Aš – pasakotoja ir norėčiau jums papasakoti keletą asmeninių istorijų apie tai, ką vadinu „vienintelės istorijos pavojumi“. Aš užaugau universiteto miestelyje rytų Nigerijoje. Mano mama sako, kad skaityti pradėjau būdama dvejų metų, nors manau, kad veikiau buvau ketverių. Taigi, skaityti pradėjau anksti ir skaičiau britų ir amerikiečių knygas vaikams. Rašyti taip pat pradėjau anksti. Kai būdama septynerių metų pradėjau rašyti kreidelėmis iliustruotas istorijas, kurias mano vargšė mama buvo įpareigota skaityti, aš rašiau tokias pačias istorijas, kokias skaičiau: Visi mano veikėjai buvo baltos odos ir mėlynakiai, jie žaidė sniege, valgė obuolius, (Juokas) ir dažnai kalbėjo apie orą, kaip buvo nuostabu, kad pasirodė saulė. (Juokas) Rašiau tai, nors ir gyvenau Nigerijoje. Niekada nebuvau išvykusi iš Nigerijos. Čia nesnigo, mes valgėme mangus, ir niekada nekalbėdavome apie orą, tam nebuvo jokio reikalo. Be to, mano veikėjai gėrė daug imbierinio alaus, nes knygų, kurias skaičiau, veikėjai gėrė imbierinį alų. O aš net nenutuokiau, kas tai per gėrimas. (Juokas) Daugybę metų po to be proto troškau paragauti imbierinio alaus. Bet tai jau kita istorija. Manau, kad tai parodo, kokie paveikiami ir pažeidžiami esame susidurdami su istorijomis, ypač vaikystėje. Kadangi skaičiau tik knygas, kuriose veikėjai buvo svetimšaliai aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad knygose privalu turėti svetimšalių veikėjų ir kad jos turi pasakoti apie dalykus, kurie man buvo svetimi. Viskas pasikeitė, kai atradau afrikietiškas knygas. Jų nebuvo daug, ir jas nebuvo taip paprasta rasti, kaip užsienietiškas. Tačiau dėl tokių rašytojų kaip Chinua Achebe ir Camara Laye, mano supratimas apie literatūrą visai pasikeitė. Aš supratau, kad tokie žmonės kaip aš, mergaitės šokolado spalvos oda, kurių garbanotų plaukų negalima surišti į uodegą, taip pat gali atsirasti literatūroje. Aš pradėjau rašyti apie dalykus, kurie man buvo pažįstami. Man patiko britų ir amerikiečių knygos, kurias skaičiau. Jos žadindavo mano vaizduotę ir atverdavo man naujus pasaulius. Tačiau netikėta jų pasekmė buvo ta, kad nesužinojau, jog tokie žmonės, kaip aš gali būti knygų veikėjais. Taigi, atradusi afrikiečių rašytojus žinojau daugiau nei vieną istoriją apie tai, kas yra knygos. Aš kilusi iš tradicinės vidurinės klasės nigeriečių šeimos. Mano tėvas buvo dėstytojas. Mano mama buvo administratorė. Kaip ir buvo įprasta, mes turėjome namų tvarkytojus, kurie dažniausiai atvykdavo iš gretimų kaimų. Kai man sukako aštuoneri, pas mus apsigyveno naujas berniukas. Jo vardas buvo Fidė. Vienintelis dalykas, kurį mums sakė mama – kad jo šeima labai neturtinga. Mano mama siųsdavo jiems daržovių, ryžių ir senus mūsų rūbus. Ir kai aš nesuvalgydavau savo pietų, mama sakydavo: „Suvalgyk savo porciją! Nejau nežinai, kad Fidės šeima nieko neturi?