Neseniai mano draugė vyko į oro uostą su taksi ir važiuojant ji šnekučiavosi su vairuotoju. Ir šis jai visiškai nuoširdžiai pareiškė: „Galiu pasakyti, kad esate labai geras žmogus“. Ir kai vėliau draugė pasakojo man šią istoriją, ji teigė, kad negalėjo patikėti, kaip gerai tai ją nuteikė ir kiek daug jai tai reiškė. Galbūt tai atrodo kaip gan stripri mano draugės reakcija į visiško nepažįstamojo žodžius, bet ji – ne vienintelė tokia. Aš – socialinė mokslininkė. Studijuoju gerų žmonių psichologiją ir mano praktiniai tyrimai rodo, kad daugeliui mūsų labai rūpi jaustis ir atrodyti gerais žmonėmis. Aišku, ką man ir ką tau reiškia „geras žmogus“, ir galbūt ką tai reiškia tam taksi vairuotojui... Galbūt ne visi mes suprantame tai vienodai, bet kad ir ką tai mums reikštų, moralinis identitetas yra svarbus daugumai mūsų. Jei kažkas mums prieštarauja, pavyzdžiui, jei abejoja mūsų anekdotu, ar kai pasakome, kad mūsų darbo jėga yra vienalytė, ar užpuola slidžios išlaidos verslui, dažnai persijungiame į gynybinį režimą. Turiu omeny, kad kartais prigalvojame visų įmanomų būdų, kaip padedame žmonėms iš marginalizuotų grupių, arba aukojam labdarai, arba savanoriaujame labdaros organizacijose. Mes bandome apginti tą gero žmogaus įvaizdį. Tai svarbu daugeliui mūsų. Bet kas, jei pasakyčiau jums tai?.. Kas jei pasakyčiau, kad prisirišimas prie buvimo gerais žmonėmis mums trukdo tapti dar geresniais? Kas jei pasakyčiau, kad mūsų „gero žmogaus“ apibrėžimas toks siauras, kad moksliškai jo net neįmanoma įvykdyti? Ir kas jei pasakyčiau, kad buvimo geresniu žmogumi kelias prasideda tada, kai nustoji būti geru žmogumi? Jums leidus, truputį papasakosiu apie tyrimus, kurie atskleidžia, kaip veikia žmogaus protas. Kad padarytų daug darbo, smegenys dažnai pasikliauna supaprastinimu. Tai reiškia, kad dažnai jūsų psichiniai procesai vyksta jums to net nežinant, lyg išsikraunančios baterijos, ar energijos taupymo režimas kažkur jūsų proto užnugaryje. Tai iš tikrųjų yra apriboto racionalumo prielaida. Apribotas racionalumas yra Nobelio premiją laimėjusi idėja, teigianti, kad žmogaus protas turi ribotus atminties resursus, ribotą apdorojančią energiją, ir todėl pasikliauna trumpiausiu keliu, kad padarytų didelę dalį savo darbo. Tad, pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai apytikriai apskaičiuoja, kad bet kuriuo momentu, geriau spragtelsiu, gerai? Štai. (Juokas) Kad bet kuriuo momentu 11 milijonų informacijos vienetų keliauja į mūsų protą. 11 milijonų. Ir tik 40 iš jų yra apdorojami sąmoningai. Taigi 11 milijonų, 40. Na, ar tai kada buvo jums nutikę? Ar kada turėjote labai užimtą dieną darbe, parvažiavot namo, žengėt pro duris vidun, ir suvokėt, kad net neatsimenat, kaip grįžot, ar žaliai, ar raudonai švietė šviesoforas. Neatsimenat. Buvot autopilotas. O gal kada atidarėt šaldytuvą, ieškojot sviesto, prisiekėt, kad sviesto nematėt ir jo nebėra, ir tada suvokėt, kad sviestas buvo tiesiai prieš