Taigi, šiandien aš noriu aptarti,
kaip mes kalbame apie meilę.

O ypač

apie tai, kas blogo tame,
kaip mes kalbame apie meilę.

Dauguma mūsų, ko gero,
įsimylės keletą kartų

per savo gyvenimą.

Anglų kalboje ši kritimo metafora
(past. įkristi į meilę)

yra pagrindinis būdas,
kaip kalbame apie šią patirtį.

Nežinau, kaip jūs,

bet aš, suvokdama šią metaforą,

įsivaizduoju paveiksliuką,

kuriame vyras

eina šaligatviu,

nepastebėjęs užlipa ant
atviros kanalizacijos angos

ir įkrenta į kanalizaciją.

Mano įsivaizdavimas toks,
nes kritimas nėra valingas šuolis.

Kritimas yra atsitiktinis,

nekontroliuojamas.

Tai nutinka be mūsų sutikimo.

Ir tai

yra kaip mes kalbame
apie naujų santykių pradžią.

Esu rašytoja ir
anglų kalbos mokytoja,

vadinasi,
pragyvenimui aš mąstau apie žodžius.

Galima teigti, kad man mokama
už įrodinėjimą, kad kalba yra svarbi.

Noriu įrodyti, kad dauguma
mūsų vartojamų metaforų

kalbant apie meilę,

jei ne visos,

yra problema.

Taigi, į meilę mes įkrentam.

Į mus trenkia.

Mus sugniuždo.

Mes alpstam.

Mes degam iš aistros.

Meilė varo mus iš proto,

susargdina.

Mums skauda širdis

ir jos dūžta.

Taigi, metaforos meilės jausmą prilygina

ypatingam žiaurumui ar ligai.

(Juokas.)

Iš tiesų.

Ir jos mus padaro

nenumatytų ir neišvengiamų
aplinkybių aukomis.

Mano mėgiamiausias yra
„smitten“ (įsimylėjęs iki ausų),

žodžio „smite“ (smogti)
būtojo laiko dalyvis.

Žodyne šis žodis apibūdinamas

(Juokas.)

ir kaip
„pakirstas smūgio, nelaimės ir pan.“,

ir kaip „įsimylėjęs iki ausų“.

Man žodis „smogti“
asocijuojasi su konkrečiu kontekstu,

t.y. Senuoju Testamentu.

Vien tik Išėjimo knygoje
yra 16 kartų paminėti smogimai,

o šis žodis Biblijoje vartojamas
kaip įpykusio Dievo kerštas.

(Juokas.)

Čia mes vartojame tą patį žodį
apibūdindami meilę

ir skėrių antplūdį.

(Juokas.)

Tiesa?

Kaip tai nutiko?

Kaip mes susiejome meilę
su didžiuliu skausmu ir kančia?

Ir kodėl kalbame apie šį
tariamai gerą jausmą

lyg būtume aukos?

Tai yra sunkūs klausimai,

bet aš turiu kelias teorijas.

Svarstant tai,

noriu susitelkti
į vieną konkrečią metaforą,

kuri kalba apie meilę kaip apie pamišimą.

Kai pradėjau tyrinėti romantinę meilę,

visur pastebėjau pamišimo metaforą.

Vakarų kultūros istorija

yra kupina citatų,
lyginančių meilę su psichikos liga.

Štai keletas pavyzdžių.

Viljamas Šekspyras:

„Meilė yra tik beprotystė,“

iš „Kaip jums patinka“.

Frydrichas Nyčė:

„Meilėje visada yra truputis beprotybės.“

„Privertė mane atrodyt
taip kvailai įsimylėjusiai.“ –

(Juokas.)

didžiosios filosofės
Beyonce Knowles citata.

(Juokas.)

Pirmą kartą įsimylėjau
būdama dvidešimties

ir tai buvo nuo pat pradžių
audringi santykiai.

Pirmus kelerius metus
tai buvo santykiai per atstumą,

man tai reiškė aukštus pakilimus
ir gilius nuopolius.

Prisimenu vieną konkretų momentą.

Sėdėjau ant lovos hostelyje
Pietų Amerikoje

ir stebėjau kaip mylimas žmogus
išeina pro duris.

Buvo vėlu,

beveik vidurnaktis.

Mes susipykome per vakarienę,

grįžome į kambarį,

jis susikrovė savo daiktus
ir išlėkė.

Nors aš nebepamenu
dėl ko ginčijomės,

aiškiai atsimenu,
kaip jaučiausi jam išeinant.

Buvau 22-jų, pirmą kartą
besivystančioje šalyje ir

visiškai viena.

Buvo likusi savaitė iki skrydžio namo,

žinojau miesto, kuriame buvau,

ir miesto, iš kurio turėjau išskristi,
pavadinimus,

tačiau neįsivaizdavau, kaip ten atsidurti.

Neturėjau turistinio vadovo,
beveik neturėjau pinigų

ir nekalbėjau ispaniškai.

Kas nors labiau linkę į nuotykius
nei aš

būtų pamatę šį momentą
kaip galimybę,

o aš sustingau.

