asmeniškesnius klausimus,

o po to žiūri vienas kitam į akis

nekalbėdami keturias minutes.

Štai keli klausimų pavyzdžiai:

Numeris 12: Jei rytoj nubustum įgijęs
vieną ypatybę ar gebėjimą,

kas tai būtų?

Numeris 28: Kada paskutinį kartą verkei
prieš kitą žmogų?

Vienas?

Kaip matote, jie iš tiesų ilgainiui
tampa vis asmeniškesni.

Numeris 30, man jis ypač patinka:

Pasakyk savo partneriui,
kas tau jame patinka,

šįkart būk atviras,

sakyk tai, ko greičiausiai
nepasakytum ką tik sutiktajam.

Tad kai pirmą sykį aptikau šį tyrimą
keletą metų anksčiau,

viena detalių man ypač krito į akis

ir tai buvo gandas, jog
du tyrimo dalyviai

susituokė praėjus šešiems mėnesiams

ir pasikvietė visą tyrimo grupę
į vestuvių ceremoniją.

Žinoma, aš buvau labai
skeptiškai nusiteikusi

šio proceso, kuomet
romantinė meilės pagaminama, atžvilgiu,

tačiau, be abejo, buvau suintriguota.

Kuomet pasitaikė proga
šį tyrimą išmėginti pačiai

su kai kuo, ką pažinojau, tačiau
ne ypatingai gerai,

nesitikėjau įsimylėsianti.

Bet mums taip nutiko ir...

(Juokas.)

Tad pamaniau, išėjo visai gera istorija,
kurią nusiunčiau į Modernios meilės skiltį

praėjus keliems mėnesiams.

Ji buvo išspausdinta sausį,

o dabar rugpjūtis,

tad spėju, jog kai kurie jūsų
greičiausiai spėliojate,

ar mudu vis dar drauge?

Priežastis, dėl kurios manau jus
taip svarstant

yra ta, jog manęs jau to klausė

vėl ir vėl, ir vėl
pastaruosius septynis mėnesius.

Ir šis klausimas iš tiesų yra tai,
apie ką noriu šiandien pakalbėti.

Bet mes prie jo dar grįšime.

(Juokas.)

Likus savaitei iki straipsnio pasirodymo

buvau itin įsitempusi.

Pastaruosius keletą metų
dirbau ties knyga

apie meilės istorijas,

tad savo tinklaraštyje
įpratau rašyti apie

asmenines romantines patirtis.

Tačiau tinklaraščio įrašas tegali
surinkti kelis šimtus peržiūrų,

kurių dauguma buvo mano
Facebook draugai,

todėl maniau, kad mano
straipsnis „New York Times“

greičiausiai sulauks kelių
tūkstančių skaitytojų.

Ir tai jautėsi kaip gana daug dėmesio

ganėtinai šviežiems santykiams.

Tačiau nė nenumaniau, ko iš tiesų tikėtis.

Straipsnis buvo paviešintas internete

penktadienio vakarą,

o jau šeštadienį štai kas nutiko
mano tinklaraščio lankomumui.

O sekmadienį paskambino tiek „Today Show“,
tiek „Good Morning America“ laidos.

Per mėnesį straipsnis sulaukė
daugiau nei 8 milijonų peržiūrų,

o aš, švelniai tariant,

buvau per menkai pasiruošusi
tokiai dėmesio bangai.

Viena yra išdrįsti
rašyti atvirai

apie meilės patirtis,

tačiau visai kas kita yra suvokti,

kad tavo meilės istorija
pateko į visuotinį akiratį

(juokiasi)

ir suprasti,
jog žmonės visame pasaulyje

yra nuoširdžiai susidomėję
tavo santykių būkle.

(Juokas.)

Ir žmonėms paskambinus ar parašius,
o tai nutikdavo kasdien ilgą laiką,

jie visuomet pradėdavo
nuo to paties klausimo:

ar judu vis dar drauge?

Atvirai kalbant, ruošdamasi šiai kalbai

paieškojau savo elektroninio
pašto dėžutėje

frazės: „Ar judu vis dar
drauge?“

ir kelios žinutės kaip mat
iškilo į paviršių.

Jos buvo nuo studentų ir žurnalistų

ir draugiškų nepažįstamųjų, kaip ši.

Kalbant radijo stotyse
jie taip pat to klausė.

Net man skaitant kalbą, viena moteris
iš auditorijos sušuko:

– Ei, Mandy, kur tavo vaikinas?

Aš kaip mat skaisčiai nuraudau.

Suvokiu, jog tai
susitarimo dalis:

jei rašai apie savo santykius
tarptautiniame laikraštyje,

turėtum tikėtis, jog žmonės
jausis patogiai klausdami apie juos.

