Būdama vaikas itin domėjausi
Gineso rekordų knyga

ir labai norėjau pati pasiekti rekordą.

Tačiau buvo tokia mažytė problema –

aš neturėjau visiškai jokio talento.

Taigi, nusprendžiau
pasiekti rekordą srityje,

kuri nereikalauja jokio talento.

Nusprendžiau pasiekti pasaulio rekordą

ropojime.

(Juokas)

Tuo metu rekordas buvo
12 su puse mylios (~20 km)

ir dėl kažkokių priežasčių
tai atrodė visiškai įveikama.

(Juokas)

Pasamdžiau savo draugę Anne

ir kartu nusprendėme, kad mums
net nereikia praktikuotis.

(Juokas)

Pirmojo mūsų bandymo dieną

prie savo sėkmingų džinsų
prisitvirtinome baldų pagalvėles

ir pasileidome.

Nesisekė jau nuo pat pradžių

nes džinsai lietėsi su oda,

ėmė trinti

ir neužilgo mūsų keliai
jau buvo nubrozdinti.

Po kelių valandų

ėmė lyti.

Tuomet Anne pasidavė.

Tuomet sutemo.

Tada mano keliai jau kraujavo per džinsus,

aš haliucinavau nuo šalčio,

skausmo, ir monotonijos.

Kad geriau suprastumėte
kokį skausmą tuo metu kenčiau –

pirmas ratas aplink mokyklą
užtruko 10 min.

Paskutinis ratas - beveik 30.

Po 12-os valandų ropojimo

sustojau –

buvau įveikusi 8-ias su puse mylios
(~13,6 km).

Taigi 12-os su puse mylių rekordo
nepasiekiau.

Daugybę metų maniau kad tai –
apgailėtinos nesekmės istorija.

Tačiau šiandien matau ją kitaip,

nes kai mėginau pasiekti pasaulio rekordą

aš dariau tris dalykus.

Aš išėjau už savo komforto ribų,

pasitelkiau savo atsparumą,

ir atradau savyje pasitikėjimą savimi ir

savo sprendimais.

Tuomet nežinojau,

bet tai nėra nesėkmės požymiai.

Tai – drąsos požymiai.

1989-aisiais būdama 26-erių metų

tapau San Fransisko ugniagese.

1500-ų vyrų skyriuje buvau 15-ta moteris.

(Plojimai)

Galite įsivaizduoti, kai atvykau

ore tvyrojo abejonės, ar tikrai
galiu atlikti šį darbą.

Netgi jei buvau 5 pėdų 10 colių (177,8 cm)
150 svarų (68 kg) koledžo irkluotoja

ir galėjau iškęsti 12 valandų
degančių kelių skausmą.

(Juokas)

Žinojau, kad vis tiek privalau įrodyti
savo jėgą ir pasirengimą.

Vieną dieną sulaukėme
skambučio apie gaisrą

ir, žinoma, kai atvykome

iš pastato siauroje gatvėje
kilo juodi dūmai.

Aš buvau kartu su dideliu
vaikinu vardu Skip.

Jis stovėjo prie purkštuvo,
o aš buvau tiesiai už jo.

Tai buvo tipinis gaisras.

Pilna dūmų, karšta.

Staiga

įvyko sprogimas,

jis parbloškė Skip ir mane atgal,

mano kaukė nuo smūgio persisuko.

Tai buvo sumišimo pilnas momentas.

Ir tuomet aš atsikėliau,

griebiau purkštuvą

ir padariau tai, ką
ugniagesys ir privalo –

pasvirau į priekį,

atisukau vandenį

ir pati ėmiausi gesinti gaisrą.

Sprogimą sukėlė vandens šildytuvas,

taigi niekas nenukentėjo
ir tai nebuvo didelis įvykis,

bet vėliau Skip priėjo
prie manęs ir pasakė:

„Puikus darbas Caroline“

tokiu nustebusiu balsu.

(Juokas)

Aš nustebau, nes gaisras
nebuvo fiziškai sudėtingas,

tai kodėl jis žiūrėjo į mane
su kažkokiu susižavėjimu?

Tuomet supratau –

Skip, kuris šiaip jau yra
tikrai puikus vaikinas

ir nepriekaištingas ugniagesys,

ne tik manė kad moterys
negali būti stiprios,

jis taip pat manė kad
jos negali būti drąsios.

Ir jis nebuvo vienintelis toks.

