Mano vardas yra Nanfu.

Kinų kalboje „nan“ reiškia „vyras“.

O „fu“ reiškia „ramstis“.

Mano šeima tikėjosi berniuko,

kuris užaugs ir bus šeimos ramstis.

Ir kai paaiškėjo, kad aš gimiau mergaite

jie visvien mane pavadino Nanfu.

(Juokas)

Aš gimiau 1985-aisiais,

šešerius metus prieš Kinijai paskelbiant
„vieno vaiko politiką“.

Iškart po to kai gimiau,

atvyko vietiniai pareigūnai ir
įsakė mano mamai sterilizuotis.

Mano senelis nenusileido pareigūnams,

nes jis norėjo anūko,
kuris tęstų šeimos vardą.

Galiausiai mano tėvams buvo leista
susilaukti antro vaiko,

bet jie turėjo palaukti penkerius metus

ir susimokėti didelę baudą.

Kai augome, aš ir mano brolis

buvome apsupti vaikų
iš „vieno vaiko“ šeimų.

Aš atsimenu, kad jaučiau gėdą,

nes turėjau jaunesnį brolį.

Atrodė lyg mūsų šeima padarė
kažką blogo susilaukdama dviejų vaikų.

Tuo metu aš nekviestionavau

iš kur kilo šis gėdos ir kaltės jausmas.

Prieš pusantrų metų aš
susilaukiau pirmagimio.

Tai buvo geriausias dalykęs,
nutikęs mano gyvenime.

Tapimas motina

man suteikė visiškai naują požiūrį į
mano pačios vaikystę

ir grąžino prisiminimus iš
mano ankstyvo gyvenimo Kinijoje.

Per paskutinius tris dešimtmečius

visi mano šeimos nariai turėjo pateikti
prašymus valdžiai,

kad galėtų susilaukti vaiko.

Ir aš susimąsčiau,

kaip gyveno žmonės, veikiami
„vieno vaiko“ politikos.

Taigi aš nusprendžiau sukurti
dokumentinį filmą apie tai.

Vienas žmonių, iš kurių ėmiau interviu,

buvo akušerė, priėmusi visus kūdikius
kaimelyje, kuriame gimiau,

įskaitant ir mane.

Kai su ja bendravau, jai buvo 84-eri.

Aš jos paklausiau,

„Ar prisimenate kiek kūdikių priėmėte
per savo darbo metus?“

Ji nežinojo priimtų kūdikių skaičiaus.

Ji atsakė, jog jai teko įvykdyti

60 000 priverstinių abortų
ir sterilizacijų.

Kartais, ji atsakė,

vėlyvo periodo vaisius
išgyvendavo abortą

ir jai tekdavo nužudyti kūdikį,
jam atėjus į pasaulį.

Ji atsiminė, kaip jai drebėdavo rankos

atlikinėjant tą darbą.

Jos istorija mane šokiravo.

Kai aš išsiruošiau kurti filmo,

tikėjausi, kad tai bus paprasta istorija
apie kaltininkus ir aukas.

Žmones, kurie vykdė šią politiką

ir žmones, kurie gyveno su jos 
pasekmėmis.

Bet tai nebuvo tai, ką aš išvydau.

Baigiant pokalbį su akušere

aš pastebėjau erdvę jos namuose,

kuri buvo išpuošta įmantriomis
rankų darbo vėliavėlėmis.

Ant kiekvienos iš tų vėliavėlių
buvo kūdikio nuotrauka.

Tai buvo vėliavėlės atsiųstos
šeimų, kurioms ji

padėjo su jų nevaisingumo problemomis.

Ji paaiškino, kad jai buvo gana

vykdyti abortus ir sterilizacijas,

ir kad šiandien ji dirba tik ties
pagalba šeimoms susilaukti kūdikio.

Ji sakė, kad nešiojasi kaltę

dėl to, kad prisidėjo
prie „vieno vaiko“ politikos

ir tikisi, jog padėdama šeimoms
susilaukti kūdikio,

atitaisys žalą, kurią padarė praeityje.

Man tapo aišku, jog ji irgi buvo
šios politikos auka.

Visi aplinkui jai kartojo, kad

tai, ką ji daro yra teisinga ir
reikalinga Kinijos išlikimui.

Ir ji darė tai, ką manė
esant teisinga jos šaliai.

Aš žinau kokia paveiki buvo ta žinutė.

Ji buvo visur aplink mane kai augau.

Ši žinutė buvo atspausdinta ant degtukų,

lošimo kortų,

vadovėlių, plakatų.

Propaganda, garbinanti
„vieno vaiko“ politiką

mus supo visur.

[„Kiekvienas atsisakęs sterilizacijos
bus suimtas.“]

Taip pat ir grasinimai nepaklusus.

Ši žinutė įsišaknijo mūsų mintyse

taip stipriai, kad aš augau gėdydamasi,

jog turiu jaunesnį brolį.

Su kiekvienu žmogumi, kurį nufilmavau

aš mačiau, kaip jų protai ir širdys
gali būti paveikti propagandos

ir kaip jų noras aukotis
dėl didesnio gėrio

gali būti pakreiptas
į kažką tamsaus ir tragiško.

Kinija nėra vienintelė vieta
kur tai vyksta.

Nėra tokios šalies žemėje,
kur neegzistuotų propaganda.

Visuomenėse, kurios turėtų būti labiau
atviros ir laisvos nei Kinija,

propaganda gali būti 
dar sunkiau atpažįstama.

Ji paslėpta atvirose vietose – 
žinių pranešimuose,

televizijos reklamose,
politinėse kampanijose

ir mūsų socailinių tinklų srautuose.

Tai keičia mūsų mąstymą
mums to nesuvokiant.

Kiekviena visuomenė yra pažeidžiama ir
gali priimti propagandą kaip tiesą

ir nei viena visuomenė, kurioje 
propaganda pakeičia tiesą,

negali būti iš tiesų laisva.

Ačiū.

(Plojimai)