Tačiau aš nebuvau pasirengusi
reakcijos mastui.

Tie 36 klausimai, atrodytų,
ėmė gyventi savo gyvenimą.

Tiesą sakant, „New York Times“
išspausdino straipsnio tęsinį

skirtą Valentino dienai,

kuriame buvo aprašomos daugiau
ar mažiau sėkmingos

skaitytojų patirtys išbandant studiją.

Mano pirmasis impulsas,
susidūrus su tokiu dėmesiu,

buvo ypatingai saugoti
savo pačios santykius.

Atsakiau „ne“ visiems prašiusiems mudviejų

pasirodyti drauge žiniasklaidoje.

Atsisakiau televizijos interviu

ir tariau „ne“ visiems prašiusiems
mudviejų nuotraukos.

Turbūt bijojau, jog mudu netaptume

netyčinėmis įsimylėjimo ikonomis,

pozicijos, kuriai kvalifikuota visiškai
nesijaučiau.

Aš tai suprantu:

žmonės norėjo sužinoti ne tik,
ar tyrimas veikia,

jie norėjo sužinoti, ar jis iš tiesų
veikia,

tai yra, ar to užtenka
sukurti ilgalaikei meilei,

ne tik trumpalaikiam romanui, bet
tikrai meilei, tvariai meilei.

Tačiau tai buvo klausimas, į kurį
nesijaučiau galinti atsakyti.

Mano pačios santykiai tuo metu
tebuvo vos kelių mėnesių,

ir man atrodė, jog žmonės
tiesiog užduoda netinkamą klausimą.

Ką jiems duotų tai, jei jie žinotų,
ar mudu vis dar drauge, ar ne?

Jei atsakymas būtų buvęs ne,

ar tai būtų sumenkinę patirtį,
bandant tuo 36 klausimus?

Daktaras Arthur Aron pirmą
kartą šiuos klausimus aprašė

šiame 1997 metų tyrime

ir šįkart tyrėjų tikslas buvo
ne sukurti romantinę meilę.

Vietoj to, jie norėjo paskatinti

tarpasmeninį koledžo
studentų artumą,

naudodami, ką Aronas pavadino,

„ilgalaikį, augantį, abipusį
suasmenintą savęs atskleidimą.“

Skamba romantiškai, tiesa?

Tačiau tyrimas suveikė.

Dalyviai iš tiesų jautėsi
artimesni jį atlikę

ir keletas vėlesnių tyrimų taip pat
naudojo Arono greitų draugų protokolą,

kaip priemonę greitai sukurti pastikėjimą
ir intymumą tarp nepažįstamųjų.

Jie tai naudojo tarp policininkų
ir bendruomenės narių,

taip pat tarp žmonių, turinčių
priešingus politinius įsitikinimus.

Originali istorijos versija,

toji, kurią aš išmėginau praėjusią vasarą,

kurioje naudojami asmeniški klausimai
ir keturios minutės akių kontakto,

buvo paminėta šiame straipsnyje,

deja, jis niekada nebuvo išspausdintas.

Tad prieš keletą mėnesių sakiau kalbą

nedideliame laisvųjų menų koledže

ir vienas studentų po to priėjo prie manęs

ir drovokai pasakė:

– Tai, aš išmėginau jūsų tyrimą
ir jis nesuveikė.

Jis atrodė gerokai dėl to suglumęs.

– Turi galvoje, tu neįsimylėjai žmogaus,
su kuriuo jį atlikai? – paklausiau.

– Na... – jis stabtelėjo.

– Man atrodo, ji nori likti tik draugais.

– Bet ar jūs tapote geresniais
draugais? – paklausiau.

– Ar jautiesi taip, lyg iš tiesų vienas
kitą pažinotumėt po šio tyrimo?

Jis linktelėjo.

– Taigi suveikė, – pasakiau.

Nemanau, kad tai tas atsakymas,
kurio jis laukė.

Atvirai kalbant, nemanau, kad tai
atsakymas, kurio bent vienas mūsų tikisi,

kai kalbama apie meilę.

Pirmą kartą šį tyrimą aptikau

būdama 29-erių

ir tuomet gijau po
sunkaus išsiskyrimo.

Draugavome nuo tada, kai man
buvo 20,

kas praktiškai sudarė visą
mano suaugusiosios gyvenimą

ir jis buvo mano pirmoji tikra meilė

ir aš neturėjau jokių minčių apie tai,
kaip ir ar galiu gyventi be jo.

Tad atsigręžiau į mokslą.

Ištyrinėjau viską, ką pajėgiau rasti apie
romantinės meilės mokslą;

manau, vyliausi pasiskiepyti
nuo širdies skausmo.

