Indijoje mes turime dideles šeimas.

Lažinuosi, jog daugelis iš jūsų esate
apie tai girdėję.

Tai reiškia, jog yra daug šeimų
susitikimų.

Kai buvau vaikas, mano tėvai mane 
„tempdavosi“ į šiuos šeimos susitikimus.

Tačiau vienas dalykas, kurio visada 
laukdavau,

buvo žaidimai kartu su savo giminėm.

Ir visada būdavo vienas dėdė,

visada pasiruošęs, šokinėjantis kartu,

turintis mums įvairių žaidimų,

vertęs mus, vaikus, 
puikiai praleisti laiką.

Šis žmogus buvo nepaprastai sėkmingas:

buvo pasitikintis ir galingas.

Tačiau tada šį tvirtą ir nuoširdų
žmogų pamačiau prastėjant jo sveikatai.

Jam buvo diagnozuota Parkinsono liga.

Parkinsono liga yra tokia, kuri priverčia
degeneruoti nervų sistemą,

o tai reiškia, jog šiam žmogui, kuris
buvo nepriklausomas,

tokie dalykai, kaip gerti kavą, netikėtai 
pasidaro daug sunkesni dėl drebulio.

Mano dėdė pradėjo naudoti vaikštynę,

o kad pasisuktų

jis turėjo padėti vieną žingsnį neskubant
šitaip,

ir tai trukdavo amžinybę.

Taigi šis žmogus, kuris kažkada
būdavo dėmesio centre

visuose šeimos susitikimuose,

netikėtai pradėjo slėptis už žmonių.

Jis slėpėsi nuo besigailinčių žmonių
akių.

Ir jis ne vienas toks pasaulyje.

Kiekvienais metais 60 tūkst. žmonių
diagnozuojama Parkinsono liga,

ir šis skaičius tik didėja.

Kaip dizaineriai tikimės, jog mūsų
projektai išspręs šias įvairias problemas,

vienas sprendimas, kuris išspręs viską,

bet taip neturi būti visada.

Taip pat galima nusitaikyti į paprastas
problemas

ir sukurti mažus sprendimus joms ir 
greitai padaryti didelį poveikį.

Mano tikslas čia nebuvo išgydyti
Parkinsono ligą,

bet padaryti jų kasdienes užduotis
lengvesnėmis,

ir tuomet padaryti poveikį.

Na, pirmas dalykas į ką nusitaikiau,
tai buvo drebulys, taip?

Mano dėdė pasakė, jog nustojo gerti
kavą ar arbatą viešumoje

tiesiog dėl drovėjimosi,

todėl aš sukonstravau neišsipilantį
puodelį.

Jis veikia puikiai dėl savo formos.

Kreivė viršuje nukreipia skystį atgal
kiekvieną kartą prasidedant drebuliui,

taip skystis lieka viduje,
palyginti su paprastu puodeliu.

Esmė tame, jog jis nėra pažymėtas 
kaip sergančiojo Parkinsonu produktas.

Jis atrodo kaip puodukas, kurį gali naudot
tu, aš, bet kuris nerangus žmogus,

ir dėl to šis puodelis jiems
jiems daug tinkamesnis.

Taigi, viena problema išspręsta,

o liko dar daugybė.

Tuo metu imdavau iš dėdės interviu,

klausinėdavau jo,

tada supratau, jog gaunu 
tik paviršutinę informaciją

arba tiesiog atsakymus į savo klausimus.

Tačiau man tikrai reikėjo veržtis gilyn,
kad susikurčiau naują požiūrį.

Taigi, pagalvojau, na ką, reiktų
stebėti jį kasdienėse užduotyse,

kuomet jis valgo, žiūri TV.

Ir tuo metu, kai aš sekiau jį, kuomet
jis ėjo iki pietų stalo,

man toptelėjo: jei šiam žmogui sunku
vaikščioti ant lygių grindų,

kaip jis užlipa laiptais?

Indijoje neturime įmantrių turėklų,
kuriais galima pasiremti lipant į viršų

kaip išsivysčiusiose šalyse.

Čia reikia iš tiesų įkopti laiptus.

Taigi jis man pasakė:

„Aš tau parodysiu, kaip man tai pavyksta.“

Pažiūrėkime, ką aš pamačiau.

Jis užtruko labai ilgai, kad pasiektų
šią poziciją

ir kuomet tai vyko, aš galvojau:

„O Dieve, ar jis tikrai tai padarys?

Ar jis tikrai tikrai tai padarys be savo
vaikštynės?“

Ir tada ...

(Juokas.)

Ir posūkiai, jam jie buvo lengvi.

Taigi – šokiruoti?

Aš irgi.

Šis žmogus, kuris negalėjo vaikščioti
ant lygios žemės,

staiga tapo profesionalas lipant laiptais.

Tyrinėjant tai, aš supratau, jog taip buvo
dėl nepertraukiamų judesių.

Yra ir kitas žmogus, kuris turi tuos
pačius simptomus,

ir jis naudoja vaikštynę,

bet vos jam atsisėdus ant dviračio,

visi simptomai dingsta,

nes tai yra nepertraukiamas judesys.

Pagrindinis dalykas man buvo perkelti šį
laiptų lipimo jausmą

atgal ant plokščios žemės.

Daug visokiausių sumanymų buvo 
išbandyti su juo,

tačiau galiausiai suveikė šitas
dalykas. Pažiūrėkime.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Jis ėjo greičiau, tiesa?

(Plojimai.)

Aš vadinu tai laiptų iliuzija,

ir, kai laiptų iliuzija staigiai baigėsi,
jis sustingo,

ir tai vadinama eisenos sustingimu.

Tai nutinka dažnai,

kodėl gi nepadarius laiptų iliuzijos,
besitęsiančios per visus jų kambarius,

ir leidžiant jiems labiau pasitikėti
savimi?

Žinote, technologijos ne visada būna tai.

Ko mums reikia, tai sprendimų,
orientuotų į žmogų.

Aš galėjau lengvai tai paversti 
projekcija,

ar Google akinius, ar kažką
panašaus.

Tačiau pasirinkau paprastą
atspausdintą piešinį ant žemės.

Šis spaudinys galėtų būti ligoninėse,

kad juos priverstų jaukiau jaustis.

Aš norėčiau, kad kiekvienas
Parkinsono liga sergantis pacientas

pasijustų taip, kad mano dėdė tą dieną.

Man pasakė jis, kad priverčiau jį 
pasijusti kaip anksčiau.

„Protingas“ šiuolaikiniame pasauly
tapo sinonimu technologijoms,

ir pasaulis tampa vis protingesnis ir
protingesnis diena iš dienos.

Kodėl protingu negali būti kažkas
paprasto, bet efektyvaus?

Ko mums reikia, tai truputis empatijos
ir šiek tiek susidomėjimo,

išeiti ten, tyrinėti.

Tačiau nesustokime čia.

Suraskite tas sudėtingas problemas.
Nebijokite jų.

Padalinkite jas, sumažinkite į mažesnes
problemas,

tada suraskite joms paprastą sprendimą.

Išbandykite šiuos sprendimus,
klyskite, jei reikia,

bet su nauja įžvalga 
gerinkite tuos sprendimus.

Įsivaizduokite, ką mes galėtume padaryti,
jeigu visi surastume paprastus sprendimus.

Koks pasaulis būtų, jeigu mes 
sukombinuotume visus šiuos sprendimus?

Padarykime pasaulį protingesnį,
bet su paprastumu.

Ačiū.

(Plojimai.)