Šį straipsnį paskelbiau šių metų sausį „New York Times“ Modernios meilės skiltyje. „Daryk taip ir galėsi įsimylėti bet ką“. Straipsnyje aprašomas psichologinis tyrimas, parengtas romantinei meilei laboratorijoje sukurti ir mano pačios patirtis išbandant tyrimą savo kailiu vieną praėjusios vasaros naktį. Procedūra ganėtinai nesudėtinga: du nepažįstamieji paeiliui užduoda vienas kitam 36 vis asmeniškesnius klausimus, o po to žiūri vienas kitam į akis nekalbėdami keturias minutes. Štai keli klausimų pavyzdžiai: Numeris 12: Jei rytoj nubustum įgijęs vieną ypatybę ar gebėjimą, kas tai būtų? Numeris 28: Kada paskutinį kartą verkei prieš kitą žmogų? Vienas? Kaip matote, jie iš tiesų ilgainiui tampa vis asmeniškesni. Numeris 30, man jis ypač patinka: Pasakyk savo partneriui, kas tau jame patinka, šįkart būk atviras, sakyk tai, ko greičiausiai nepasakytum ką tik sutiktajam. Tad kai pirmą sykį aptikau šį tyrimą keletą metų anksčiau, viena detalių man ypač krito į akis ir tai buvo gandas, jog du tyrimo dalyviai susituokė praėjus šešiems mėnesiams ir pasikvietė visą tyrimo grupę į vestuvių ceremoniją. Žinoma, aš buvau labai skeptiškai nusiteikusi šio proceso, kuomet romantinė meilės pagaminama, atžvilgiu, tačiau, be abejo, buvau suintriguota. Kuomet pasitaikė proga šį tyrimą išmėginti pačiai su kai kuo, ką pažinojau, tačiau ne ypatingai gerai, nesitikėjau įsimylėsianti. Bet mums taip nutiko ir... (Juokas.) Tad pamaniau, išėjo visai gera istorija, kurią nusiunčiau į Modernios meilės skiltį praėjus keliems mėnesiams. Ji buvo išspausdinta sausį, o dabar rugpjūtis, tad spėju, jog kai kurie jūsų greičiausiai spėliojate, ar mudu vis dar drauge? Priežastis, dėl kurios manau jus taip svarstant yra ta, jog manęs jau to klausė vėl ir vėl, ir vėl pastaruosius septynis mėnesius. Ir šis klausimas iš tiesų yra tai, apie ką noriu šiandien pakalbėti. Bet mes prie jo dar grįšime. (Juokas.) Likus savaitei iki straipsnio pasirodymo buvau itin įsitempusi. Pastaruosius keletą metų dirbau ties knyga apie meilės istorijas, tad savo tinklaraštyje įpratau rašyti apie asmenines romantines patirtis. Tačiau tinklaraščio įrašas tegali surinkti kelis šimtus peržiūrų, kurių dauguma buvo mano Facebook draugai, todėl maniau, kad mano straipsnis „New York Times“ greičiausiai sulauks kelių tūkstančių skaitytojų. Ir tai jautėsi kaip gana daug dėmesio ganėtinai šviežiems santykiams. Tačiau nė nenumaniau, ko iš tiesų tikėtis. Straipsnis buvo paviešintas internete penktadienio vakarą, o jau šeštadienį štai kas nutiko mano tinklaraščio lankomumui. O sekmadienį paskambino tiek „Today Show“, tiek „Good Morning America“ laidos. Per mėnesį straipsnis sulaukė daugiau nei 8 milijonų peržiūrų, o aš, švelniai tariant, buvau per menkai pasiruošusi tokiai dėmesio bangai. Viena yra išdrįsti rašyti atvirai apie meilės patirtis, tačiau visai kas kita yra suvokti, kad tavo meilės istorija pateko į visuotinį akiratį (juokiasi) ir suprasti, jog žmonės visame pasaulyje yra nuoširdžiai susidomėję tavo santykių būkle. (Juokas.) Ir žmonėms paskambinus ar parašius, o tai nutikdavo kasdien ilgą laiką, jie visuomet pradėdavo nuo to paties klausimo: ar judu vis dar drauge? Atvirai kalbant, ruošdamasi šiai kalbai paieškojau savo elektroninio pašto dėžutėje frazės: „Ar judu vis dar drauge?