Nežinau, ar tuo metu tai suvokiau

(maniau, atliekanti tyrimą knygai,
kurią tuo metu rašiau),

bet restrospektyviai žvelgiant
tai atrodo akivaizdu.

Vyliausi, kad apsiginklavusi žiniomis
apie romantinę meilę,

niekada nebeturėsiu jaustis taip
siaubingai ir tokia vieniša kaip tuomet.

Ir visos šios žinios vienaip ar
kitaip buvo naudingos.

Aš kantresnė meilėje.
Labiau atsipalaidavusi.

Jaučiuosi drąsesnė prašyti to,
ko noriu.

Tačiau lygiai taip pat geriau
suprantu save

ir suvokiu, jog tai, ko noriu,
kartais viršija tai,

ko galima pagrįstai prašyti.

Iš meilės aš noriu garantijos,

ne tik, jog esu mylima šiandien

ir būsiu mylima rytoj,

bet kad amžinai būsiu mylima
žmogaus, kurį pati myliu.

Galbūt tai šios garantijos galimybė,

apie kurią žmonės iš tiesų teiravosi,

klausdami, ar mudu vis dar drauge.

Taigi istorija apie 36 klausimus,
kurią papasakojo žiniasklaida,

buvo apie galimą trumpesnį
įsimylėjimo kelią.

Gali būti būdas kažkaip
sumažinti riziką

dėl to ši istorija tokia patraukli,

nes įsimylėti nuostabu,

tačiau taip pat siaubingai baisu.

Vos tik pripažįsti mylįs,

pripažįsti ir turįs ką prarasti.

Tiesa, jog šie klausimai
suteikia priemones

pažinti ką nors greitai,

taip pat tai priemonė būti pažintam

ir aš manau, jog tai ir yra tai, ko
daugelis mūsų nori iš meilės:

būti pažįstamu, matomu ir suprastu.

Bet manau, kad kalbėdami apie meilę

mes pernelyg linkę priimti
trumpąją istorijos versiją.

Versiją, kuri klausia:
„Ar judu vis dar drauge?“

ir pasitenkina taip arba ne atsakymu.

Tad vietoje šio klausimo,

siūlyčiau kelti sudėtingesnius,

kaip kad:

Kaip nuspręsti, kas vertas mano meilės,

o kas ne?

Kaip mylėti, kai pasidaro sunku,

o kada žinoti, kad laikas viską mesti?

Kaip gyventi su abejone,

kuri neišvengiamai įsliūkina
į kiekvienus santykius,

ar net sunkesnį,

kaip gyventi su partnerio abejone?

Aš nebūtinai žinau atsakymus
į šiuos klausimus,

bet manau, kad jie – svarbi pradžia
gilesniam pokalbiui

apie tai, ką reiškią ką nors mylėti.

Tad, jei jau norite,

trumpoji mano santykių
istorija tokia:

prieš metus, pažįstamas ir
aš atlikome tyrimą,

skirtą sukurti romantinei meilei

ir mudu įsimylėjome vienas kitą

ir mudu vis dar drauge,

ir aš labai laiminga.

Tačiau įsimylėti nėra tas pats,
kas mylėti.

Įsimylėti – lengvoji dalis.

Tad straipsnio pabaigoje aš parašiau:
„Meilė mudviejų neištiko.

Mudu įsimylėję, nes kiekvienas
taip nusprendėme.“

Ir dabar tai skaitydama
aš kiek gūžiuosi.

Ne todėl, kad tai nebūtų tiesa,

bet todėl, kad tuomet
aš iš tiesų nesvarsčiau

visko, kas slypėjo šiame pasirinkime.

Nesvarsčiau, kiek kartų mes kiekvienas
būsime priversti priimti šį sprendimą

ir kiek kartų aš vis priimsiu šį
sprendimą,

nežinodama, ar jis visuomet pasirinks
mane.

Norėčiau, jog būtų užtekę užduoti 36
klausimus ir į juos atsakyti

ir pasirinkti mylėti kažką dosnų,
gerą ir šmaikštų,

ir ištransliuoti šį pasirinkimą
didžiausiame Amerikos laikraštyje.

Tačiau tai, ką aš padariau, tai
paverčiau savo santykius

mitu, kuriuo pati ne
visiškai tikiu.

Ir tai, ko noriu, ko, matyt,
trokšiu visą gyvenimą,

tai kad šis mitas būtų tiesa.

Noriu laimingos pabaigos, kurią
implikuoja mano straipsnio pavadinimas,

kurio, atsitiktinai,

vienintelio visame straipsnyje
neparašiau pati.

(Juokas.)

Tačiau vietoje to, aš turiu
galimybę pasirinkti kažką mylėti

ir viltį, jog jis pasirinks
mylėti mane.

Ir tai siaubingai gąsdina,

bet tokia meilės kaina.

Ačiū.