“ Dėl to labai gailėjau Fidės šeimos. Kai vieną šeštadienį mes aplankėme Fidės šeimą jų kaimelyje jo mama mums parodė nuostabiai nupintą krepšį, kurį iš dažytų rafijų nupynė Fridės brolis. Aš apstulbau. Man nebuvo kilusi mintis, kad kas nors iš Fidės šeimos gebėtų ką nors sukurti. Viskas, ką apie juos girdėjau – kokie neturtingi jie buvo, dėl to niekaip kitaip negalėjau jų matyti, tik kaip vargšų. Jų neturtas buvo vienintelė istorija apie juos. Po daugybės metų prisiminiau tai išvykdama iš Nigerijos studijuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man buvo devyniolika. Mano amerikietė kambariokė mums susipažinus buvo šokiruota. Ji paklausė, kur aš išmokau taip gerai kalbėti angliškai ir sutriko išgirdusi, kad Nigerijoje anglų kalba naudojama kaip oficiali kalba. Ji paklausė, ar galėtų paklaustyti to, ką pavadino mano „genties muzika“ ir labai nusivylė, kai išsitraukiau savo Mariah'os Carey kasetę. (Juokas) Ji galvojo, kad aš nemoku naudotis virykle. Labiausiai mane pribloškė, kad ji manęs gailėjosi dar prieš mane pamatydama. Jos pirma nuostata į mane, kaip afrikietę, buvo iš aukšto žvelgiantis, gera linkintis gailestis. Mano kambariokė žinojo vienintelę Afrikos istoriją, vienintelę katastrofos istoriją. Jos vienintelėje istorijoje nebuvo įmanoma, kad afrikiečiai būtų į ją bent kuo panašūs, nebuvo vietos jausmams, sudėtingesniems nei gailestis, nebuvo įmanomas ryšys tarp mūsų, kaip lygių. Prisipažinsiu, kad prieš atvykdama į JAV sąmoningai nemąsčiau apie save, kaip afrikietę. Bet JAV, vos paminėjus Afriką, visi atsisukdavo į mane, net jei nežinojau nieko apie tokias vietas, kaip Namibija. Bet galiausiai priėmiau šią naują tapatybę ir dabar daugeliu atžvilgių matau save kaip afrikietę. Nors vis dar susierzinu, kai apie Afriką kalbama kaip apie šalį. Paskutiniu pavyzdžiu būtų mano šiaip labai malonus skrydis prieš dvi dienas, iš Lagoso, kuriame nuskambėjo Virgin oro linijų pranešimas apie labdaros darbą „Indijoje, Afrikoje ir kitose šalyse“. (Juokas) Taigi, kai praleidau kelis metu JAV kaip Afrikietė, pradėjau suprasti savo kambariokės reakciją. Jei nebūčiau augusi Nigerijoje, ir jei viskas ką žinočiau apie Afriką būtų iš populiarių įvaizdžių aš taip pat manyčiau, kad Afrika pilna nuostabių peizažų, nuostabių gyvūnų ir nesuprantamų žmonių, kariaujančių beprasmius karus, mirštančių skurde ir nuo AIDS, negebančių kalbėti už save ir laukiančių, kol juos išgelbės geraširdis, baltaodis svetimšalis. Matyčiau afrikiečius taip pat, kaip būdama maža mačiau Fidės šeimą. Manau, kad vienintelė Afrikos istorija ateina iš Vakarų literatūros. Yra viena Johno Loko, Londono prekeivio, citata. Jis išplaukė į Vakarų Afriką 1561 m. ir išsaugojo itin įdomius savo kelionės užrašus. Pavadinęs juodaodžius afrikiečius „žvėrimis be namų“, jis rašo: „Jie taip pat neturi ir galvų, o jų burnos ir akys – jų krūtinėse". Juokiuosi kiekvieną kartą, kai tai skaitau. Johno Loko vaizduotė verta žavėjimosi. Tačiau jo užrašuose svarbiausia tai, kad jie – pradžia to, kaip Afrikos istorijos pasakojamos Vakaruose: tai tradicija, kurioje Užsachario Afrika matoma kaip negatyvi kitoniškumo ir tamsos vieta, kurioje žmonės, kalbant nuostabaus poeto Rudyardo Kiplingo žodžiais yra „pusiau velniai, pusiau vaikai“. Tad ėmiau