“ ir kelios žinutės kaip mat iškilo į paviršių. Jos buvo nuo studentų ir žurnalistų ir draugiškų nepažįstamųjų, kaip ši. Kalbant radijo stotyse jie taip pat to klausė. Net man skaitant kalbą, viena moteris iš auditorijos sušuko: – Ei, Mandy, kur tavo vaikinas? Aš kaip mat skaisčiai nuraudau. Suvokiu, jog tai susitarimo dalis: jei rašai apie savo santykius tarptautiniame laikraštyje, turėtum tikėtis, jog žmonės jausis patogiai klausdami apie juos. Tačiau aš nebuvau pasirengusi reakcijos mastui. Tie 36 klausimai, atrodytų, ėmė gyventi savo gyvenimą. Tiesą sakant, „New York Times“ išspausdino straipsnio tęsinį skirtą Valentino dienai, kuriame buvo aprašomos daugiau ar mažiau sėkmingos skaitytojų patirtys išbandant studiją. Mano pirmasis impulsas, susidūrus su tokiu dėmesiu, buvo ypatingai saugoti savo pačios santykius. Atsakiau „ne“ visiems prašiusiems mudviejų pasirodyti drauge žiniasklaidoje. Atsisakiau televizijos interviu ir tariau „ne“ visiems prašiusiems mudviejų nuotraukos. Turbūt bijojau, jog mudu netaptume netyčinėmis įsimylėjimo ikonomis, pozicijos, kuriai kvalifikuota visiškai nesijaučiau. Aš tai suprantu: žmonės norėjo sužinoti ne tik, ar tyrimas veikia, jie norėjo sužinoti, ar jis iš tiesų veikia, tai yra, ar to užtenka sukurti ilgalaikei meilei, ne tik trumpalaikiam romanui, bet tikrai meilei, tvariai meilei. Tačiau tai buvo klausimas, į kurį nesijaučiau galinti atsakyti. Mano pačios santykiai tuo metu tebuvo vos kelių mėnesių, ir man atrodė, jog žmonės tiesiog užduoda netinkamą klausimą. Ką jiems duotų tai, jei jie žinotų, ar mudu vis dar drauge, ar ne? Jei atsakymas būtų buvęs ne, ar tai būtų sumenkinę patirtį, bandant tuo 36 klausimus? Daktaras Arthur Aron pirmą kartą šiuos klausimus aprašė šiame 1997 metų tyrime ir šįkart tyrėjų tikslas buvo ne sukurti romantinę meilę. Vietoj to, jie norėjo paskatinti tarpasmeninį koledžo studentų artumą, naudodami, ką Aronas pavadino, „ilgalaikį, augantį, abipusį suasmenintą savęs atskleidimą.“ Skamba romantiškai, tiesa? Tačiau tyrimas suveikė. Dalyviai iš tiesų jautėsi artimesni jį atlikę ir keletas vėlesnių tyrimų taip pat naudojo Arono greitų draugų protokolą, kaip priemonę greitai sukurti pastikėjimą ir intymumą tarp nepažįstamųjų. Jie tai naudojo tarp policininkų ir bendruomenės narių, taip pat tarp žmonių, turinčių priešingus politinius įsitikinimus. Originali istorijos versija, toji, kurią aš išmėginau praėjusią vasarą, kurioje naudojami asmeniški klausimai ir keturios minutės akių kontakto, buvo paminėta šiame straipsnyje, deja, jis niekada nebuvo išspausdintas. Tad prieš keletą mėnesių sakiau kalbą nedideliame laisvųjų menų koledže ir vienas studentų po to priėjo prie manęs ir drovokai pasakė: – Tai, aš išmėginau jūsų tyrimą ir jis nesuveikė. Jis atrodė gerokai dėl to suglumęs. – Turi galvoje, tu neįsimylėjai žmogaus, su kuriuo jį atlikai? – paklausiau. – Na... – jis stabtelėjo. – Man atrodo, ji nori likti tik draugais. – Bet ar jūs tapote geresniais draugais? – paklausiau. – Ar jautiesi taip, lyg iš tiesų vienas kitą pažinotumėt po šio tyrimo? Jis linktelėjo. – Taigi suveikė, – pasakiau. Nemanau, kad tai tas atsakymas, kurio jis laukė. Atvirai kalbant, nemanau, kad tai atsakymas, kurio bent vienas mūsų tikisi, kai kalbama apie meilę. Pirmą kartą šį tyrimą aptikau būdama 29-erių ir tuomet gijau po sunkaus išsiskyrimo. Draugavome nuo tada, kai man buvo 20, kas praktiškai sudarė visą mano suaugusiosios gyvenimą ir jis buvo mano pirmoji tikra meilė ir aš neturėjau jokių minčių apie tai, kaip ir ar galiu gyventi be jo. Tad atsigręžiau į mokslą. Ištyrinėjau viską, ką pajėgiau