Draugai, pažįstami ir nepažįstami,

vyrai ir moterys per mano karjerą

nuolatos manęs klausia:

„Caroline, visas šis gaisras ir pavojus –

ar tau nebaisu?“

Nuoširdžiai, niekuomet negirdėjau
kad kas to klaustų vyrų ugniagesių.

Man pasidarė įdomu.

Kodėl nesitikime drąsos iš moterų?

Atsakymas pamažu paaiškėjo,

kai mano draugė pasiguodė man,

kad jos jaunesnioji dukra visko bijo.

Ir aš ėmiau pastebėti,

kad taip, dukra buvo nerimastinga,

tačiau ir tėvai buvo nerimastingi.

Jai išeinant iš namų,
jie itin dažnai kartojo:

„Būk atsargi“, „Prisižiūrėk“ arba „Ne“.

Mano draugai nėra blogi tėvai.

Jie daro tą patį, ką ir dauguma tėvų –

įspėja dukras kur kas daugiau nei sūnus
būti atsargiems.

Vaikų žaidimų aikštelėje prie karstynės
buvo atliktas tyrimas

ir tyrėjai pastebėjo, kad mažos mergaitės
buvo dažnai perspėjamos

abiejų – mamos ir tėčio,
apie karstyklės pavojų.

Ir jei jos vis tiek norėjo karstytis,

vienas iš tėvų dažniausiai joms padėdavo.

O berniukai?

Berniukai buvo skatinami karstytis

nepaisant jų pačių nerimo,

ir tėvai dažnai parodydavo kaip
jie galėtų karstytis patys.

Taigi, ką tai pasako
mergaitėms ir berniukams?

Kad mergaitės yra trapios
ir joms kur kas labiau reikia pagalbos,

ir kad berniukai gali ir turi
susitvarkyti su iššūkiais patys.

Tai sako, kad mergaitės
turėtų būti bailios,

o berniukai turėtų būti drąsūs.

Ironiška, tačiau šiame amžiuje

mergaitės ir berniukai, iš tiesų,
fiziškai yra labai panašūs.

Mergaitės iki brendimo
dažnai net yra stipresnės

ir brandesnės.

Ir vis tiek mes, suaugusieji,
elgiamės taip

lyg mergaitės būtų labiau pažeidžiamos

joms labiau reikėtų pagalbos,

ir jos negalėtų susitvarkyti pačios.

Tai žinutė, kurią perimame
būdami vaikais,

ir tai žinutė kuri išsipildo
kai užaugame.

Mes moterys tuo tikime,
vyrai tuo tiki,

ir žinote ką?

Kai tampame tėvais, mes
perduodame tai savo vaikams

ir tai tęsiasi.

Taigi, aš radau atsakymą.

Štai kodėl iš moterų, netgi ugniagesių,

tikimasi baimės.

Štai kodėl moterys dažnai patiria baimę.

Kai kas nepatikėsite,
kai pasakysiu,

kad neturiu nieko prieš baimę.

Žinau, kad tai yra svarbi emocija
ir jos paskirtis mus apsaugoti.

Problema atsiranda tada, kai
baimė tampa pirmine reakcija,

kurios išmokome mergaites,
ir kurią skatiname

kai jos susiduria su iššūkiais
už jų komforto ribų.

Aš daugybę metų pilotavau parasparnį.

(Plojimai)

Parasparnis tai į parašiutą panašus
sparnas,

kuris labai puikiai skrenda,

tačiau suprantu, kad daugumai žmonių

tai atrodo lyg paklodė su virvelėmis.

(Juokas)

Aš praleidau daugybę laiko
ant kalnų viršūnių

pūsdama šią paklodę,

bėgdama ir skrisdama su ja.

Ir žinau ką jūs galvojate.

Jūs galvojate: „Caroline,
truputis baimės čia būtų naudinga.“

Ir jūs esate teisūs.

Patikinu jus, aš jaučiau baimę.

Tačiau ant to kalno viršūnės,

laukdama tinkamo vėjo,

aš jaučiau ir daugybę kitų dalykų:

jaudulį, pasitikėjimą.

Aš žinojau, kad esu puiki pilotė.

Žinojau, kad sąlygos skrydžiui – geros,
kitaip ten nebūčiau.

Žinojau, kaip nuostabiai jausiuosi ore,
tūkstančio pėdų aukštyje (~300m).