Aš tiesiog sėdėjau.

O tada prapliupau verkti.

Bet nepaisant panikos,

mažas balselis galvoje pamanė:

„Oho. Tai taip dramatiška.

Matyt, man sekasi tas meilės reikalas.“

(Juokas.)

Nes dalis manęs norėjo jaustis
apgailėtinai.

Dabar man tai skamba keistai,
tačiau būdama 22-jų

aš troškau dramatiškų potyrių.

Tuo momentu, buvau neprotinga,
įsiutusi ir sugniuždyta,

bet keisčiausia,

kad maniau, kad tai pateisina
mano jausmus

ką tik mane palikusiam vaikinui.

Manau, kad tam tikra prasme
norėjau jaustis truputį išprotėjusi,

nes maniau, kad taip veikia meilė.

Tai neturėtų stebinti,

turint omenyje, kad, anot Vikipedijos,

yra 8 filmai,

14 dainų

2 albumai ir 1 romanas,
pavadinimu „Beprotiška meilė“.

Po pusvalandžio
jis grįžo į kambarį.

Mes susitaikėme.

Praleidome nuostabiai
laimingą savaitę keliaudami.

O grįžusi namo

pagalvojau: „Tai buvo
taip baisu ir taip nuostabu.

Tai turbūt tikra romantika.“

Tikėjausi, kad pirmoji meilė
atrodys kaip beprotybė

ir tai, žinoma, atitiko mano lūkesčius.

Tačiau mylėti kažką taip –

lyg visa mano gerovė priklausytų
nuo jo meilės –

nebuvo gerai nei man,

nei jam.

Bet aš įtariu, kad toks meilės jausmas
nėra labai neįprastas.

Dauguma mūsų jaučiasi truputį išprotėję
romantinės meilės pradžioje.

Tiesą sakant, tyrimais įrodyta,
kad tai ganėtinai normalu,

nes, kalbant neurocheminiais terminais,

romantinę meilę ir psichinę ligą
ne taip jau lengva atskirti.

Tai yra tiesa.

1999 m. atlikti kraujo tyrimai

patvirtino, kad neseniai įsimylėjusiųjų
serotonino lygis

buvo labai panašus į tų,

kuriems diagnozuotas
obsesinis kompulsinis sutrikimas.

(Juokas.)

Be to, žemas serotonino lygis

siejamas ir su
sezoniniais elgsenos sutrikimais

bei depresija.

Taigi, yra įrodymų,

kad meilė susijusi su
mūsų nuotaikos ir elgesio pokyčiais.

Yra ir daugiau tyrimų, įrodančių,

kad dauguma santykių prasideda taip pat.

Tyrėjai yra įsitikinę,
kad žemas serotonino lygis

yra susijęs su viską nustelbiančiu
mąstymu apie meilės objektą,

o tai panašu į jausmą,
kad kažkas apsigyveno mūsų smegenyse.

Dauguma mūsų taip jaučiasi
pirmą kartą įsimylėję.

Gera žinia ta,
kad tai nesitęsia ilgai –

paprastai nuo kelių mėnesių
iki kelerių metų.

Kai grįžau iš kelionės
iš Pietų Amerikos,

daug laiko praleidau viena savo kambaryje,

tikrindama elektroninį paštą,

beviltiškai laukdama žinutės iš mylimojo.

Nusprendžiau, kad jei niekas negali
suprasti mano sunkaus sielvarto,

tai man nereikia jų draugystės.

Nustojau leisti laiką su draugais.

Ko gero, tai buvo vieni
nelaimingiausių metų mano gyvenime.

Man atrodė,
kad turiu jaustis apgailėtinai,

nes taip jausdamasi

įrodyčiau, kaip jį myliu.

O jei sugebėčiau tai įrodyti,

galų gale, mes liktume kartu.

Tai – tikriausia beprotystė,

nes nėra jokios visuotinės taisyklės,

kuri teigtų, kad didelė kančia
būtų lygi didžiuliam apdovanojimui.

Tačiau meilei mes
pritaikome tokią taisyklę.

Mūsų meilės patyrimai
yra biologiniai ir kultūriniai.

Mūsų biologija sako, kad meilė yra gerai,

aktyvuodama atlygio centrus smegenyse,

ir, kad meilė yra skausminga,
kai po barnio ar išsiskyrimo

tas neurocheminis atlygis yra atimamas.

Tiesą sakant,
gal jau tai girdėjote,

kalbant neurocheminiais terminais,

išsiskyrimo išgyvenimas yra
labai panašus į atpratimą nuo kokaino.

Šis faktas ramina.

(Juokas.)

O kultūra naudoją kalbą,

kad suformuotų ir sustiprintų
tokį meilės suvokimą.

Šiuo atveju, mes kalbame apie
skausmo, žalingo įpročio

ir beprotybės metaforas.

Tai įdomus grįžtamojo ryšio ratas.

Meilė yra galinga ir kartais skausminga

ir mes tai išreiškiame
savo žodžiais ir istorijomis,

bet mūsų žodžiai ir istorijos
pamoko mus

tikėtis galingos ir skausmingos meilės.

