2017-ųjų vasarą

Sofijoje moterį nužudė jos partneris.

Moteris, vadinkime ją „V“,

buvo mušama daugiau nei 50 minučių,

prieš jai mirštant.

Sekantį rytą,

jos kaimynai pasakė spaudai, 
kad jie girdėjo jos šauksmus,

bet neįsikišo.

Matote, Bulgarijoje 
ir daugelyje kitų šalių,

smurtas šeimoje matomas 
kaip privatus reikalas.

Bet kaimynai greitai reaguoja 
į bet kokį kitą garsą.

Mes norėjome paviešinti 
ir pakeisti šį absurdiškumą.

Taigi, mes sugalvojome eksperimentą.

Mes išsinuomojome butą esantį
po V butu, vienai nakčiai.

Ir dešimtą valandą vakaro,

Maksim, mūsų grupės menininkas,

prisėdo prie būgnų komplekto, 
mūsų sudėto svetainėje,

Ir pradėjo jį mušti.

Dešimt sekundžių.

Trisdešimt sekundžių.

Penkiasdešimt sekundžių.

Minutė.

Prieškambaryje užsidegė šviesa.

Minutė ir dvidešimt sekundžių.

Vyras stovėjo prie durų, 
nedrįsdamas paspausti durų skambučio.

Minutė ir penkiasdešimt dvi sekundės.

Durų skambutis suskambėjo,

skambutis, kuris galėjo išgelbėti gyvybę.

„Beat.“ yra mūsų projektas, 
tyrinėjantis grėsmingą tylą,

kuri supa smurtą šeimoje.

Mes nufilmavome šį eksperimentą 
ir jis iškart tapo populiariu.

Mūsų kampanija išryškino 
balsus išgyvenusiųjų,

kurie pasidalino panašiomis 
istorijomis internete.

Ji aprūpino kaimynus 
konkrečiais patarimais,

ir daugelis įsipareigojo imtis veiksmų.

Šalyje, kurioje kas kelias savaites

žemė tyliai priima moters kūną,

nužudytą partnerio arba giminaičio,

mes buvome garsūs

ir mes buvome išgirsti.

Aš esu aktyvistė,

aistringai kovojanti 
dėl žmonių teisių naujovių.

Vadovauju pasaulinei organizacijai, kuri
daro socialinius kūrybinius projektus.

Savo darbe aš galvoju apie tai, kaip 
skatinti žmones rūpintis kitais ir veikti.

Esu čia, kad pasakyčiau, kad 
kūrybinė veikla gali išgelbėti pasaulį,

kūrybinė veikla ir žaidimai.

Aš žinau, kad keista kalbėti apie žaidimą 
ir žmonių teises tame pačiame sakinyje,

bet štai kodėl tai svarbu.

Vis labiau ir labiau bijome, 
kad mes negalime laimėti.

Kampanijos atrodo niūriai,

žinutės nuskęsta,

žmonės palūžta.

Daugelis tyrimų, įskaitant neseniai 
išleistą Kolumbijos Universiteto,

rodo, kad emocinis išsekimas ir depresija 
yra paplitę tarp aktyvistų.

Daugelį metų atgal, 
aš pati buvau išsekusi.

Pasaulyje su begaliniais keliais į priekį
jaučiausi kaip paskutinėje stotelėje.

Taigi, kas ištirpdo baimę, 
nuobodulį, liūdesį?

Žaidimas.

Nuo būtent šios scenos psichiatras 
ir žaidimo tyrėjas Dr. Stuartas Brown‘as

sakė, kad niekas taip neapšviečia 
smegenų, kaip žaidimas,

ir kad žaidimo priešingybė nėra darbas,

tai – depresija.

Kad ištrūkčiau iš savo išsekimo,

nusprendžiau paversti savo aktyvizmą 
į tai, ką dabar vadinu „žaidi-tyvizmu.“

(Juokas)

Kai mes žaidžiame, kiti nori prisijungti.

Šiandien, mano žaidimų aikštelė 
pilna menininkų,

technologų ir mokslininkų.

