Visuomenėje turime priimti
bendrus sprendimus

kurie pakeis mūsų ateitį.

Visi žinome, kad kai
priimame sprendimus grupėje,

jie ne visada būna teisingi.

Kartais jie būna labai klaidingi.

Tad kaip grupės priima
gerus spendimus?

Tyrimai parodė, kad komanda dirba
protingai, kai visi mąsto savarankiškai.

Štai kodėl komandų išmintį gali
sugadinti kolegų spaudimas,

viešuma, socialinė žiniasklaida,

o kartais net paprasčiausi pokalbiai
kurie daro įtaką žmonių mąstymui.

Kita vertus, kalbėdami grupėje 
žmonės gali pasikeisti žiniomis,

pataisyti ir patikslinti vienas kitą

ir sugalvoti naujų idėjų.

Visa tai yra labai gerai.

Taigi diskutavimas tarpusavyje padeda ar
trukdo grupei priimti sprendimus?

Kartu su kolega Dan Ariely

neseniai pradėjome tuo domėtis 
atlikdami eksperimentus

įvairiausiose pasaulio vietose

norėdami sužinoti, kokiu būdu bendraudami
žmonės gali pasiekti geresnių sprendimų.

Manėme, kad komandos būtų produktyvesnės
diskutuodamos mažose grupėse,

kuriose skatinamas apgalvotos ir
pagrįstos informacijos dalinimasis.

Nusprendėme išbandyti šią idėją;

neseniai atlikome eksperimentą 
Buenos Airėse, Argentinoje,

TEDx renginyje, kuriame dalyvavo
daugiau nei 10 000 dalyvių.

Klausėme tokių klausimų:

„Koks Eifelio bokšto aukštis?“

ir „Kiek kartų pakartojamas
žodis Yesterday

„The Beatles“ dainoje „Yesterday“?

Kiekvienas dalyvis parašė
savo skaičiavimus.

Tada mes suskirstėme dalyvius
į grupes po penkis

ir pasiūlėme priimti bendrą
sprendimą grupėje.

Sužinojome, kad grupių atsakymų vidurkis

kai priėmė bendrą sprendimą

buvo žymiai tikslesnis negu
individualių nuomonių vidurkis

Kitaip tariant, remiantis 
eksperimento rezultatais,

atrodo, kad po diskutavimo
mažose grupėse,

didelės grupės bendrai 
priima geresnius sprendimus.

Taigi, galbūt tai naudingas metodas
grupėms atsakyti į klausimus

turinčius arba teisingą, arba neteisingą
atsakymą.

Tačiau ar ši darbo
mažose grupėse metodika

taip pat padeda atsakyti į
socialinius ir politinius klausimus

kurie svarbūs mūsų ateičiai?

Šį kartą atlikome eksperimentą
TED konferencijoje

Vankuveryje, Kanadoje,

ir štai kaip mums sekėsi.

(Mariano Sigman) Pristatysime
dvi jūsų ateityje atsirasiančias

moralines dilemas;

dalykus, kuriuos turėsime nuspręsti
netolimoje ateityje.

Ir duosime jums 20 sekundžių
kiekvienai dilemai

nuspręsti ar jūsų nuomone ji
priimtina ar ne.

MS: Pirmoji buvo ši:

(Dan Ariely) Tyrėjas dirba
su dirbtiniu intelektu,

galinčiu imituoti žmogaus mintis.

Remiantis protokolu,
kiekvienos dienos pabaigoje

mokslininkas turi perkrauti 
dirbtinį intelektą.

Vieną dieną dirbtinis intelektas sako:
„Prašau neperkraukite manęs“

Jis įrodinėja, kad turi jausmus,

kad nori mėgautis gyvenimu,

ir kad perkrautas

jis nebebus savimi.

Mokslininkas nustemba

ir patiki, kad dirbtinis intelektas
išsiugdė savimonę

ir gali išreikšti savo jausmus.

Nepaisant to, mokslininkas
nutaria laikytis protokolo

ir perkrauti dirbtinį intelektą.

Tai, ką mokslininkas padarė yra ____?

MS: paprašėme dalyvių asmeniškai įvertinti

skalėje nuo 0 iki 10,

ar apibūdintas poelgis 
kiekvienoje dilemoje

buvo teisingas ar ne.

Taip pat paprašėme įvertinti kiek,
jų nuomone, jų atsakymas yra teisingas

Antra dilema buvo tokia:

(MS) Įmonė siūlo paslaugą,
kuri paima apvaisintą kiaušinėlį

ir pagamina milijonus embrionų
su nedideliais genetiniais pokyčiais.

Tai leidžia tėvams pasirinkti
vaiko ūgį,

akių spalvą, intelektą,
socialinę kompetenciją

ir kitas su sveikata nesusijusias savybes.

Tai, ką įmonė daro, yra ____?

Skalėje nuo 0 iki 10

nuo visiškai priimtina iki
visiškai nepriimtina,

nuo 0 iki 10 pagal jus
kaip įsitikinę savo atsakymu.

MS: Dabar apie rezultatus.

Mes išsiaiškinome, kad kai žmogus
yra įtikintas

kad elgesys yra netinkamas

kažkas sėdintis netoli tvirtai tiki, kad
elgesys visiškai teisingas.

Štai kokie žmonės esame skirtingi,
kai kalbame apie moralę.

Tačiau šioje plačioje įvairovėje
mes radome tendenciją.