rasti apie romantinės meilės mokslą; manau, vyliausi pasiskiepyti nuo širdies skausmo. Nežinau, ar tuo metu tai suvokiau (maniau, atliekanti tyrimą knygai, kurią tuo metu rašiau), bet restrospektyviai žvelgiant tai atrodo akivaizdu. Vyliausi, kad apsiginklavusi žiniomis apie romantinę meilę, niekada nebeturėsiu jaustis taip siaubingai ir tokia vieniša kaip tuomet. Ir visos šios žinios vienaip ar kitaip buvo naudingos. Aš kantresnė meilėje. Labiau atsipalaidavusi. Jaučiuosi drąsesnė prašyti to, ko noriu. Tačiau lygiai taip pat geriau suprantu save ir suvokiu, jog tai, ko noriu, kartais viršija tai, ko galima pagrįstai prašyti. Iš meilės aš noriu garantijos, ne tik, jog esu mylima šiandien ir būsiu mylima rytoj, bet kad amžinai būsiu mylima žmogaus, kurį pati myliu. Galbūt tai šios garantijos galimybė, apie kurią žmonės iš tiesų teiravosi, klausdami, ar mudu vis dar drauge. Taigi istorija apie 36 klausimus, kurią papasakojo žiniasklaida, buvo apie galimą trumpesnį įsimylėjimo kelią. Gali būti būdas kažkaip sumažinti riziką dėl to ši istorija tokia patraukli, nes įsimylėti nuostabu, tačiau taip pat siaubingai baisu. Vos tik pripažįsti mylįs, pripažįsti ir turįs ką prarasti. Tiesa, jog šie klausimai suteikia priemones pažinti ką nors greitai, taip pat tai priemonė būti pažintam ir aš manau, jog tai ir yra tai, ko daugelis mūsų nori iš meilės: būti pažįstamu, matomu ir suprastu. Bet manau, kad kalbėdami apie meilę mes pernelyg linkę priimti trumpąją istorijos versiją. Versiją, kuri klausia: „Ar judu vis dar drauge?“ ir pasitenkina taip arba ne atsakymu. Tad vietoje šio klausimo, siūlyčiau kelti sudėtingesnius, kaip kad: Kaip nuspręsti, kas vertas mano meilės, o kas ne? Kaip mylėti, kai pasidaro sunku, o kada žinoti, kad laikas viską mesti? Kaip gyventi su abejone, kuri neišvengiamai įsliūkina į kiekvienus santykius, ar net sunkesnį, kaip gyventi su partnerio abejone? Aš nebūtinai žinau atsakymus į šiuos klausimus, bet manau, kad jie – svarbi pradžia gilesniam pokalbiui apie tai, ką reiškią ką nors mylėti. Tad, jei jau norite, trumpoji mano santykių istorija tokia: prieš metus, pažįstamas ir aš atlikome tyrimą, skirtą sukurti romantinei meilei ir mudu įsimylėjome vienas kitą ir mudu vis dar drauge, ir aš labai laiminga. Tačiau įsimylėti nėra tas pats, kas mylėti. Įsimylėti – lengvoji dalis. Tad straipsnio pabaigoje aš parašiau: „Meilė mudviejų neištiko. Mudu įsimylėję, nes kiekvienas taip nusprendėme.“ Ir dabar tai skaitydama aš kiek gūžiuosi. Ne todėl, kad tai nebūtų tiesa, bet todėl, kad tuomet aš iš tiesų nesvarsčiau visko, kas slypėjo šiame pasirinkime. Nesvarsčiau, kiek kartų mes kiekvienas būsime priversti priimti šį sprendimą ir kiek kartų aš vis priimsiu šį sprendimą, nežinodama, ar jis visuomet pasirinks mane. Norėčiau, jog būtų užtekę užduoti 36 klausimus ir į juos atsakyti ir pasirinkti mylėti kažką dosnų, gerą ir šmaikštų, ir ištransliuoti šį pasirinkimą didžiausiame Amerikos laikraštyje. Tačiau tai, ką aš padariau, tai paverčiau savo santykius mitu, kuriuo pati ne visiškai tikiu. Ir tai, ko noriu, ko, matyt, trokšiu visą gyvenimą, tai kad šis mitas būtų tiesa. Noriu laimingos pabaigos, kurią implikuoja mano straipsnio pavadinimas, kurio, atsitiktinai, vienintelio visame straipsnyje neparašiau pati. (Juokas.) Tačiau vietoje to, aš turiu galimybę pasirinkti kažką mylėti ir viltį, jog jis pasirinks mylėti mane. Ir tai siaubingai gąsdina, bet tokia meilės kaina. Ačiū.