akis visą laiką? Tai yra tokie „oi“ momentai, kurie priverčia mus juoktis, ir tai vyksta smegenyse, kurios gali susidoroti su 11 milijonų įeinančių informacijos vienetų, ir tik 40 apdoroti sąmoningai. Tai toji ribota riboto racionalumo dalis. Šis darbas apie ribotą racionalumą ir įkvėpė mane dirbti su bendradarbiais Max Bazerman ir Mahzarin Banaji, ties tuo, ką vadiname „ribota etika“. Tai – ta pati prielaida kaip ir ribotas racionalumas, kad mes turime žmogaus protą, kuris kažkaip apribotas, ir pasikliauna kelio kirtimais, ir kad tie kelio kirtimai dažnai mus nuveda klaidingai. Ribotas racionalumas... Galbūt taip nusprendžiame, kokius dribsnius perkame parduotuvėje, ar kokį produktą paleidžiame posėdžių salėje. Su apribota etika žmonių protas, tas pats protas, daro sprendimus apie tai, ką pasamdyti ar kokį anekdotą pasakyti, ar kokį slidų verslo sprendimą priimti. Tad leiskit man pateikti apribotos etikos pavyzdį darbe. Nesąmoningas šališkumas yra vienas iš apribotos etikos efektų. Nesąmoningas šališkumas remiasi asociacijomis, kurias turime galvoje, trumpiausiais keliais, kuriuos smegenys naudoja rūšiuoti informaciją, tikėtina, kad už jūsų suvokimo ribų, nebūtinai pritariant jūsų sąmoningiems įsitikinimams. Tyrėjai Nosek, Banaji ir Greenwald peržvelgė milijonų žmonių duomenis ir rado, kad pavyzdžiui, dauguma baltaodžių amerikiečių gali greičiau ir lengviau asocijuoti baltaodžius su gerais dalykais nei juodaodžius su gerais dalykais. Ir dauguma vyrų bei moterų gali greičiau ir lengviau asocijuoti vyrus ir mokslą nei moteris ir mokslą. Ir šios asociacijos nebūtinai atitinka tai, ką žmonės galvoja sąmoningai. Galbūt iš tikrųjų jie yra visuotinės lygybės šalininkai. Tad kartais tie 11 milijonų ir tie 40 tiesiog prieštarauja vienas kitam. Ir štai, dar vienas pavyzdys: Interesų susikirtimas. Mes esame linkę nuvertinti, kaip maža dovana, įsivaizduokim, rašiklis ar vakarienė, kaip stipriai ta maža dovana gali paveikti mūsų sprendimų priėmimą. Mes nesuvokiame, kad mūsų protas nesąmoningai susieja įrodymus, kad pritartų dovanotojo požiūriui, kad ir kaip sunkiai sąmoningai bandytume išlikti objektyvūs ir profesionalūs. Mes taip pat matome ir apribotą etiką – nepaisant mūsų prisirišimo prie buvo gerais žmonėmis, vis tiek darome klaidų, kurios kartais žeidžia kitus žmones ir skatina neteisybę nepaisant mūsų geriausių bandymų, ir tuomet bandome paaiškinti savo klaidas vietoj to, kad iš jų mokytumėmės. Na, pavyzdžiui, kai aš gavau el. laišką iš savo mokinės, kuriame ji rašė, kad tekstas, kurį paskyriau perskaityti, tekstas, kurį skyriu perskaityti jau metų metus, yra seksistiškas. Arba kai supainiojau du tos pačios rasės mokinius iš savo klasės, kurie neatrodė nė kiek panašūs, kai supainiojau juos vieną su kitu daugiau nei vieną kartą, prieš visus kitus. Tokios klaidos siunčia mus, siunčia mane į raudonos zonos gynybą. Jos palieka mus kovoti dėl gero žmogaus tapatybės. Bet naujausia