Įdomu tai, kad visa tai vyksta

kultūroje, vertinančioje
viso gyvenimo monogamiją.

panašu, kad norime abiejų dalykų:

kad meilė atrodytų lyg beprotybė

ir kad ji tęstųsi visą gyvenimą.

Tai skamba siaubingai.

(Juokas.)

Norint tai suderinti

mes turime arba pakeisti savo kultūrą,
arba lūkesčius.

Įsivaizduokite, jei būtume
ne tokie neveiklūs meilėje.

Jei būtume tvirtesni,
atviresni, dosnesni

ir užuot puolę įsimylėti,

įžengtume į meilę.

Suprantu, kad prašau daug,

tačiau nesu pirmoji,
kuri tai siūlo.

Knygoje „Metaforos,
kuriomis vadovaujamės gyvenime“

lingvistai Mark Johnson ir George Lakoff
siūlo įdomų

šios dilemos sprendimą,

kuris yra pakeisti mūsų metaforas.

Jie tvirtina, kad metaforos
suformuoja pasaulėžiūrą

ir net veikia kaip
ateities veiksmų kelrodis,

lyg savaime išsipildančios pranašystės.

Johnson ir Lakoff siūlo
naują meilės metaforą:

meilė – kaip bendras meno projektas.

Man labai patinka
taip galvoti apie meilę.

Lingvistai laiko metaforas
lemiančiomis,

o tai reiškia,
kad įvertinamos visos

konkrečios metaforos prasmės ar idėjos.

O Johnson ir Lakoff kalba apie viską,

kas sąlygoja bendrą meno projektą:

pastangos, kompromisai,
kantrybė, bendri tikslai.

Šios sąvokos puikiai dera
su mūsų kultūriniu nusiteikimu

ilgalaikių santykių atžvilgiu,

tačiau jos tinka ir kitokiems santykiams –

trumpalaikiams, atsitiktiniams, su keliais
objektais, nemonogaminiams, aseksualiems.

Ši metafora įneša daugiau įvairių spalvų

į meilės kažkam jausmą.

Tad jei meilė yra bendras meno projektas,

tai ji yra estetinis jausmas.

Meilė yra nenuspėjama,

meilė – kūrybinga,

meilei būtinas bendravimas
ir drausmė,

ji yra erzinanti ir
reikalaujanti emocijų.

Meilėje susipina džiaugsmas ir skausmas.

Galų gale, kiekvienas meilės
potyris yra skirtingas.

Kai buvau jaunesnė,

man net netoptelėjo, kad iš meilės galiu
reikalauti daugiau,

kad aš neprivalau priimti to,
ką siūlo meilė.

Kai 14-metė Džuljeta pirmą kartą pamato

ar kai 14-metė Džuljeta
negali būti su Romeo,

kurį sutiko prieš keturias dienas,

ji nesijaučia nusivylusi ar sunerimusi.

Kaip ji jaučiasi?

Ji nori mirti.

Ar ne?

Tik trumpas priminimas –
šioje pjesės dalyje,

trečiame veiksme iš penkių,

Romeo nėra miręs.

Jis – gyvas,

sveikas,

tik ištremtas iš miesto.

Suprantu, kad 16 a. Verona
nepanaši į šiuolaikinę Šiaurės Ameriką,

tačiau kai pirmą kartą perskaičiau pjesę

irgi būdama keturiolikos,

Džuljetos kančios man atrodė logiškos.

Kai meilę suvokiame, kaip dalyką,
kurį galiu sukurti kartu su meilės objektu

vietoj dalyko, kuris man nutinka

be mano įsikišimo ar sutikimo,

tai sustiprina.

Vis dar yra sunku.

Meilė kartais vis dar varo iš proto
ar triuškina,

o kai aš pasijuntu visai suirzusi,

primenu sau:

mano užduotis šiuose santykiuose
yra pasikalbėti su partneriu

apie tai, ką noriu sukurti kartu.

Tai irgi nėra lengva.

Tačiau tai žymiai geriau
nei alternatyva,

kai jausmas yra panašus beprotybę.

Tokioje meilėje nėra svarbiausia
gauti ar prarasti kažko susižavėjimą.

Vietoj to,
reikia pasitikėti savo partneriu

ir kalbėtis apie viską,
net kai pasitikėti sunku.

Tai skamba paprastai,

tačiau tai yra revoliucinis,
radikalus poelgis.

Taip yra, nes tu nustoji galvoti apie save

ir apie tai,
ką gauni ar prarandi santykiuose,

o pradedi galvoti,
ką tu gali pasiūlyti.

Tokia meilė leidžia mums pasakyti:

„Mes nelabai sėkmingai veikiame kartu.
Gal tai ne mums?“

Arba: „Tie santykiai buvo trumpesni
nei tikėjausi,

bet vis tiek pakankamai gražūs.“

Nuostabiausia bendro meno projekto
dalis yra ta,

kad jis nenusipieš ar nenusilipdys pats.

Tokia meilė mums leidžia nuspręsti
kaip ji atrodys.

Ačiū.

(Plojimai.)