Tad taip, baimė buvo su manimi,

tačiau aš pažiūrėdavau į ją,

įvertindavau, kiek ji buvo svarbi

ir padėdavau ją ten kur ji dažniausiai
ir priklausydavo –

už mano jaudulio, nuojautos

ir pasitikėjimo savimi.

Aš nesu prieš baimę.

Aš tiesiog esu už drąsą.

Aš nesakau, kad jūsų mergaitės
turėtų būti ugniagesės

ar kad jos turėtų skraidyti parasparniais.

Aš sakau, kad mes auginame
savo mergaites nedrąsiomis, bejėgėmis

ir tai prasideda kai perspėjame jas
apie fizinius pavojus.

Baimė, kurios išmokstame,
ir patirtys, kurių neišmokstame

lieka su mumis kai tampame moterimis,

ir virsta visais tais dalykais,
su kuriais susiduriame

ir kurių stengiamės atsikratyti:

mūsų neryžtingumu
išreikšti savo nuomonę

mūsų prisitaikymu siekiant patikti

ir mūsų pasitikėjimo savimi
ir savo sprendimais stygiumi.

Tad, kaip tapti drąsiomis?

Štai ir geros naujienos.

Drąsa yra išmokstama,

ir kaip ir viskas, kas išmokstama,

mums tereikia praktikuotis.

Taigi, pirmiausia

turime įkvėpti

ir paskatinti mūsų mergaites

važinėtis riedlente, lipti į medžius,

karstytis žaidimų aikštelėje.

Mano mama būtent tai ir darė.

Ji tuomet nežinojo,

bet mokslininkai sugalvojo tam pavadinimą.

Jie tai vadina
rizikingais vaikų žaidimais,

ir tyrimai rodo,
kad rizikingi vaikų žaidimai

yra itin svarbūs vaikams, nes
moko juos įvertinti pavojų,

moko juos uždelsto pasitenkinimo,

atsparumo,

pasitikėjimo savimi.

Kitais žodžiais,

kai vaikai žaidžia ir praktikuoja drąsą,

jie išmoksta vertingų gyvenimo pamokų.

Antra, privalome noromis nenoromis
nustoti įspėjinėti mūsų mergaites.

Tad kai kitą kartą sakysite:

„Atsargiai, užsigausi.“

arba: „Nedaryk taip, tai – pavojinga.“

Atsiminkite, kad dažnai tai,
ką iš tiesų jai sakote

yra tai, kad ji neturėtų bandyti,

kad ji nėra pakankama,

kad jai turėtų būti baisu.

Trečia,

mes moterys taip pat privalome
pradėti praktikuoti drąsą.

Negalime išmokyti mergaičių,
kol nemokame pačios.

Dar vienas dalykas,

baimė ir jaudulys

yra labai panašūs jausmai:

drebančios rankos,
pagreitėjęs širdies ritmas,

nervinga įtampa.

Lažinuosi, kad dauguma jūsų

paskutinį kartą kai galvojote
jog einate iš proto iš baimės,

jūs tikriausiai tiesiog jautėte
didelį jaudulį.

Tuomet jūs praleidote galimybę.

Tad praktikuokitės.

Kol mergaitės turėtų mokytis
drąsos kieme,

aš suprantu, kad suaugę
nenori lipti and riedlentės ar į medį,

tad mes visi turėtume praktikuotis

namuose, ofise,

ir netgi čia, sukaupiant drąsą

ir užkalbinant kažką, kuo žavitės.

Galiausiai, kai jūsų mergaitė, pavyzdžiui,

sėdi ant dviračio stataus kalno viršuje

ir atkakliai tvirtina,
kad bijo nusileisti,

padėkite jai atrasti drąsos.

Galbūt tas kalnas
iš tiesų per status,

tačiau ji pati tai supras per drąsą,
ne baimę.

Nes tai nėra tik apie tą statų kalną,

tai – apie jos gyvenimą priešaky,

ir tai, kad ji būtų tam pasiruošus

ir žinotų kaip atlaikyti
ir įvertinti visus pavojus,

nuo kurių mes negalime jos apsaugoti,

iššūkius, per kuriuos nebūsime šalia
joms padėti,

ir visą kitą, su kuo mūsų mergaitės čia

ir aplink pasaulį

susidurs ateityje.

Tiesa,

šiandieninis pasaulinis ropojimo rekordas

(Juokas)

yra 35.18 mylios (56,62 km),

ir aš būčiau labai laiminga
matydama mergaitę jį viršijant.

(Plojimai)