veikla apie apribotą etiką, kuria užsiimu, teigia kad mes ne tik linkę klysti, kad tendencija klysti priklauso nuo to, kaip arti tos raudonosios zonos esame. Tad didžiąją dalį laiko, kai niekas neabejoja mūsų gero žmogaus įvaizdžiu, mes per daug ir negalvojam apie etinę mūsų sprendimų reikšmę, ir šis modelis rodo, kad tada didžiąją dalį laiko judame link menkesnio ir menkesnio etinio elgesio. Kita vertus, kas nors gali suabejoti mūsų įvaizdžiu, ar galbūt tai darome mes patys. Tada etinė mūsų sprendimų reikšmė tampa labai ryški, ir tais atvejais mes judame link gero žmogaus elgesio, ar, kitaip tariant, link elgesio, kuris leidžia mums pasijusti gerais žmonėmis, kas žinoma, ne visuomet yra tas pats. Apribotos etikos idėja yra ta, kad galbūt pervertiname vidinio kompaso svarbą mūsų etiniams sprendimams. Galbūt pervertiname, kiek daug egoizmas lemia mūsų sprendimus, ir galbūt nesuvokiame, kiek daug mūsų nuomonė apie save kaip apie gerą žmogų lemia mūsų elgesį, kad imame taip sunkiai dirbti, kad apgintume gero žmogaus įvaizdį, kad nepatektume į tą raudoną zoną, kad neduodame sau erdvės daryti klaidų ir iš tiesų tapti geresniais žmonėmis. Galbūt taip yra dėl to, kad tikimės, jog bus lengva. Mes turime tą „gero žmogaus“ apibrėžimą – arba, arba. Arba esi geras, arba ne. Arba turi sąžinės arba ne. Arba tu rasistas, seksistas, homofobas, arba ne. Ir šitame „arba taip, arba ne“ apibrėžime nėra vietos augti. Ir beje, Tai nėra tai, ką darome daugumoje savo gyvenimo dalių. Jei jums reikėtų išmokti apskaitos, eitumėte į apskaitos kursus, arba jei taptumėte tėvais, pasiimtumėte knygą ir skaitytumėte apie tai. Mes kalbame su ekspertais, mokomės iš savo klaidų, tobuliname savo žinias, mes vis gerėjame. Bet kai kalba pasisuka apie buvimą geru žmogumi, mes galvojame, kad tai kažkas, ką tiesiog turime žinoti, ką tiesiog privalome daryti, be jokių pastangų ar augimo. Tad aš galvoju, kad jei tiesiog pamirštume apie buvimą gerais žmonėmis, jei tik tai paleistume, ir vietoj to išsikeltume aukštesnį standartą, aukštesnį standartą buvimo „apygeriu“ žmogumi? Apygeris žmogus vis tiek daro klaidas. Apygeris žmogus jas daro visą laiką. Bet jis mėgina mokytis iš jų, atsakyti už jas. Aš tikiuosi jų ir jų ieškau. Aš suprantu, kad klaidos kainuoja. Kai kalba pasisuka apie etiką, šališkumą, įvairovę ir įtraukimą, tai iš tikrųjų kainuoja tikriems žmonėms, bet aš tai priimu. Kaip apygeris žmogus aš, iš tikrųjų, geriau pastebiu savo klaidas. Nelaukiu, kol kiti jas parodys. Aš mokausi jas rasti, ir todėl... žinoma, kartais tai gali būti gėdinga, gali būti nepatogu. Kartais mes pastatome save į pažeidžiamą vietą. Bet per visą tą pažeidžiamumą, lygiai taip pat kaip bet kur, kur bandėme tapti geresniais, matome progresą. Matome augimą. Mes leidžiame sau tapti geresniais. Kodėl nesuteikiame sau to? Kiekvienoje savo gyvenimo dalyje duodame sau erdvės augti, išskyrus šioje, kur tai – reikalingiausia. Ačiū. (Plojimai)