suprasti, kad mano amerikietė kambariokė visą savo gyvenimą matė ir girdėjo skirtingas tos pačios istorijos versijas, kaip ir dėstytojas, kuris man kartą pasakė, kad mano romanas nėra „autentiškai afrikietiškas“. Iš tiesų buvau visai linkusi pripažinti, kad romanas nebuvo geras dėl daugelio dalykų, kad daugely vietų jis nepavyko, bet neįsivaizdavau, kad jis nepavyko nes nebuvo tuo, kas pavadinta afrikietiška autentika. Iš tiesų nežinojau, kas yra afrikietiška autentika. Dėstytojas pasakė, kad veikėjai buvo per daug į jį panašūs, išsilavinę viduriniosios klasės vyrai. Mano veikėjai vairavo mašinas. Jie nebadavo. Tad jie nebuvo autentiškai afrikietiški. Bet turėčiau pridėti, kad ir aš esu kalta dėl vienintelės istorijos. Prieš kelis metus iš JAV nuvykau į Meksiką. Politinis klimatas JAV tuo metu buvo įtemptas, ir vyko diskusijos apie imigraciją. Kaip dažnai nutinka Amerikoje, imigracija ir meksikiečiai tapo sinonimais. Sklido begalinės istorijos apie meksikiečius, piktnaudžiaujančius sveikatos apsauga, bandančius prasmukti per sieną, suimamus pasienyje ir panašiai. Prisimenu, kaip vaikštinėjau Gvadalacharoje pirmąją dieną stebėdama žmones, einančius į darbą, sukančius tortilijas turguje, rūkančius, besijuokiančius. Pamenu, kaip pradžioje kiek nustebau, o paskui mane apėmė gėda. Supratau, kad buvau taip paskendusi medijos istorijose apie meksikiečius, kad jie man tapo vieninteliu dalyku – apgailėtinais imigrantais. Patikėjau vienintele istorija apie meksikiečius ir negalėjau būti labiau susigėdus. Taip kuriama vienintelė istorija - žmonės rodomi kaip vienas dalykas, kaip vienintelis dalykas, vėl ir vėl, ir jie tuo tampa. Neįmanoma kalbėti apie vinintelę istoriją neminint galios. Yra žodis, Igbo kalbos žodis, apie kurį pagalvoju, kai galvoju apie galios struktūras pasaulyje ir tas žodis – „nkali“. Tai daiktavardis, kuris reiškia maždaug „būti pranašesniu, nei kitas“. Visai kaip mūsų ekonominiai ir politiniai pasauliai, istorijos taip pat apibrėžiamos nkali principo: kaip jos pasakojamos, kas jas pasakoja, kada jos pasakojamos, kiek istorijų pasakojama, priklauso nuo galios. Galia yra ne tik gebėjimas papasakoti kito žmogaus istoriją, bet ir paversti ją tą žmogų apibrėžiančia istorija. Palestinietis poetas Mouridas Barghoutis rašo kad jei nori apiplėšti žmones, paprasčiausias būdas – papasakoti jų istoriją ir pradėti nuo „visų antra“. Pradėjus čiabuvių amerikiečių istoriją nuo strėlių, o ne nuo britų atvykimo turime visiškai kitokią istoriją. Pradėjus istoriją Afrikos valstybės žlugimu, o ne kolonialistiniu Afrikos valstybės sukūrimu turime visiškai kitokią istoriją. Neseniai kalbėjau universitete, kuriame studentas man apgailestavo, kad Nigerijos vyrai tokie smurtautojai kaip ir tėvas mano romane. Atsakiau, kad neseniai skaičiau „Amerikos psichopatą“ (Juokas) ir kad man labai gaila, kad jauni amerikiečiai buvo serijiniai žudikai. (Juokas) (Plojimai) Žinoma, taip atsakiau apimta lengvo erzulio, (Juokas) bet man niekad nebūtų atėję į galvą, kad tik dėl to, jog knygos veikėjas buvo serijiniu