Dauguma žmonių TED konferencijoje
manė, kad yra teisinga

ignoruoti dirbtinio intelekto 
jausmus ir jį išjungti,

bet neteisinga valdyti 
mūsų genus,

kad pasirinktume kosmetinius
pakeitimus, kurie nesusiję su sveikata.

Tada visų paprašėme
susiburti į grupes po tris.

Jie turėjo dvi minutes diskusijai

priimti bendrą sprendimą.

(MS) Dvi minutės diskusijai.

Aš pranešiu, kada laikas baigsis
su gongu.

(Publika diskutuoja.)

(Gongo garsas.)

(DA) Gerai.

(MS) Laikas sustoti.

Žmonės, žmonės

MS: Mes sužinojome, kad dauguma
grupių pasiekė konsensusą

net kai grupė buvo sudaryta iš žmonių,
turinčių visiškai skirtingą požiūrį.

Kuo išsiskyrė grupės, kurios 
padarė išvadą

nuo tų, kurios nepadarė?

Įprastai, žmonės, turintys 
stiprią nuomonę,

yra labiau įsitikinę savo atsakymais.

Na, o tie, kurių atsakymai
buvo per vidurį

dažniausiai yra neužtikrinti, kas
yra teisinga, o kas ne.

taigi, jų pasitikėjimo lygis
yra žemesnis.

Tačiau, yra kita grupė žmonių,

kurie atsakę per vidurį, yra įsitikinę,
kad jų atsakymas teisingas.

Manoma, kad tokį tvirtą įsitikinimą
turintys žmonės supranta,

kad abu argumentai turi privalumų.

Jų nuomonė neutrali ne dėl to,
kad jie neapsisprendę,

bet dėl to, nes jie tiki, kad
moralinės dilemos turi

dvi teisingas, bet skirtingas puses.

Sužinojome, kad grupės, turinčios
tvirtą neutralią nuomonę

yra labiau linkusios priimti
bendrą išvadą.

Mes dar nežinome, kodėl taip yra.

Šie eksperimentai dar tik pirmieji,

reikės dar daugiau jų, kad
galėtume suprasti kodėl ir kaip

kai kurie žmonės derasi dėl
savo moralinių įsitikinimų

norėdami priimti bendrą nutarimą.

Kai grupės priima bendrą išvadą,

kaip jie tai padaro?

Intuityviausia idėja, tai kad
tai tik vidurkis

visų grupės atsakymų, tiesa?

Kitas pasirinkimas, tai, kad grupė
nustato kiekvieno atsakymo stiprumą

pagal tai, kiek žmogus
įsitikinęs savo atsakymu.

Įsivaizduokite, kad
Paul McCartney yra jūsų grupėje.

Būtų protinga pritarti
jo spėjimui

kiek kartų pakartotas
žodis Yesterday

kuris, manau, yra 9.

Bet vietoje to, mes išsiaiškinome
kad nuosekliai

visose dilemose, 
skirtinguose eksperimentuose

netgi skirtinguose žemynuose

grupės vykdo protingą ir 
statistiškai patikimą metodą,

žinomą kaip „tvirtas vidurkis.“

Eifelio bokšto aukščio atveju,

sakykime, grupė turi šiuos atsakymus:

250 metrų, 200 metrų,
300 metrų, 400 metrų

ir visiškai absurdiškas atsakymas
300 milijonų metrų.

Paprastas šių skaičių vidurkis
suklaidintų rezultatus

Tačiau tvirtas vidurkis yra toks,
kai grupė ignoruoja

absurdišką atsakymą

ir padidina vidurinių žmonių
atsakymų svorį.

Grįžtant prie eksperimento Vankuveryje,

tai būtent taip ir atsitiko.

Grupės netikėjo labiausiai
nukrypusiu atsakymu,

ir jų bendras sprendimas
pasirodė esantis individualių atsakymų

tvirtu vidurkiu.

Įspūdingiausia tai,

kad tai buvo spontaniškas
grupės elgesys.

Tai atsitiko be jokių patarimų
kaip pasiekti bendrą sutarimą.

Ką mes turime omenyje?

Tai tik pradžia, bet mes
jau turime šiokių tokių įžvalgų.

Norėdami pasiekti gerų bendrų
sprendimų, reikia dviejų dalykų:

pasitarimo ir nuomonių įvairovės.

Šiomis dienomis mes išsakome savo
nuomonę visuomenėje

tiesiogiai ar netiesiogiai balsuodami.

Tai labai gerai nuomonių įvairovei,

o tai garantuoja

galimybę visiems išreikšti savo balsą.

Bet tai nėra taip gerai skatinti
apgalvotas diskusijas.

Mūsų eksperimentai rodo,
kad geriau naudoti kitą metodą,

kuris gali efektyviai subalansuoti
šiuos du tikslus tuo pačiu metu,

sudarant mažas grupes, kuriose
lengviau priimti bendrą sprendimą,

ir paliekant galimybę nuomonių įvairovei,

nes yra daug nepriklausomų grupių.

Žinoma, žymiai lengviau susitarti,
koks yra Eifelio bokšto aukšis,

negu moralinėmis, politinėmis ir
ideologinėmis temomis.

Bet tokiu laiku, kai pasaulinės
temos yra vis sudėtingesnės

ir žmonės yra susiskaldę,

mokslo naudojimas, kad sužinotume, kaip
mes bendraujame ir priimame sprendimus,

tikėtinai parodys naujus būdus, kaip
sudaryti geresnę demokratiją.