Mes jungiame dalykus
radikaliu bendradarbiavimu.

Kartu mes ieškome naujų būdų
sustiprinti aktyvizmą.

Mūsų rezultatai neturi būti žaismingi,

bet toks yra mūsų procesas.

Mums žaidimas yra pasipriešinimo aktas.

Pavyzdžiui, „Beat.“ – projektas, 
apie kurį kalbėjau ankščiau,

yra idėja, sukurta būgnininko 
ir programinės įrangos inžinieriaus,

kurie nepažinojo vienas kito
dvi dienas prieš idėjos pasiūlymą.

„Beat.“ – pirmasis mūsų laboratorijos 
serijos laimėtojas,

kur poruojame menininkus ir technologus 
darbui su žmogaus teisių problemomis.

Kitos laiminčios idėjos 
yra pop-up kepykla,

kuri moko apie netikras žinias per 
gražius, bet itin neskanius keksiukus –

(Juokas)

Arba stalo žaidimas,
kuris tave paverčia diktatoriumi,

kad galėtum suvokti priespaudos 
įrankių ir taktikų diapazoną.

Mes kūrėme savo pirmą laboratoriją 
tik idėjos testavimui,

kad pamatytume kur ji skyla ir 
ar galime ją pagerinti.

Šiandien, mes taip įsimylėję šį formatą, 
kad viską platiname internete,

kad kiekvienas galėtų prisidėti.

Negaliu labiau pabrėžti
eksperimentavimo reikšmės aktyvizme.

Mes galime laimėti tik
jei nebijome pralaimėti.

Kai žaidžiame, mes mokomės.

Neseniai Stanfordo Universiteto
išleistas tyrimas

apie mokslą, kuris tiria
kas priverčia žmones rūpintis,

dar kartą patvirtina tai, 
ką girdime jau daugelį metų:

nuomonės keičiamos 
ne informacijos kiekiu,

bet per empatiją skatinančius potyrius.

Taigi, mokantis iš mokslo
ir meno pamatėme,

kad galime kalbėti apie globalinį 
ginkluotą konfliktą per el. lemputes,

arba atkreipti dėmesį į 
rasinę nelygybę JAV

per atvirukus,

arba spręsti nors vieno 
moters paminklo trūkumą Sofijoje,

užverčiant jais visą miestą,

ir visais šiais darbais

sukelti dialogą, supratingumą, 
ir tiesioginius veiksmus.

Kartais, kai kalbu apie rizikavimą,
bandymą ir nepasisekimą

žmogaus teisių kontekste,

sutinku pakeltus antakius,

antakius kurie sako „Kaip neatsakinga,“

arba „Kaip nejautru.“

Žmonės dažnai supainioja 
žaidimą su aplaidumu.

Tai netiesa.

Žaidimas ne tik sustiprina mūsų armijas, 
ar sukelia geresnias idėjas

skausmingų neteisybių momentais,

žaidimas duoda lengvumo, kurio reikia, 
kad galėtume kvėpuoti.

Kai žaidžiame, mes gyvename.

Aš užaugau laiku

kai visi žaidimai buvo uždrausti.

Mano šeimos gyvenimai buvo sugniuždyti
komunistinės diktatūros.

Mano tetai, seneliui, tėvui,

mes visada rengdavome dvejas laidotuves:

vieną jų kūnams,

bet, daugelį metų prieš tai,

vieną jų svajonėms.

Keletas mano didžiausių svajonių 
yra košmarai.

Turiu košmarą, kad vieną diena 
visa praeitis bus pamiršta,

ir nauji drabužiai varvės 
praeities klaidų krauju.

Turiu košmarą,

kad vieną dieną 
žmonijos švyturiai subyrės,

sugraužti neapykantos rūgšties bangų.

Bet daug daugiau nei tai,

aš turiu viltį.

Mūsų teisingumo ir laisvės kovose

aš tikiuosi, kad žaisime

ir kad pamatysime džiaugsmą 
ir grožį mūsų žaidime kartu.

Štai kaip mes laimime.

Ačiū.

(Plojimai)