žudiku, serijiniais žudikais buvo visi amerikiečiai. Taip negalvojau ne todėl, kad būčiau geresnė nei tas studentas, bet todėl, kad dėl Amerikos kultūrinės ir ekonominės galios aš žinojau daugybę Amerikos istorijų. Skaičiau Tyler ir Updike'ą, Steinbecką ir Gaitskill. Žinojau ne vienintelę Amerikos istoriją. Kai prieš kažkiek metų sužinojau, kad rašytojai turėtų būti patyrę sunkias vaikystes, kad jiems pasisektų, ėmiau mąstyti, kaip galėčiau išgalvoti kaip baisiai mane skriaudė tėvai. (Juokas) Bet iš tiesų mano vaikystė buvo laiminga pilna juoko ir meilės, glaudžioje šeimoje. Bet taip pat turėjau senelius, žuvusius pabėgėlių stovyklose. Mano pusbrolis Polle mirė, nes negavo tinkamos sveikatos priežiūros. Viena artimiausių mano draugių, Okoloma, mirė sudužus lėktuvui, nes mūsų ugniagesių automobiliai neturėjo vandens. Užaugau valdant represyviai karinei vyriausybei, kuri nevertino švietimo, tad kartais mano tėvams nebuvo mokami atlyginimai. Tad kai buvau maža, mačiau kaip uogienė dingo nuo pusryčių stalo po jos atėjo margarino eilė, paskui duona tapo per brangi, tada nustatytos pieno normos. Ir, svarbiausia, politinė baimė tapo normaliu dalyku ir įslinko į mūsų gyvenimus. Visos šios istorijos mane padarė kuo esu. Bet pabrėžti tik negatyvias istorijas reikštų susiaurinti mano patirtį ir nematyti daugelio kitų istorijų, kurios mane kūrė. Vienintelė istorija gimdo stereotipus, o stereotipų bėda ne ta, kad jie neatitinka tiesos, bet ta, kad jie nerodo visumos. Jie istoriją paverčia vienintele istorija. Žinoma, Afrika yra kontinentas, pilnas katastrofų: yra milžiniškų, tokių kaip žiaurūs prievartavimai Konge ir liūdnų, tokių kaip tai, kad Nigerijoje 5000 žmonių varžosi dėl vienos darbo vietos. Bet yra kitų istorijų, kurios nėra apie katastrofas ir labai svarbu, tiek pat svarbu, kalbėti ir apie jas. Visada jaučiau, kad neįmanoma iš tiesų kurti santykio su vieta ar žmogumi nekuriant santykio su visomis to žmogaus ar vietos istorijomis. Vienintelės istorijos pasekmė yra ta, kad ji pavagia žmogaus orumą. Dėl jos tampa sunku atpažinti kitame tokį patį žmogiškumą. Ji pabrėžia, kokie mes skirtingi, o ne tai, kokie mes panašūs. Tad kas jei prieš savo kelionę į Meksiką būčiau sekusi diskusijas apie imigraciją iš abiejų pusių JAV ir Meksiko? Kas jei mano mama būtų mums sakiusi, kad Fidės šeima buvo neturtinga ir darbšti? Kas jei turėtume afrikietišką televiziją transliuojančią įvairias Afrikos istorijas visame pasaulyje? Tai Nigerijos rašytojas Chinua Achebe vadina „istorijų balansu“. Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie mano Nigerijos leidėją Muhtarą Bakare, nuostabų žmogų, kuris išėjo iš darbo banke, kad galėtų siekti svajonės įkurti leidyklą? Įprastai manoma, kad Nigerijos žmonės neskaito literatūros. Jis su tuo nesutiko. Jam atrodė, kad žmonės, kurie gali skaityti, skaitytų jei literatūra būtų įperkama ir jiems prieinama. Netrukus po to, kai jis išleido mano pirmą romaną nuėjau į televizijos studiją Lagose, kad duočiau interviu ir moteris, dirbusi ten pasiuntine, priėjo prie manęs ir tarė: „Man labai patiko jūsų romanas, tačiau nepatiko pabaiga. Parašykite tęsinį, ir jame nutiks tai ir tai...“ (Juokas) Ir ji ėmė pasakoti, ką rašyti tęsinyje. Mane tai ne tik sužavėjo, bet ir labai paveikė. Štai moteris, tokia kaip dauguma paprastų nigeriečių, kurie tarsi neturėjo skaityti. Ji ne tik perskaitė knygą, ji jautė, kad tai jos knyga ir manė galinti nurodyti, ką turėčiau rašyti tęsinyje. Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie mano draugę Funmi Iyandą, bebaimę moterį, kuri Lagose veda televizijos šou ir yra pasiryžusi paskoti istorijas, kurias mes linkę pamiršti? Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie širdies procedūrą, atliktą Lagose praėjusią savaitę? Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie šiuolaikinę Nigerijos muziką, talentingus žmones dainuojančius angliškai ir pidžinu, Igbo, Yoruba ir Ijo kalbomis, suliejančius Jay-Z ir Fela, Bobo Marley'aus ir savo senelių įtakas. Kas jei ji būtų žinojusi apie teisininkę kuri neseniai bylinėjosi Nigerijos teisme ir metė iššūkį absurdiškam įstatymui reikalaujančiam, kad moterys turėtų savo vyrų sutikimus atnaujindamos pasus? Kas jei mano kambariokė būtų žinojusi apie Nolivudą, pilną pažangių žmonių, kuriančių filmus nepaisant didelių techninių iššūkių, tokius populiarius filmus, kad jie yra geriausias pavyzdys, kai nigeriečiai vartoja tai, ką kuria? Kas jei ji būtų žinojusi apie mano nuostabiai ambicingą kirpėją, kuri ką tik pradėjo savo verslą pardavinėdama plaukus priauginimui? Ar apie milijonus kitų nigeriečių, kurie pradeda verslus ir kurie kartais žlunga, bet ir toliau puoselėja ambicijas? Kiekvieną kartą būdama namuose susiduriu su tuo, kas įprastai erzina Nigerijos žmones: mūsų nevykusia infrastruktūra, mūsų nevykusia vyriausybe, bet taip pat su neįtikėtinu žmonių atsparumu ir tuo, kad jie klesti nepaisant vyriausybės, o ne dėl jos. Kiekvieną vasarą Lagose vedu rašymo dirbtuves ir mane stebina, kiek žmonių nori dalyvauti, kiek daug žmonių trokšta rašyti ir pasakoti istorijas. Kartu su savo leidėju Nigerijoje pradėjau ne pelno organizaciją pavadinimu Farafinos Fondas ir svajojame statyti naujas bibliotekas ir atnaujinti jau esamas, tiekti knygas valstybinėms mokykloms kurių bibliotekos tuščios ir organizuoti daugybę skaitymo ir rašymo dirbtuvių visiems, kurie nori pasakoti daugybę mūsų istorijų. Istorijos svarbios. Daugybė istorijų svarbios. Istorijos buvo naudojamos apiplėšti ir paniekinti, bet istorijos gali būti naudojamos įgalinti ir suteikti žmogiškumo. Istorijos gali žlugdyti žmonių orumą, bet istorijos gali ir jį grąžinti. Amerikiečių rašytoja Alice Walker rašė apie savo pietiečius gimines, atsikrausčiusius į šiaurę. Ji jiems parodė knygą apie gyvenimą pietuose, kurį jie paliko. „Jie skaitė knygą patys, sėdėdami ratu, klausėsi manęs, kai skaičiau jiems, ir mes tarsi atgavome kaži kokį rojų“. Norėčiau baigti tokia mintimi: kai atmetame vienintelę istoriją, kai suprantame, kad niekada nėra vienintelės istorijos apie jokią vietą mes atgauname kaži kokį rojų. Ačiū. (Plojimai)